Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka“: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Sofijos Jonaitytės prisiminimai
Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – jo studentės ir kolegės, operos solistės Sofijos Jonaitytės prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.
Sofija Jonaitytė: Jo dainavime yra kažkas ypatinga
Užaugau Joniškyje, tačiau dažnai viešėdavau Žagarėje — iš ten kilęs mano tėtis. Kai per radiją pradėjo transliuoti Vaclovo Daunoro įrašus, negalėdavau atsistebėti, kad mūsų Žagarėj užaugo toks puikus dainininkas. Koks balso grožis!
Gyvai pirmiau išgirdau jo jaunesnį brolį Ričardą, kai jis dar moksleivis iš Žagarės atvyko koncertuoti pas mus į Joniškio 1-ąją vidurinę mokyklą. Prisimenu, nusistebėjau, kad jis dar mokinys, o jau šitaip gražiai dainuoja!
Turėjau nuostabų matematikos mokytoją Simoną Norbutą, kuris — tada mes, mokiniai, to nežinojom — rašė eiles ir už tai „pagyveno“ Sibiro lagery; jo įkvėpta pasirinkau tiksliuosius mokslus; be to, mano tėvas buvo inžinierius. Tad įstojau į Kauno politechnikos institutą ir pradėjau dainuoti instituto ansamblyje „Nemunas“. Artėjant žiemai sužinojau, kad Kauno valstybinis muzikinis teatras steigia studiją, ir nusprendžiau pabandyti. Maniau, palankysiu truputį po paskaitų. Kadangi atestatas buvo institute, o dekanas neleido jo paimti, tai į priėmimo komisiją nuėjau be jokių dokumentų ir be natų. Mane išgelbėjo nuostabus žmogus — Juozas Indra, kompozitorius, dainininkas, dirigentas, sėdęs prie fortepijono ir akompanavęs mano pasirinktą mėgstamą liaudies dainą „Oi, kas sodai“.
Kai pradėjau lankyti studiją ir patekau tarp meno žmonių, nebegalėjau be tos aplinkos gyventi. Ten sutikau ne tik muzikų, bet ir tokias dramos teatro asmenybes kaip Antanas Mackevičius, Antanas Gabrėnas, Vytautas Eidukaitis. Mums ateidavo padėti ir garsiosios jų žmonos Genovaitė Tolkutė ir Regina Varnaitė. Mano dainavimo mokytojas buvo Stanislovas Rubinovas. Taigi, matematiką nugalėjo muzika. Kai baigiau studiją, buvau priimta į teatrą soliste. Kauno scenoje pirmą kartą susitikau su Virgilijum Noreika „Rigoleto“ spektaklyje, dainavau Grafienę Čeprano. Paskui teko imtis ir didesnių vaidmenų, o statant Jurgio Karnavičiaus „Gražiną“ gavau pagrindinį Gražinos vaidmenį; jau vėliau jį dainavau LNOBT.
Kaip tik tuo metu, baigęs studijas Leningrado konservatorijoje, parvyko dirigentas Stasys Domarkas. Paklausęs mano dainavimo, jis iškart pasakė, kad reikia važiuoti rimtai mokytis; skatino mane ir Antanas Gabrėnas.
Su stažuotės mokytoju Gennaru Barra |„La Scala“, 1967 m.
Taip po metų, praleistų Kauno muzikiniame teatre, atsidūriau Vilniuje. Atvykome kartu su Violeta Sagaityte — dėl tos pačios Muzikinio teatro studijos Kaune ji metė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete; tačiau eilėraščius rašo iki šiol. Tai buvo 1969-ieji. Nors per stojamuosius egzaminus į konservatoriją dainavau Toskos ariją, mano studijos Kaune nebuvo įskaitytos kaip muzikinis išsilavinimas, todėl įstojau į parengiamuosius kursus. Buvau paskirta į jauno dėstytojo, neseniai grįžusio iš stažuotės Milano „La Scalos“ teatre, Vaclovo Daunoro klasę.
Mano pamoka prasidėdavo devintą ryto, nes dėstytojas dirbo teatre ir turėjo eiti į repeticijas. Darbas su dėstytoju buvo labai rimtas, intensyvus, jo reikalavimai aukšti, tad, kad būčiau žvali, kad devintą valandą jau galėčiau dainuoti iki trečios oktavos fa, keldavausi anksti ir dar iki pamokos gerokai pasivaikščiodavau po Vilnių. Iš Italijos dėstytojas buvo parsivežęs nemažai literatūros apie vokalą, dirbo labai metodiškai, sistemingai. Per pamokas būdavo darbinga nuotaika, reikėdavo viską suspėti ir aprėpti. Tuo metu pas jį jau studijavo ir jo brolis Ričardas, taip pat Romualdas Vešiota, dar pora studentų, o paskui jo klasė išsiplėtė.
Daunoras pats nemažai koncertuodavo, repetuodavo teatre, gastroliuodavo, mano studijų metais jis laimėjo Grand Prix Tulūzoje, tad kartais likę su koncertmeisteriu šlifuodavom muzikinį tekstą, o jau grįžęs dėstytojas dirbo labai atsidavęs, daug aiškindavo. Man jo reikalavimai buvo šventi. Kartais draugai pasiūlydavo dalyvauti kokiame nors koncerte, užsidirbti kokią kapeiką, tačiau dėstytojas buvo griežtai uždraudęs. Buvau paklusni, dainuodavau tik tuos kūrinius, kuriuos parinkdavo jis. Vėliau po truputį išdrąsėjau. Pirmo kurso studentams leidžiama dainuoti tik nedidelio diapazono kūrinius, vėliau su kiekvienu kursu diapazonas vis plečiamas. Kai dėstytojas išvažiuodavo gastrolių, išmokdavau kokią sudėtingesnę ariją — juk jau buvau dainavusi Toską! Kai grįžusiam padainuodavau ką nors dar „neleistino“, pritariamai palinksėdavo. Na, gal ir gerai?
