Arūnas Sakalauskas. | D. Matvejevo nuotr.

Lygiai prieš 26 metus – 1995 m. balandžio 30 d. įvyko Gintaro Varno spektaklio „Svetimas“ premjera. Prisiminti šį spektaklį ir tuometines jo kūrimo aplinkybes teatrologė Rimgailė Renevytė pakvietė pagrindinio vaidmens kūrėją LNDT aktorių Arūną Sakalauską. Lietuvos nacionalinis dramos teatras nuolat pildo Teatroteką – joje pateikiami neberodomų spektaklių eskizai, nuotraukos, programėlės, o nuo šių metų – ir vaizdo įrašai bei žiniasklaidos publikacijos. Daugiau informacijos apie 1995 m. pastatytą G. Varno spektaklį „Svetimas“ galite rasti čia.

– Kam šovė mintis statyti A. Kamiu „Svetimą“?

– Apie tai net nekalbėjom, bet turbūt abu galvojome. Varnas pasiūlė man vaidinti Merso, bet ši literatūra mintimis nuolat buvo kažkur aplink.

– O kodėl?

– Nežinau. Tiesiog tokia nuotaika romano. Galbūt nuotaika sutapo su tuo laikotarpiu.

– Jūsų asmeninė nuotaika ar laikmečio?

Arunas Sakalauskas spektaklyje „Svetimas“. | M. Jukneviciutes nuotr.

– Mano asmeninė. Nemanau, kad čia laikmečio klausimas. Šiaip, aš niekada neprisirišu prie laikmečio, tai neturi nieko bendro su mūsų gyvenimu. Mes daugiau kalbame apie žmogaus savijautą, o ne apie priežastis. Visi žmonės susiduria su tokiais dalykais – su prasmėm, su neprasmėm.

– Gal galite papasakoti, koks buvo „Svetimo“ kūrybinis procesas?

– Procesas buvo labai geras. Buvo surinkta puiki komanda – vaidino Aldona Janušauskaitė, Neringa Bulotaitė, Vytautas Šapranauskas, Sigitas Staniūnas darė dekoracijas.

Man iš pradžių buvo sunku „pralaužti“ tą personažą. Bet aš dar iki dabar atsimenu tekstą: „šią naktį pilną ženklų ir žvaigždžių aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas.“ Šis „švelnus pasaulio abejingumas“ labai stipriai man įsikirto.

– O dabar ši nuotaika yra artima Jums?

– Taip, lygiai tas pats. Niekas nepasikeitė. Tik kartais pamiršti tai bėgdamas. Nesustoji, nepagalvoji apie tai. Apsivelia viskas kalbom, apkalbom, piktinimaisis, nepasitenkinimais. Čia turiu galvoje pats save. Nėra lengva tai suvaldyti. Neišeina laikytis tų trijų taisyklių: niekada nesiskųsk, nekaltink ir nesiteisink. Jeigu tai pavyktų, būtų idealu, bet, deja, taip nėra.

– Tai juk žmogiškumas.

– Ir su tuo nieko nepadarysi.

– Koks buvo Jūsų personažas?

– Jo beveik nebuvo, aš stengiausi beveik nevaidinti. O gal kaip tik nesistengiau, ir būtent todėl jis man patiko. Daugiau stebėjau, nieko nesakiau, nekalbėjau. Nieko nereikėjo daryti. Aišku, Varnui dėkoju, kad leido taip jį vaidinti.

– Ar dabar ar norėtumėt suvaidinti tokį personažą?

Dabar aš jau pasenau ir esu gudrus. Nebeturiu to naivumo. Žiūriu į jaunus aktorius ir man visiškai nesvarbu, kaip jie vaidina: gerai ar blogai. Veža pati jaunystė. Smagu žiūrėti į jaunus žmones kažką darančius.

– Toks šviežias adrenalinas.

– Taip, o visa kita ateis. Čia laiko ir kantrybės klausimas.

– Merso – bene pirmas jūsų tokio kalibro vaidmuo.

– Buvo gerai pradėti tokia medžiaga. Ji tokia nelengva. Prieš tai suvaidinau „Literatūros pamokas“, kur vaidinau mokytoją. Ten irgi buvo didžiulis monologas, kurio aš nepasakiau. Dabar tik suprantu, kaip reikėtų jį sakyti. Tąsyk aš nepasakiau. Bet vis tiek, bent pabandžiau.

Akademijoje mes pradėjome nuo beždžionių, nuo vėžliukų. Bet paskui rinkomės su kuo dirbti. Mano mokytojas sakydavo: „jeigu degti, svarbu, jog su gera medžiaga.“

Arūnas Sakalauskas ir Džiugas Siaurusaitis spektaklyje „Svetimas“. | M. Juknevičiūtes nuotr.

N. Bulotaitė, V. Šapranauskas, A. Sakalauskas spektaklyje „Svetimas“. | M. Juknevičiūtės nuotr.

– Ar daug tokių personažų, kurie atsiveja Jus iš praeities, kurie liko neišpildyti, neišbaigti?

– Taip, liko labai daug. Ne laiku pradėti daryti, kartais labai sunku pataikyti į laiką. Spektaklyje „Dėdė Vania“ pataikiau su laiku, tai buvo apie mane. Veršininas pataikytas, dabar jau gal kiek per senas. O kitus kartais tik po laiko supranti, kaip reikėjo vaidinti.

Kaip aš visada sakau, aktoriai ima nagrinėti pjesę, ją skaito autorius ar režisierius. Ir visą laiką galvojame, kad kalba jie apie personažus, apie tai, ką jie norėjo pasakyti. Bet niekas nepagalvoja, kad čia apie juos, apie mus. Svarbu tai, kad pjesė rašyta ir mums. Ne kaip aktoriams, o kaip žmonėms. Jeigu su tavim taip neatsitiko, tai dar atsitiks. Tai apie tave yra ši pjesė. O kai kuri personažą iš padebesių… juk netiesa, ten esi tu pats.

– Jūs prie visų personažų prieinate kaip prie žmogaus?

Ne, ne prie visų, bet galų gale tai vis tiek esu aš. Tai mano vaizduotė, mano kūnas, mano balsas, mano akys. Žmogus pilnas visokių dalykų. Nereikia ieškoti ten nieko. Kaip koks aktorius vaidina nusikaltėlį ir ieško gerųjų jo pusių. Kokių gerųjų pusių? Kam jos tau?

V. Mockevičiūtė, A. Sakalauskas spektaklyje „Svetimas“. | M. Juknevičiūtės nuotr.

– Ar ieškote personažo savybių savyje?

– Ne, neieškau. Jos pačios ateina. Tos, kurių reikia, jos ateina pačios.

– Tai reiškia, kad jas Jūs jau turite.

– Žinoma, savy aš viską aš turiu. Kalbant apie jausmus. Tai nereiškia, kad galėčiau kažką užmušti, bet žmogus turi viską savyje. Viena yra tai, kaip elgtis dera, o kita – kaip nedera. Čia svarbi kontrolė. Nesi juk Dievulis iš dangaus nusileidęs.

O kodėl arabas nušovė tą žmogų?

– Nes saulė per ryškiai švietė?

Man atrodo, kad taip jis norėjo pajusti, jog gyvena. Norėjo, kad su juo kažkas įvyktų, kad jį sukrėstų kažkas. Kad pajustų gyvenimą.

– Tą abejingumą pramušti kažkuo?

– Taip, tą švelnų pasaulio abejingumą.