Karalius Pilypas Giuseppe’s Verdi operoje „Don Karlas“ | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1982 m.

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – jo studentės ir kolegės, operos solistės, dainininkės Jolantos Čiurilaitės prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Jolanta Čiurilaitė: Profesorius man buvo dovana

Apie Vaclovą Daunorą sužinojau dar besimokydama M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o pirmą kartą gyvai jį išgirdau, atrodo, 1963 m. Maskvoje, kai mūsų mokyklos choras dalyvavo koncerte kartu su iškiliausiais Lietuvos muzikais. Tarp jų buvo ir Vaclovas Daunoras bei Virgilijus Noreika. Niekada nepamiršiu, kokį milžinišką įspūdį paliko jų dainavimas. Tarp mūsų, mokinukų, įsiplieskė ginčai, panašiai kaip tarp gliukistų ir pičinistų. Skilome į dvi stovyklas — noreikininkų ir daunorininkų. Vieni kitiems įrodinėjome savojo favorito privalumus. Žinoma, tai buvo vaikiška ir naivu. Kita vertus, įrodo, kokią magišką jėgą skleidė jų dainavimas, kad šitaip užbūrė ir įaudrino moksleivius.

Prieš debiutą — Eskamiljas Georges’o Bizet operoje „Karmen“, 1960 m. | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Kai Daunoras dainavo rusų liaudies dainą „Ei, uchnem“, daugelis mūsų verkėme. Jo atliekamose liaudies dainose visada girdėti pirmapradis, nesumeluotas jausmas. Kadangi mokykloje dainavau solines partijas, man buvo leista dainuoti solo ir koncerte Maskvoje. Tad prisiminimai labai ryškūs. Ką reiškia Maskvoje dainuoti koncerte su Daunoru! Tada net įsivaizduoti negalėjau, kad tapsiu jo studente.

Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti chorinio dirigavimo į Leningrado konservatoriją. 1970 m. grįžau į Vilnių, tačiau nesijaučiau laiminga, troškau kažko kito, traukė solinis dainavimas, opera… Tolesnėms studijoms mane pastūmėjo Gražina Trinkūnienė. Jos vyras pianistas Gitis Trinkūnas buvo Daunoro koncertmeisteris, padėjo jam net keliuose tarptautiniuose konkursuose laimėti prizines vietas. Gražina paprašė Daunoro priimti mane į savo klasę, pagyrė mano balsą. Taip atsidūriau tarp pirmųjų jo mokinių.

Mano profesoriui su manimi būtų buvę lengviau dirbti, jei būčiau neturėjusi nemažai dainavimo praktikos ir įgijusi blogų įgūdžių. Dabar, kai pati turiu kelių dešimtmečių vokalo pedagogės patirtį, suprantu, koks nelengvas uždavinys jam anuomet kliuvo. Juolab aš buvau „lengvas“ sopranas, negalėjau pamėgdžioti savo mokytojo. Kaip ir daugelis kolegų,
klausydama įrašų dainuodavau su tokiomis dainininkėmis kaip Amelita Galli-Curci, Joan Sutherland, Elisabeth Schwarzkopf ir kt. Tačiau Leningrado muzikinis išsilavinimas mane skatino ieškoti profesionalesnio, ne vien intuicija ir pamėgdžiojimu paremto, kelio į dainavimą. Daunoro asmenyje radau mokytoją, kuris nuoširdžiai siekė man visa tai išaiškinti,
nes Italijoje jis buvo ne tik ištobulinęs savo balsą, bet ir giliai domėjosi dainavimo pedagogika bei vokalo istorija.

Rečitalis filharmonijoje, koncertmeisteris Robertas Bekionis. | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1979 m.

Negaliu nepaminėti ir mūsų klasėje dirbusio koncertmeisterio Roberto Bekionio, M. K. Čiurlionio pianistų konkurso laureato. Jis — kadaise „Ąžuoliuko“ choristas — ne tik puikus muzikantas ir pianistas, bet ir dainavimo subtilybių žinovas. Buvo mums nepakeičiamas pagalbininkas, savo muzikinėmis pastabomis ar tiesiog žvilgsniu koreguodavo mūsų dainavimą; jis dažnai pavaduodavo gastrolių išvykusį Daunorą. Robertas klasėje buvo mūsų ramstis, bendramintis, psichologas ir sėkmės linkintis ištikimas draugas prieš žengiant į sceną.