Kadangi konservatorijoje trūko klasių, kartais repetuodavome dėstytojo bute, o po pamokos jo žmona Gražina mus pavaišindavo pietumis. Dėstytojas pasakodavo apie savo stažuotę Italijoj.
Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. 1962 m. | Šeimos archyvo nuotr.
Taip pamažu brendau ir 1974 m. po perklausos patekau į Operos ir baleto teatrą. Pirmas spektaklis, kuriame mes su mokytoju susitikome scenoje, buvo „Faustas“: jis dainavo Mefistofelį, o aš — Margaritą. Paskui dar dainavau su juo operoje „Borisas Godunovas“, ten buvau jo duktė Ksenija. Labai smagu buvo ir „Sevilijos kirpėjuje“. Teko kartu dainuoti „Don Karlo“ spektaklių, pabūti Daunoro — Pilypo II — karaliene Elizabete. Su šiuo spektakliu gastroliavome Olandijoje prieš pat Daunorui išvykstant į JAV 1993 m. rudenį. Ir jo paskutiniame spektaklyje Lietuvoje, taip pat „Don Karle“, man teko garbė kartu dainuoti. Scenoje su juo būdavo įdomu, jausdavai jį kaip partnerį, kuris ne tik visa esybe įsigyvenęs į savo personažą, bet save suvokia kaip visumos dalį. Ir tada toji visuma pasidarydavo tokia pat gili, užburianti, kaip ir jo personažas.
Ne sykį kartu koncertavome Lietuvos rajonuose. Tais laikais jis jau turėjo daug studentų, pats intensyviai koncertavo, bet kai išgirsdavo mane, visada duodavo nuoširdžių patarimų.
Kai į teatrą gastrolių atvažiuodavo žymūs bosai, tokie kaip Jevgenijus Nesterenka ar Matis Palmas, klausydavomės ir lygindavome. Daunoras nė kiek nenusileisdavo jiems. Jis mokėjo pavergti publiką. Dar kai jo buvau nemačiusi, tik girdėjusi įrašus per radiją, visada suklusdavau. Jo dainavime yra kažkas ypatinga, kas jaudina iki sielos gelmių. Kiekviena nata, kiekvienas žodis giliai įprasmintas. Žmones tai labai veikdavo. Kai su juo važiuodavom koncertuoti į Lietuvos miestus ir miestelius, salės būdavo pilnutėlės, žmonės ateidavo po koncerto padėkoti. Prisimenu, vienas vyriškis priėjo ir pasakė: „Kai sužinojau, kad atvažiuos Vaclovas Daunoras, iš tolimiausio kaimo atėjau pėsčias jo pasiklausyti.“
Jis sugebėdavo taip įtikinamai perteikti kūrinį, kad, atrodydavo, dainuoja apie savo gyvenimą, patirtį ir jausmus. Kai po daugelio metų jam grįžus iš Amerikos, įvyko keli vieši susitikimai, kai jis papasakojo apie savo vaikystę, kaip pėsčias iš Žagarės atėjo į Vilnių, kiek patyrė vargo, nepriteklių, tada supranti, kad ta gelmė yra iš ten, iš to patirto skausmo. Daug kam skirta patirti vargo, bet ne visi sugeba tai perteikti kūryboje. Daunoro personažai sukurti ne tik dainavimu ir vaidyba, bet ir visa esybe.
Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Debiutas Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre — Daktaras Giuseppe’s Verdi „Traviatoje“. Su Kristine Jepson — Flora Winnie Klotz nuotr., 1996 m. | „Metropolitan Opera“ archyvo nuotr.
Kartais dėl skirtingų jo ir teatro vadovybės požiūrių kildavo įtampa. Tuomet ir aš pasijusdavau stebima pro didinamąjį stiklą, man nebūdavo atleidžiama tai, kas kitiems neturėdavo pasekmių. Tačiau mano buvęs dėstytojas niekada nepainiojo manęs į savo problemas, nebūrė iš savo mokinių kokio nors fronto.
Būdama pirmo kurso studentė ištekėjau. Vestuvės vyko mano senelių sodyboje Petraitėlių kaime, šalia Žagarės. Kadangi Vaclovui Daunorui gimtoji Žagarė yra šventa, tai ten atostogavęs su žmona Gražina atvyko manęs pasveikinti. Koks buvo įspūdis visiems svečiams! Šitoks žymus dainininkas Petraitėliuose! Prisimenu, kaip visi nuščiuvę klausėsi, kai jis savo sodriu, galingu balsu seklyčioj užtraukė „Augau aš pas tėvelį“. Kaip tais laikais buvo įprasta, bažnyčioje tuokėmės slaptai, be palydos, tad į atokesnę bažnyčią mus nuvežė Daunoras su savo prašmatnia anais laikais „Volga“. Ne tik nuvežė, bet ir tapo santuokos liudininku. Prisimenu, po to jis manęs paklausė: „Ar tu supranti, kokį rimtą ir atsakingą žingsnį ką tik žengei?“ Jis pats labai rimtai vertino visus savo žingsnius.
2015 m. rugsėjis
Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 196-199)
