Mantas Sinkevičius (asmeninio archyvo nuotr.) ir fotografija iš knygos „Vilniaus iliuzionai“ (1965 m.)

Istorija mokykloje dažnam kelia galvos skausmą, ne išimtis ir puslapio siandienosistorija.lt įkūrėjas Mantas Sinkevičius. Šį mokslą pamilęs tik paskutinėse mokyklos klasėse, šiandien kitokia istorijos virtuve dalinasi su 11 tūkst. sekėjų  socialiniuose tinkluose. Apie tai, kas kardinaliai pakeitė požiūrį į istoriją ir kaip ji tapo neatsiejama gyvenimo dalimi, vaikinas pasakoja Aistei Pugačiauskaitei.

– Prisistatyme svetainėje siandienosistorija.lt minite, kad mokykloje istorija toli gražu nebuvo mylimiausia pamoka, o požiūrį į ją pakeitė vienas mokytojas. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jį, koks jis buvo? Kokios, jūsų nuomone, pagrindinės pedagogų klaidos, atgrasančios nuo noro domėtis mokomu dalyku?

– Iki vienuoliktos klasės turėjau mokytoją, kuri viską dėstė labai statiškai, griežtai. Tikriausiai nuo noro mokytis atgrasė jos siekis save statyti aukščiau už mokinį. Toks susiskirstymas, mano galva, primena viduramžius – mokytojas įsitaiso monarcho, o moksleiviai – valstiečių pozicijoje.

Tuo metu norėjau mokytojo, kuris savęs nestatytų ant pakylos, kalbėtų lengvesne man, mokiniui, suprantamesne kalba – įveldamas juokelių, pašiepdamas situaciją, pateikdamas kasdienių pavyzdžių. Visa tai į mano moksleivišką gyvenimą atėjo tik vienuoliktoj klasėj, istoriją pasirinkus A lygiu, su mokytoju Gintaru Kasevičium.

Šis naujas istorijos mokytojas visą medžiagą perteikdavo jaunatviškai. Jį atsimenu kaip mokytoją su šarmu, galintį sunkiai suprantamą dalyką iškomunikuoti jaunuoliui. Manau, daugeliui šių dienų mokytojų reikėtų suprasti, kad kalbant teorine, sausa kalba sudominti moksleivį sunku. Siekiant jaunai galvai pristatyti naują dalyką, neprošal panaudoti ir vieną kitą „netaisyklingą“ frazę ar į mokymosi procesą įtraukti šių dienų aktualijų.

Pylimo gatvė (1981) | Pašnekovo archyvo nuotr.

Pilies (buv. M. Gorkio) gatvė, apie 1988 – 1994 m. | Boriso Kavaškino nuotr.

Halės turgavietė. Komjaunimo (dab. Pylimo) ir V. Jacenevičiaus (dab. Bazilijonų) gatvių sankirtaapie 1955 – 1960 m. | Pašnekovo archyvo nuotr.

– Kas įkūrė projektą „Šiandienos istorija“, „Instagram‘e“ turintį jau daugiau nei 11 tūkstančių sekėjų?

– Šį projektą įkūriau vienas 2018 metais, neturėdamas didelių siekių. Nuo seno mėgau žiūrėti istorines nuotraukas, tačiau smalsumas mane privertė kapstytis giliau. Radus nuotrauką internete matydavau tik metus ir trumpą pavadinimą, tarkime, „Elžbietos I karūnavimas“. Aš siekiau daugiau – norėjau sužinoti apie jos dieną, rutinos smulkmenas, kaip ji atrodė prieš ceremoniją, ką veikė po jos. Man buvo įdomūs istorijos užkulisiai.

Taip ir gimė mano pirmasis puslapio siandienosistorija.lt įrašas „Instagram“ platformoje. Vienai nuotraukai pasirašiau kelių pastraipų istorinį tekstą ir įkėliau į naujai susikurtą „Instagram“ anketą. Praėjus kiek laiko, žmonės susidomėjo, man ištiesų buvo keista – juk net man nebuvo taip įdomu (šypsosi).

– Kokie buvo pirminiai projekto tikslai ir ko siekiate dabar? Kokių turite ateities planų?

