Fiodor Dostojevskij, dail. V. Perovas, 1872 m.

„Vilniaus galerija“ dalinasi dar viena ištrauka iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia). Joje autorius Tomas Venclova trumpai pristato rusų literatūros klasiką, filosofą, žurnalistą Fiodorą Dostojevskį bei jo viešnagę Vilniuje. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Dostojevskij Fiodor (1821–1881), rusų rašytojas. Gimė Maskvoje, studijavo Petrapilyje, inžinierių mokykloje. Jo pirmoji apysaka Vargšai žmonės (1845) buvo entuziastingai sutikta kritikos, bet keletas vėlesnių ir novatoriškesnių kūrinių tokio pasisekimo jau nesulaukė. Nuo 1847 m. priklausė slaptam socialistiškai nusiteikusiam Petraševskio būreliui, 1849 m. buvo suimtas ir nuteistas mirti; paskutinę akimirką mirties bausmę pakeitus katorga, dešimt metų praleido Sibire ir Kazachstane. Grįžęs paskelbė keletą romanų (Nusikaltimas ir bausmė, 1866; Idiotas, 1868; Broliai Karamazovai, 1879–1880, ir kt.), pasižyminčių gilia religine ir metafizine problematika, gebėjimu atskleisti žmogaus iracionalumą, naujovišku autoriaus ir personažų santykiu. Jo kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir kitų šalių literatūrai bei filosofijai.

Didžioji g., tolumoje – Hano viešbutis | J. Čechavičiaus nuotr., 1880–1882 m.

Vykdamas į užsienį, 1867 m. balandžio 15–16 (27–28) d. Dostojevskis lankėsi Vilniuje. Miestas negalėjo būti jam artimas, nes įkūnijo katalikybės ir anticarinio pasipriešinimo dvasią, kurią rašytojas antroje gyvenimo pusėje neigė. Leiskime kalbėti jo žmonos Annos Snitkinos-Dostojevskajos (1846–1918) dienoraščiui.

Atvykusi į Vilniaus stotį antrą valandą dienos Dostojevskių šeima apsistojo Didžiojoje gatvėje, Hano viešbutyje (dab. Didžioji g. 20; namas pažymėtas memorialine lenta). Prie viešbučio vartų susitiko Vilniuje gyvenantį pažįstamą Nikolajų Barsovą, šis pasisiūlė būti jų vadovu. „Mes papietavome ir išėjome apžiūrinėti miesto, – rašo Anna Dostojevskaja. – Jis gana didelis, gatvės siauros, stogai dengti čerpėmis. Šiandien Didysis šeštadienis, todėl mieste didelis judėjimas. Ypač daug pasitaiko žydų, su jais žydės geltonais ir raudonais šaliais ir galvos papuošalais. Vežikai čia labai pigūs. Apžiūrinėdami miestą, mes labai pavargome, nusisamdėme vežiką, ir jis už dešimt kapeikų pavėžino mus po visą miestą. […]

Anna Dostojevskaja | Publikuota leidinyje „Vilniaus vardai“.

Katalikų bažnyčios pilnos parapijiečių. Mes užėjome į rusų Nikolos cerkvę, nebaigtą statyti, Didžiojoje gatvėje, nusilenkti Kristaus įkapių atvaizdui. Po to užėjome į katalikų bažnyčią Ivanovskaja [Šv. Jono] gatvėje. Paskui matėme tvirtovę, Vilijos [Neries] upę. Tai nepaprastai srauni upė, ne itin plati, bet reginys nuo kranto į tolimus kalnus, į tvirtovę ir kapines labai gražus […] Matėme tiltą, paskui koplyčią Jurgio aikštėje, pastatytą lenkų numalšinimo atminimui […] Apie septintą grįžome namo […] Fiodorui Michailovičiui atėjo į galvą, kad mus apiplėš tuo metu, kai visi viešbučio tarnai ryte išeis į mišias. Todėl jis užgriozdė visas duris lagaminais ir stalais. Naktį, be ketvirčio antrą, jį ištiko [nuomario] priepuolis, labai stiprus, jis truko 15 minučių.“

Nikolos cerkvė, kurioje Dostojevskis meldėsi – tai Šv. Kazimiero bažnyčia: tuo metu Nikolajus Čiaginas ją perstatinėjo į cerkvę. Toliau kalbama apie Šv. Jonų bažnyčią. Žodis „tvirtovė“ (крепость) gali būti perskaitytas ir kaip „kryžius“ (крест), bet greičiausiai turimi galvoje ne tuomet dar stovėję mediniai Trys kryžiai, o Gedimino pilis.