Algimanto Švėgždos darbai. | Lietuvos dailininkų sąjungos fondo kolekcijos eksponatas.

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Būsiu atvira pasakydama, kad dauguma dailininkų dažnai muziejams dovanoja tai, ko jiems nereikia, ko negali parduoti arba ką sudėtinga saugoti. Nedovanoja kad ir vieno, bet labai gero kūrinio. Tokioje pragmatiškoje epochoje gyvename. Todėl Algimantas Švėgžda savo dosnumu yra išskirtinis. Galbūt šia prasme jis nuskriaudė savo šeimą, kita vertus, žinojo, kad jai liko jo ankstyvoji kūryba, irgi labai vertingi šedevrai“, – pasakodama apie tragiškai susiklosčiusio likimo dailininko Algimanto Švėgždos (1941–1996) gyvenimą ir kūrybą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą pabrėžė dailėtyrininkė, knygos „Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2019 m.) sudarytoja dr. doc. Ramutė Rachlevičiūtė.

Algimantas Švėgžda, „Autoportretas“ (1985 m., popierius, litografija, 23 x 17 cm). Lietuvos dailininkų sąjungos fondo kolekcijos eksponatas.

2021-ieji – Algimanto Švėgždos, vieno reikšmingiausių XX a. intelektualiosios lietuvių dailės atstovų, 80-mečio metai ir kartu priminimas, kad jo tarp gyvųjų nebėra jau 25 metai. Pagerbiant dailininko atminimą Šv. Jono gatvės galerijoje (Vilnius, Šv. Jono g. 11) balandžio 22-ąją buvo surengta jo grafikos darbų parodą „Išauginti dangų vynuogės šakelėje“.

Organizatorius ir pedagogas iš Dievo malonės

A. Švėgžda buvo pašėlęs, bravūriškas lyderis, kita vertus – ir intelektualas, eruditas, žmogus, turėjęs organizacinę galią ir kartu didžiulį charizmatinį poveikį. Taip dailininką apibūdino parodos kuratorė, dailėtyrininkė R. Rachlevičiūtė.

„Tie, kas buvo su šiuo žmogumi susidūrę, niekada jo neužmirš. Jis buvo pedagogas iš Dievo malonės ir, nors Dailės akademijoje dėstė labai trumpai, išliko viena didžiausių jos legendų, kaip ir skulptorius Stanislovas Kuzma. Chronologiškai abu dėstė labai trumpai. Beje, Švėgžda netgi nebuvo Tapybos katedros dėstytojas, jis dėstė piešimą, pagalbinę discipliną. Ir vis dėlto jo poveikis buvo toks didžiulis, kad žymusis Audriaus Puipos kursas, kuriame buvo ir Rimvydas Bartkus, ir Jurga Ivanauskaitė – visi tvirtino, kad juos dailininkais padarė Algimantas Švėgžda, nes toleravo kitoniškumą. Pavyzdžiui, Audriui Puipai Švėgžda leido rinktis kaimiškus motyvus, nors vėlyvuoju sovietmečiu daugelis būtų pasakę: na kaip tu, gimęs mieste, pieši kiaules ir kaimo motyvus? O Švėgžda Audrių paragino: būk toks, koks esi. Jis darė stiprią įtaką visam meniniam gyvenimui, nes buvo atviras, tolerantiškas, ir žmonės tai gerai atsimena“, – pasakojo R. Rachlevičiūtė.

Kaip talentingas organizatorius, administratorius A. Švėgžda pasižymėjo Lietuvos dailininkų sąjungoje įkurdamas Jaunųjų dailininkų ir dailėtyrininkų sekciją, kad menininkams, neįstojusiems į Dailininkų sąjungą, nestrigtų profesinė karjera, kad jie galėtų lengviau įsigyti reikalingų medžiagų, eksponuoti savo darbus.

Mažo formato grafika ligos patale

A. Švėgždos kūrybą įprasta skirstyti į du periodus – lietuviškąjį ir vokiškąjį. Lietuviškasis etapas, pasak R. Rachlevičiūtės – tai didelio formato aliejinės drobės su hiperrealistiniais, išraiškingais, dažnai visuomeniškai angažuotais siužetais, pavyzdžiui, kalbančiais apie Čilės įvykius, ekologines temas. Kartu A. Švėgžda laikomas ir savo vokiškojo periodo, kai pradėjo kurti meditatyvius kamerinio, miniatiūrinio formato kūrinius, guru, išminčiumi.