Dainavimas — sudėtingas procesas, įtraukiantis mąstymą, kūno valdymą, emocijas. Laisvas, neįveržtas garsas, paklūstantis visiems meninės raiškos niuansams, turi būti bet kokios mokyklos pradžia. Blogi įgūdžiai kyla dėl polinkio įdėti daugiau pastangų, negu reikėtų, ir nugalėti neteisingos koordinacijos kliūtis stipresniu garsu. Daunoras didelį dėmesį skyrė kūno kontrolei, giliam įkvėpimui, mokė kvėpavimo „stulpą“ sujungti į harmoningą visumą su viršstyginės erdvės rezonatoriais. Turėdamas nemažą sceninę patirtį, daug dėmesio skyrė ir personažo charakteristikai atskleisti.

Mūsų pedagogas mėgo mus, savo mokinius, burti, kviesdavosi į namus, pasakodavo apie Italiją, savo mokytoją Gennaro Barrą, gastroles, skiepijo mums padorumo jausmą, patarė nesivelti į „profesines“ intrigas, nenešti šiukšlių iš klasės. Jis norėjo, kad būtume bendraminčiai ir dainavimo filosofijoje, kad patys ieškotume atsakymų į iškilusius klausimus. Mes išties daug bendravome, dalyvaudavome vieni kitų pamokose, klausydavomės ir sakydavome pastabas. Šiais laikais akademijoje to stinga, todėl savo studentus skatinu klausytis bendramokslių, lankytis ne tik savo pamokose.

Mūsų profesorius buvo labai mums atidus. Jei kas turėdavo bėdų, siūlydavosi pagelbėti. Aš turėjau sveikatos problemų ir jis netikėtai atvežė man vaistų iš Amerikos, padavė ir tarstelėjo: „Pabandyk, gal padės.“

Moterims jis patiko. Daugelis žavėjosi ir jo talentu, ir vyriškumu. Jis buvo džentelmeniškas, tačiau nemėgo familiarumo. Kai tai pajusdavo, griežtai nubrėždavo ribą. Niekada neteko girdėti jokių užuominų apie kokius nors jo nederamus nuotykius. Buvo labai išdidus ir žinojo savo vertę.

Su tenoru Zurabu Sotkilava, Milanas, 1966 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Pradėjęs dirbti Dainavimo katedroje Daunoras sukėlė naujų idėjų skersvėjį ir stojo opozicijon ano meto dainavimo dėstymo sampratai. Negailėjo griežtų pastabų, kartais užgaudamas tuos kolegas, kurie jau ilgus metus dirbo ir nebuvo pasiruošę staigioms permainoms. Daugeliu atveju jis buvo teisus. Su jam būdingu įkarščiu dėjo pastangas, kad Italija atsirastų Lietuvoje… Jo konfliktiškumas, manau, kilo iš aistringo būdo ir įsitikinimo savo metodikos teisingumu.

Profesorius man buvo dovana ir už ją esu dėkinga likimui. Vėliau turėdama pagrindus pati turėjau dirbti, ieškoti ir tobulėti.

Kai pradėjau dirbti LNOBT choro artisčių vokalo pedagoge, kai kurios dainininkės buvo dalyvavusios Vaclovo Daunoro eksperimente Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute 1987 metais. Mane nustebino tai, kaip jos gerai valdė balsą, nors jau buvo praėję nemažai metų nuo to laiko, kai jos gana trumpai mokėsi pas Daunorą.

Jeigu reikėtų įvardyti mano profesoriaus ryškiausią bruožą, pasakyčiau — aistra. Aistra — tai jausmų fanatizmas. Rytuose sakoma, jei nenori kentėti — pamiršk jausmus. Bet tik aistringi žmonės keičia pasaulį. Piotro Čaikovskio muzika — gryniausia aistra; neatsitiktinai Daunoras Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse pelnė IV premiją.

Manau, kad daugelį gyvenimiškų situacijų jis išgyveno kaip dramą, patirtas emocijas perkeldavo į sceną ir atvirkščiai. Tokie pat apimti aistros muzikai ir operos menui buvo Jonas Aleksa, Vlada Mikštaitė. Pastarąją galėdavai pamatyti gatvėje gestikuliuojančią, įsijautusią į kokio nors personažo minčių logiką, ieškančią režisūros sprendimų, nematančią ir negirdinčią išorinio pasaulio. Aleksa, kaip rašė Valentinas Kazlauskas, atrodė, „tarsi visada viduje dainuoja, pajunti, lyg būtum sutrikdęs jo vidinį vyksmą, intonaciją, savitą vidinį cantabile“. Esu dėkinga likimui, kad sutikau tokius didelius, talento apdovanotus žmones, kokių, manau, dabar mažai teliko.

