– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas ir kodėl tampa tavo kūrybos objektu, tema, motyvais?
– Labiausiai kurti mane paskatina jausmas, kad aš „prisipildžiau“ gyvenimo ir dabar atėjo metas jį išleisti į laisvę. Dėl šių priežasčių mano kūryboje regimos spontaniškumo, judėjimo ir gyvybingumo išraiškos. Kūrybos objektu tampa vidinės, asmeninės būsenos ir mintys, kurios laikui bėgant pavirsta savotišku spiečiumi ir prašosi būti išsakytos, išleistos, pamatytos.
– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Studijavau VDA Kauno fakultete, baigiau bakalauro ir magistro tapybos studijas. Tapybos mane mokė Laima Drazdauskaitė, Aušra Vaitkūnienė, Andrius Zakarauskas, Petras Lincevičius ir Jovita Aukštikalnytė. Visi dėstytojai buvo labai geranoriški, labai stengėsi dėl studentų. Jie buvo prieinami kiekvienam studentui, kuris iš tikrųjų norėjo pažinti tapybą. Santykiai su dėstytojais paliko nuostabius prisiminimus visam gyvenimui. Jų kūryba neišvengiamai palieka atspaudus ir asmeniniame kūrybiniame kelyje.
– Koks tavo santykis su lietuviškąja dailės tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?
– Žaviuosi visais kūrėjais, kurie, norėdami pasakyti ką nors nauja, sugeba atliepti praeitį. Manau, kad balansas tarp kažko naujo ir kažko seno yra genialumo pamatas. Lietuviškosios dailės tradicijos svarbą šios tautos kūrėjui prilyginčiau jo paties giminės medžio svarbai. Žinau, kad neatsiradau iš niekur tiek savo šeimoje, tiek ir Lietuvos meniniame kontekste. Panašiai, kaip gali būti juntamas ryšys net ir tik nuotraukose matomiems, seniai iškeliavusiems artimiesiems, taip tapytoją gali paveikti akistata su praėjusio laikmečio kūriniu. Tapybos protėvio paveikslas dailininkui gali suteikti reikiamų dvasinių jėgų nesustoti kurti, padeda pasitikrinti ar šis nenuėjo „šunkeliais“.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis dailininkui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Manau, kad didžiausias iššūkis dalininkui yra savo asmeninės ir unikalios raiškos atradimas. Svarbu rasti būdą kalbėti vaizdu tokiu būdu, kad tai būtų ne vien tik esamo laikmečio madų atspindys, bet taip pat atskleistų vidinį menininko pasaulį. Šio proceso negalima paskubinti, jis vystosi drauge su menininko asmenybe, jo vidinėmis nuostatomis, išgyvenimais ir branda.
Kūrybinės krizės mane tikrai aplanko, jos atkeliauja dažnai, bet gana greitai ir iškeliauja. Manosios krizės atsėlina kai bandau „dirbti“ tapybą. Manau, kad dažnas jaunas menininkas save baudžia, jei per mažai laiko praleidžia kurdamas, įsivaizduoja, kad turėtų bemaž gyventi savo studijoje, tačiau esu įsitikinusi, kad geras kūrinys gimsta ne iš juodo darbo, o iš paties gyvenimo patirties, lengvai ir neperspaustai perteiktos drobėje ar popieriuje.
– Kokie tavo mėgstamiausi rašytojai, mylimiausios ar didžiausią įtaką padariusios knygos?
– Labiausiai praturtinančia ir didžiausią skaitymo malonumą teikiančia įvardyčiau Valdo Papievio kūrybą. Ypač žaviuosi šio autoriaus gebėjimu perteikti vaizdą taip subtiliai, kad atrodo, jog kiekvienas perskaitytas sakinys išnyra iš giliausių mano pačios pasąmonės kertelių.
Daugiau S. Augutės darbų rasite autorės instagrame.