„Nesijaučiam toli“: dainininkė, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova (Niujorkas, JAV)
Dainininkė, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Niujorke gyvenančia dainininke, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova.
Dainininkė, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Simona Smirnova: dabar mano bazė – Niujorkas. Prieš koroną buvo kelionių į Lietuvą, Europą, į Australiją ir Naująją Zelandiją. Šiais metais planavau nuvykit ir į Nepalą, bet kol kas, atrodo, reikės palaukti, kol visi koronos reikalai pasibaigs.
Kai keliauju, keliauju viena. Niujorke turiu komandą – kvartetą, su kuriuo koncertuoju, o kai keliauju, kiekviename mieste groju su vietiniais džiazo muzikantais. Tai labai įdomu: sutinki labai daug žmonių, susirandi daug naujų draugų, o muzika visą laiką skamba naujai. Prieš pat pandemij1 spėjau aplankyti Honolulu, Melburną, Sidnėjų, Brisbeną, Kraistčerčą, Velingtoną ir Oklandą, ir kiekvienam mieste buvo nauja grupė. Reikėjo sukoordinuot daug žmonių, bet buvo smagu.
Dalį mano laiko užima kūryba, naujų kūrinių rašymas. Naujausias ir didžiausias projektas buvo muzika nebyliajam filmui apie Žaną d’Ark, kurią atliko mano styginių kvartetas. Tai tarsi gyva partitūra: rodo filmą, o mes grojame. Tik kai prasidėjo pandemija, partitūrą pritaikiau kompaktinio disko formatui ir įrašiau. Tad gruodžio mėnesį bus išleistas antrasis mano albumas. Ten dainuoju nedaug: šiek tiek groju kanklėmis, ir skamba mano parašyta muzika.
Tad pagrindiniai mano užsiėmimai – kompozicijų kūrimas ir koncertavimas. Dar kartais rengiu seminarus, šiuo metu – interaktyvias kanklių pamokas, pamokau, kaip groti, ir pakoncertuoju, bet tai ne pagrindinis dalykas. Labiausiai noriu groti ir kurti muziką.
Visi dalykai dabar skirstomi į buvusius prieš koroną ir po jos. Mano ryšiai su Lietuva nesusilpnėję, dabar jie gal net stipresni nei anksčiau. Stengiuosi sugrįžti kuo dažniau, ieškau galimybių kuo daugiau koncertuoti Lietuvoje. Per Kalėdas buvau parvažiavusi net trims savaitėms… Ilgainiui norėčiau po tiek pat laiko praleisti Vilniuje ir Niujorke, manau, kad galima pasiekti tokią gyvenimo pusiausvyrą.
Dainininkė, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Dainininkė, muzikos kūrėja ir atlikėja Simona Smirnova (Niujorkas, JAV) | A. Baltėno nuotr.
Niujorkas labai tinka ekstravertiškajai mano pusei, čia labai gera koncertuoti, daug renginių, buvimo tarp žmonių. O komponavimui labiau tinka Vilnius: čia mažiau visko aplinkui, galiu susikaupti, kažką pastudijuoti, parašyti ilgesnį kūrinį. Kai reikėjo užbaigti tą styginių kvartetą apie Žaną d’Ark, atvažiavau mėnesiui į Lietuvą ir didžiąją laiko dalį praleidau pas mamą, Ignalinoje.
Niujorkas smarkiai skiriasi nuo kitų miestų. Atvažiavus į jį iš Europos arba iš kokio Bostono gali ištikti kultūrinis šokas tiek dėl kultūrinės įvairovės, tiek dėl skurdo gatvėse, benamių, šiukšlių. Kiekvieną kartą, kai važiuoju traukiniu, kažkas prašo išmaldos: akli, raiši – širdį skauda dėl kiekvieno. Tai negatyvioji Niujorko pusė. Bet ilgainiui kažkaip pripranti, kad čia pat ir dangoraižiai, ir benamiai…
Man atrodo, kad aš labai pasikeičiau, užsiauginau „storesnę“ odą, pasidariau viskam atsparesnė. Stengiuosi nesverti visko europietiškomis svarstyklėmis. Nelyginu gyvenimo čia su Lietuva.
Pripratau ir prie permainingo menininkų gyvenimo, kai visą laiką reikia dirbti daug mažų darbų, vis kažką organizuoti. Pavyzdžiui, iš ryto menininkas eina su kažkuo susitikti, po to praveda pamoką, tada pats eina į kokią šokių ar dainavimo pamoką, po jos repetuoja, koncertuoja, tada dar gatvėje pagroja – tokia niujorkietiška hassle diena. Šią būseną apibūdinantis žodis sunkiai išverčiamas į lietuvių kalbą. Vieniems toks gyvenimo būdas tinka, o kitus išvargina. O aš, atrodo, jau pripratau prie to maratono ir nuolatinės parengties, kai nežinai, kur pakliūsi, ką sutiksi, pas ką namuose bus vakarėlis, kurioj galerijoj atidarymas, priėmimas ir taip toliau.
Prieš pandemij1 buvau pripratusi ir prie visada perpildytų kavinių, kuriose nėra, kur prisėsti, o dabar tie maištai, langų, vitrinų daužymai… Manhetenas pasikeitęs, bet po truputį grįžta į normalų būvį.
Bendruomenė čia išsikristalizuoja pagal profesijas. Pirmoji mano bendruomenė buvo Bostono koledžo žmonės. Daug ten studijavusių išvažiavo į Niujorką, tad bendraujame ir toliau (net ir mano kvartetas yra iš manojo arba aplinkinių Bostono koledžų). Tad mano aplinkoje daugiausia muzikantų ir dėstytojų, ir tas žmonių ratas natūraliai plečiasi. Labai linkstu prie vizualiųjų ir scenos menų, nuolat stengiuosi pabūti įvairiose rezidencijose, dalyvauti interdisciplininiuose projektuose su vizualiųjų menų atstovais, šokėjais, su jais dariau „Bado meistrą“…
O šį savaitgalį menininkų rezidencijoje įvyko pirmas viešas mano koncertas panedemijos metu…
2020 10 13
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