Don Bazilijus Gioacchino Rossinio operoje „Sevilijos kirpėjas“. Po spektaklio sveikina Žaneta ir Virgilijus Noreikos 1969 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Man teko laimė dainuoti kartu su savo profesoriumi „Sevilijos kirpėjuje“ (jis — Don Bazilijus, aš — Rozina) ir „Borise Godunove“ (jis — Borisas, aš — Ksenija). Jo Don Bazilijus buvo ne šiaip publiką juokinantis personažas. Daunoras jame įkūnijo visa tai, ko labiausiai nepakentė. Tai klasta, mėgavimasis menkinant, niekinant kitą žmogų, rafinuotos patyčios, savanaudiškumas, intrigos. Jo dainuojama šmeižto arija skambėdavo kaip prakeiksmas.

Nepamiršiu repeticijų statant „Borisą Godunovą“ su nuostabia Valerijaus Leventalio scenografija. Kai prasidėjo sceninės repeticijos su orkestru, daugelis teatro darbuotojų turėdami laisvą minutėlę ateidavo į užkulisius ar į žiūrovų salę sekti, kaip dirba Daunoras, Aleksa, Rimantas Siparis. Atmosfera buvo pakili ir įaudrinta: visi suvokė, kad tokie spektakliai gimsta ne kasdien. Klausydavomės spektaklį režisuojančio Sipario taiklių, vaizdingų komentarų, pastabų. Tai buvo nuostabus laikas teatre, kai butaforai, scenos darbininkai, aprengėjai, grimuotojos — visi jautė prisidedantys kuriant spektaklį, linkėjo vieni kitiems sėkmės. Gaila, dabar to bendruomeniškumo jausmo teatre nebėra, visi atsitvėrė sienomis.

Daunoro dainavimas, jo taurus tembras, spalvų gausa darė poveikį ir orkestro skambesiui — juolab kad šią operą dirigavo Aleksa, o jis visada siekė, kad orkestras atspindėtų ar papildytų tai, kas vyksta scenoje, kad dainininkas girdėtų emocinius orkestro skambėjimo atspalvius. Daunoras tiesiog puikiai skulptūriškai valdė kūną. Jo visa emisija, gestai, judesiai atspindėdavo garso tembrą, spalvą, kūno ir dvasios įtampą. Savo dainavimu, net buvimu scenoje jis tiesiog užburdavo, hipnotizuodavo publiką. Jo tapytuose paveiksluose taip pat buvo labai aiški mintis, idėja, akcentai. Tai galėčiau pasakyti ir apie jo interpretaciją — ar jis dainuotų nedidelį romansą, ar Boriso partiją. Boriso mirties scenoje jis talentingai moduliuodavo balsą, išreikšdamas begalę besikeičiančių emocijų: pyktį, kūno ir dvasios negalią, pamišimą, baimę… Tai jis bailiai dairosi aplink, įtardamas kiekvieną, tai atgyja jo išdidumas, gudrumas, tai vėl — kančia, neviltis…

Dar viena mano profesoriaus savybė buvo ta, kad repetuodamas jis atiduodavo visas savo dvasines jėgas, išsisemdavo visiškai, tiesiog sudegdavo. Todėl jam prireikdavo laiko, kad atsigautų tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Buvau liudininkė, kai sykį fantastiškai dainavęs vakarinėje repeticijoje kitą rytą buvo tiesiog nepajėgus dirbti — pamiršdavo tekstą, mizanscenas.

Pilypas II Verdi „Don Karle“ — dar vienas deimantas Daunoro kūrybinėje biografijoje. Kad ir kiek būčiau girdėjusi žymių mūsų laiko dainininkų, atliekančių šią partiją, visada man pristinga vidinės įtampos, kančios, gyvo nervo, tuoj atsiversiančios bedugnės pojūčio, ką jautei Daunoro dainavime. Ankstesnis Niujorko „Metropolitan Opera“ teatro direktorius Rudolfas Bingas yra sakęs, kad visos operos, kuriose yra dainavusi Maria Callas, jam pražuvusios, nes jos vienas gestas bylojo daugiau negu visos kitų dainininkių pastangos. Po Callas jis tiesiog nebegalėjo klausyti kitų dainininkių.

Aš irgi negaliu nelyginti kitų dainininkų, dainuojančių tas pačias partijas, kurias dainavo mano profesorius. Ir visada kažko pasigendu, niekas jam neprilygsta. Štai kad ir pirmas jo pasirodymas „Don Karle“. Kiek reikšmių atspindėdavo jo kūno išraiška, eisena, žvilgsnis, balsas! Jis iškart prikaustydavo žiūrovų dėmesį. Tie prisiminimai nė kiek nepriblėso, tarsi visa tai būtume patyrę vakar.

2015 m. rugsėjis

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 199-204)

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“