– Šiuo metu mano tikslas yra visam nereikalingos informacijos sraute pateikti kiek įmanoma daugiau turinio, kuris būtų naudingas žmogui. Pripažinkime – visi esame įpratę dirbdami, važiuodami ar mokydamiesi, retsykiais atsitraukti ir patikrinti, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Aš siekiu, kad žmogus, pastebėjęs mano paskyrą, ne tik „prastumtų laiką“, bet ir atrastų naudingos informacijos. Tokiu būdu, trumpas apsilankymas „Instagram‘e“ įgauna vertės ir įneša prasmės į kasdienybę.

Neseniai baigėsi ilgai trukęs internetinio puslapio kūrimo procesas – pusmečio reikalavęs darbas atvedė prie šiandieninio rezultato. Turiu viziją ateityje šį puslapį padaryti savarankišką, kad lankytojas, susikūręs savo paskyrą, turėtų galimybę pats rašyti tekstus. Noriu, kad siandienosistorija.lt taptų bendruomene. Žinoma, siekiant sukurti kokybišką platformą neužtenka vien didelio noro – tam reikia didesnių finansinių investicijų, kas, šiuo atveju, labiausiai kiša koją.

Pilies g. (1976 m.) | Ilja Fišerio nuotr.

– Dalindamiesi įrašais „Instagram‘e“ renkatės aspektus, kurie mokyklos suole dažniausiai netyrinėjami. Kaip gimsta kuriamo turinio idėjos?

– Informacija, kuria dalinuosi, visų pirma, turi patikti man. Dažniausiai įrašų idėjos gimsta domintis naujienomis, tarkime, žiniose išgirdę apie naujus kasinėjimus, iškart knisuosi giliau – po forumus, kitus žinių portalus. Mano talpinamo turinio šaltiniai labai įvairūs – tai gali būti ir portalo „15min“ straipsniai, ir „Reddit“, „YouTube“.

– Kokias istorines knygas ar filmus žiūrite? Gal galėtumėte keletą iš jų parekomenduoti? Kas yra palikę didžiausią įspūdį?

– Šiuo metu skaitau Antano Rimvydo Čaplinsko knygą „Vilniaus istorija“. Ši knyga apima visą sostinės istoriją nuo 1323 m. iki pat mūsų dienų. Ji praturtina mano žinias kuriant įrašus „Instagram‘e“ ir gelbsti skaitmenizuojant Vilniaus žemėlapį puslapyje siandienosistorija.lt.

Turiu skonį kinematografiškai taisyklingiems filmams. Kiekvienam rekomenduočiau naują, Antrojo pasaulinio karo istoriją vaizduojantį, režisieriaus Kristoferio Nolano filmą „Dunkirk“. Neišdildomą įspūdį yra palikęs ir Samanuelio Mendeso režisuotas karo filmas „Jarhead“, kurį už realistiškumą giria net karo veteranai.  Šio kūrybinio šedevro dialogai, poelgiai, realistiškos situacijos yra vertos žiūrovo dėmesio.

Norėčiau nepamiršti ir serialų mėgėjų. Šiuo metu „Netflix‘e“ galima peržiūrėti „World war II in colour“. Seriale esantys 13 epizodų atspindi mažiau žinomą karo etapą, taip galima iš arčiau pažintį šį istorijos puslapį.

– Internetinėje svetainėje galima išvysti interaktyvų Vilniaus žemėlapį, pasakojantį gatvių, pastatų ar vietų istorijas. Kaip surandate ano laikmečio fotografijas, atsekate įvykių chronologiją? Kokiu principu dirbate? Ar ateityje bus galima išvysti ir kitų miestų žemėlapius?

– Mano projekto svetainei skirtos nuotraukos neturi vieno šaltinio – jų yra be galo daug. Pavyzdžiui, mane patį nustebino, jog į pagalbą prireikė pasitelkti net forumą. Daugelis fotografijų yra būtent iš ten. Forumų pliusas ir tas, jog jame dažnai lankosi vyresni žmonės ir pateikia daug viešumoj nematytų fotografijų.

Kalbant apie ateities planus, esu numatęs ir Kauno bei Klaipėdos miestų žemėlapius. Kol kas esu apsistojęs ties Vilniaus senamiesčiu, nes jis, lyginant su kitais miestais, didesnis tiek savo matmenimis, tiek populiacija, tad rinka yra žymiai platesnio masto. Tačiau, kaip anksčiau minėjau, susitvarkius ir galutinai skaitmenizavus sostinės žemėlapį, ateis laikas ir kitiems miestams.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus archyvo nuotr. (1931 m.)

