Kadras iš filmo

Mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse, pamenu, norėdavau žiūrėti daug gerų filmų, bet sunkiai rasdavau ką nors vertingesnio – trūko rekomendacijų, gairių, supratimo, kas yra išliekamąją vertę turintis kinas. Tai – viena iš priežasčių, kodėl, pradėjęs dirbti mokytoju, savo mokiniams sudariau gerų filmų sąrašą, dabar patalpintą puslapyje www.lietuviukalbosmokytojas.lt. Jame yra 100 vaidybinių ir 25 dokumentiniai filmai, kuriuos verta pamatyti ne tik vyresniųjų klasių moksleiviams, bet ir kiekvienam suaugusiam žmogui. Sąraše rasite ir filmą „Mirusių poetų draugija“, kuriame vaidina Robin‘as Williams‘as. Šį aktorių atradau dar mokykloje, tuomet peržiūrėjau beveik visus jo filmus (patiko „Good morning, Vietnam“, „Good Will Hunting“ ir kt.), bet minėtasis paliko didžiausią įspūdį.

Režisieriaus Peter‘io Weir‘o kino juostoje, už geriausią scenarijų apdovanotoje Oskaru, pasakojama apie literatūros mokytoją (akt. R. Williams‘as), atvykusį į Veltono akademiją, elitinę berniukų mokyklą, mokyti gabių, tačiau į griežtą discipliną įspraustų jaunuolių. Naujasis mokytojas sukelia tikrą sumaištį – ragina plėšyti vadovėlių puslapius, prikimštus „sausos“ informacijos, laipioja ant stalų, dažnai kartoja lotynišką frazę „Carpe diem!“ ir griebiasi tokių mokymosi metodų, apie kuriuos anksčiau mokiniai nė neįtarė. Kontroversiška asmenybė, mokanti ne tik perskaityti, bet ir pajausti poeziją, greitai užmezga su jaunuoliais artimą ryšį, tampa įkvėpimo šaltiniu. Tuo tarpu mokiniai, sužinoję apie jų autoriteto laikais egzistavusią „Mirusią poetų draugiją“, nusprendžia atkurti taisykles laužantį klubą…

Pastarąjį kartą rašiau, kad filmas „Atsiskyrimas“ mokytojų gyvenimo realybę pavaizduoja įtikinamiau nei „Mirusių poetų draugija“. Tačiau tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog skiriasi šių filmų režisierių sumanymai. Nors „Mirusių poetų draugija“ labiau holivudiškas filmas, jame atskleidžiamas įdomus aspektas – svarstoma ne tik apie autoriteto sužadinamą įkvėpimą, bet ir sukeliamą žalą (net ir neturint blogų intencijų).

Bene garsiausia šio filmo scena – jo pabaigoje: mokiniai protestuodami stojasi ant stalų ir, kartodami frazę „Oh, captain, my captain!“ (liet. „O, kapitone, mano kapitone!“), išlydi pamiltą literatūros mokytoją (scenos vaizdo įrašo peržiūrų Youtube platformoje – 5,5 mln.). Šis sakinys, iš tiesų pasiskolintas iš Walt‘o Whitman‘o eilėraščio, virtęs grotažyme #ohcaptainmycaptain, 2014 m. pasklido ir socialiniuose tinkluose – taip buvo pagerbiamas pagrindinio filmo aktoriaus, nusprendusio iš gyvenimo pasitraukti savo noru, atminimas. Akivaizdu, kad R. Williams‘as tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam jo talento ir filmų gerbėjui. „Mirusių poetų draugijoje“ įkūnytas mokytojas ir man iki šiol yra vienas ryškiausių tikro mokytojo pavyzdžių. Jei koks nors mokinys ar mokinė man pasako, kad esu bent dalele į jį panašus, priimu tai kaip patį didžiausią komplimentą.

Beje, nors įvardijau garsiausią filmo sceną, labiausiai man patinka kitas epizodas. Jei nežiūrėsite viso filmo, bent jau išgirskite, kokią vertingą pamoką režisieriaus sukurto veikėjo lūpomis mums perduoda R. Williams‘as (ypač aktualu ateities profesiją besirenkantiems abiturientams):

„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ – alternatyva tiems, kam įgriso lietuvių kalbos pamokose analizuojami kūriniai. Šiame sąraše – vienuoliktokams, dvyliktokams ir visiems vyresnio amžiaus žmonėms skirtos knygos – neprivalomos mokykloje, tačiau privalomos gyvenime. Visą sąrašą rasite puslapyje www.lietuviukalbosmokytojas.lt. 

Nuo šiol PATREON platformoje (spauskite čia) galite prisidėti prie lietuvių kalbos mokytojo vykdomų projektų (filmų ir knygų rekomendacijų, mokytojo dienoraščio, tinklalaidės apie švietimą ir kt.). Prisijungę ne tik padėsite šviesti visuomenę, bet ir rasite įdomaus turinio sau!