Prezidentūra 1870-1880 m. | Pašnekovo archyvo nuotr.

Vilnius. Vakarinėje Pilies gatvės pusėje išgriovus namus įrengtas K. Sirvydo skveras, 1959 m. | Pašnekovo archyvo nuotr.

– Ar esate vilnietis? Gal galėtumėte parekomenduoti keletą įdomesnių sostinės vietų, apie kurias nežino net ir ilgametis sostinės gyventojas? Kas Vilniuje jus žavi labiausiai? 

– Esu gimęs Kaune, tačiau jau kurį laiką gyvenu Vilniuje ir domiuosi jo istorija. Skaitytojams rekomenduočiau kompiuteriuose atsidaryti siandienosistorija.lt patalpintą sostinės žemėlapį, tikrai atrasite daug įdomių vietų, kur apsilankyti. Mane patį labai žavi Vokiečių gatvės istorija. Daugelis nežino šios vietos priešistorės – anksčiau ji prilygo prekybos centrui „Akropolis“, tik tiek, kad stūksojo po atviru dangumi. XIX a. Vokiečių gatvė davė pradžią jei ne Lietuvos, tai bent Vilniaus rinkodarai  – įvairių tautybių prekeiviai kurdavo išskirtinius verslus, naudodavo savas spalvotas iškabas. Nors tą laikmetį liudijančių pastatų ar gatvės fragmentų nėra gausiai išlikę, skaitytojas puslapyje tikrai ras šio istorijos laikmetį liudijančių fotografijų.

– Koks istorinis įvykis jums kelia didžiausius šiurpuliukus? Kuo jis unikalus? Ko galime iš jo pasimokyti? Gal galėtumėte įvardinti po vieną tokį užsienio ir Lietuvos istorijos momentą?

– Man labai įdomus yra 35-ojo JAV prezidento Džono F. Kenedžio nužudymas. Šis istorijos įvykis įdomus tuo, jog yra apipintas keistais pasakojimais, dingusiais liudininkais, konspiracijos teorijomis. Galiu pripažinti, jog man tai yra ir mėgstamiausias, ir keisčiausias istorinis įvykis vienu metu. Man labai patinka kapstytis po mįslingą nužudymo istoriją, tačiau juokina keistos, žmonių sukurtos konspiracijos teorijos apie tai. Mano manymu, šis prezidento nušalinimas yra grynai politinis, sąlygotas konflikto tarp JAV, SSRS ir Kubos. Mano galva, atskleisti tikras šio įvykio ypatybes pakenktų politiniams santykiams tarp minėtų valstybių, dėl to daug informacijos yra nuslėpta, užglaistyta, liudininkai buvo įbauginti tylėti.

Mugės paviljonas Bernardinų sode apie 1928 – 1935 m. | Leonard Siemaszko nuotr., Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas

Kalbant apie Lietuvos istoriją, domina Gedimino prospekto atsiradimo priežastis. Pagrindinė sostinės gatvė buvo nutiesta dėl padidėjusio keliautojų į Vilniaus miestą antplūdžio. Dėl to buvo reikalinga viena geležinkelio atkarpa, kuria ir tapo prospektas. Ši istorija taip pat plačiau apžvelgiama tinklalapyje.

– Kaip vertinate tai, kad Lietuvos mokyklose istorijos mokymasis nuo 11-os klasės nėra privalomas? Ar tai nėra problema? Kodėl?

– Man labai patinka istorija, tačiau laikausi tvirtos nuomonės, kad žmogus, ypač jaunas, privalo turėti visišką pasirinkimo laisvę.

– Ko palinkėtumėte jaunam skaitytojui, į istoriją žvelgiančiam tik per mokyklinių vadovėlių prizmę?

– Susidomėjęs žmogus privalo būti disciplinuotas. Neužtenka retkarčiais paskaityti vadovėlio, mokymasis yra unikalus procesas, kuris kiekvieną veikia vis kitaip. Tačiau ne paslaptis, jog tik efektyviai dirbant informaciją įsisavinsi ilgesniam laikui. Tie, kas jaučia potraukį istorijai, turėtų jai skirti daugiau laiko, domėtis kuo dažniau. Jeigu istorijos jums gyvenime nereikės, mokykitės jos tik egzaminui. Jei darai, tai daryk gerai, o jeigu nemoki padaryti gerai, geriau iš viso prie istorijos nelįsti.