„Tuo guru, išminčiumi Švėgžda tapo būdamas 39–40 metų, – kalbėjo dailininko kūrybos tyrinėtoja. – Užtat galima sakyti, kad jo kūryba neturi atskirų brandos ir vėlyvojo periodų.“

Nuo 1982 metų iki mirties A. Švėgžda buvo priverstas gyventi užsienyje, Rytų Vokietijoje, nes tuo metu vienintelė viltis jam pratęsti gyvenimą buvo inkstų transplantacijos operacija (po jos dailininkas gyveno dar 14 metų). Savaime suprantama, kadangi Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, lengvesni ryšiai buvo susiklostę su Rytų Vokietija, būtent ten intensyviai ieškota chirurgo, kuris ryžtųsi atlikti tokią sudėtingą operaciją. Tiesa, 1980-aisiais, kai buvo išvykęs pusės metų stažuotei į Angliją, A. Švėgžda vylėsi, kad transplantacijos operacija jam bus atlikta būtent šioje šalyje, tačiau taip neatsitiko – paaiškėjo, jog dailininkas buvo užsikrėtęs hepatitu A, o Didžiojoje Britanijoje tokie ligoniai operacinėse nebuvo pageidaujami, nebent atsirasdavo sutinkančiųjų po operacijos padengti operacinės įrangos sunaikinimo sąnaudas.

Algimantas Švėgžda, „Vitle kaimas“ (1985 m., popierius, ofortas, 7 x 16,5 cm). Lietuvos dailininkų sąjungos fondo kolekcijos eksponatas.

Berlyne A. Šėgždai atlikta operacija buvo sėkminga, dailininkas vylėsi, kad po reabilitacijos jis vėl galės parvykti į Lietuvą. Deja, gimtinę aplankydavo tik retsykiais, į Vokietiją priverstas nuolat grįžti dėl intensyvaus gydymo ir priežiūros.

„Kadangi Švėgždą liga spaudė į kampą, jis turėjo atsisakyti labai didelio formato drobių – hiperrealistinių, fotografinio realizmo. Teko atsisakyti ir aliejinės tapybos dėl skleidžiamų skiediklio bei dažų kvapų. Todėl dailininkas pradėjo rinktis pastelės, akvarelės technikas. Taip pat jo bičiulis Petras Repšys pamokė grafikos technikų, kad pasidėjęs į delną nedidukes plokšteles galėtų jas sau raižyti. Taip pat kūrė ekslibrisus. Vadinasi, savo formatą sumažino ne tik iki kamerinio, bet, galima sakyti, iki miniatiūrinio. O siužetams jo natūraliai meditatyvus, kontempliatyvus, ramus, sėslus gyvenimo būdas vertė rinktis šalia esančius daiktus. Taip Švėgždos darbuose atsirado šakelės, vynuogės, granatai, kankorėžiai, sėklos – visi tie šalia esantys augalai, džiuginę jį visus metus“, – apie A. Švėgždos grafikos darbų savitumą pasakojo dailėtyrininkė R. Rachlevičiūtė.

Mažo formato darbai A. Švėgždai leido darbuotis pusiau gulomis, kurti nelabai gerai jaučiantis. Ir čia, R. Rachlevičiūtės teigimu, svarbu atkreipti dėmesį, kaip keisdamas technikas, pavyzdžiui, pereidamas prie pastelės, A. Švėgžda jas ilgainiui meistriškai įvaldė.

„Sėkloje, žiedelyje, šakelėje Švėgžda matė Visatos atspindį. Jis suprato, kad tas mažas gamtos kūrinėlis atspindi visą Visatą, visą žemę, dangų. Todėl būdavo, kad ir supykdavo, jeigu kas nors paklausdavo, kokį čia pagaliuką ar pabirusius žiedus paišo. Sakydavo – „ne tame esmė“. Koks skirtumas, pro kurį teleskopo galą žiūri. Koks skirtumas, sumažintas ar išdidintas vaizdas. Jis kaip tik tą smulkmeną, tą vyšnios šakelę ir matė, – aiškino dailėtyrininkė. – Man vieni gražiausių Švėgždos kūrinių, neturintys Lietuvos dailėje analogų, yra skirti arba įkvėpti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Švėgžda visą laiką ėjo prie Čiurlionio motyvų. Ir turbūt labiausiai čiurlioniški jo darbai yra nedidukai bloknoto piešinukai, kuriuose yra ir debesys, ir jūros fragmentai, ir kalnai. Visa tai jis piešė paprastu pieštuku pririštas prie lovos kokioms penkioms valandoms dializės metu. Skausmą įveikdavo mažyčiame bloknoto lapelyje piešdamas čiurlioniškas vizijas.“

Algimantas Švėgžda, „Natiurmortas su vynuogių šakele“ (1983 m., popierius, ofortas, 11,5 x 14,3 cm). Lietuvos dailininkų sąjungos fondo kolekcijos eksponatas.

Kalbant apie A. Švėgždos pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, vieniems jo kūrybos tyrinėtojams jis atrodo šimtaprocentinis panteistas, kitiems – budistas, gerai įsižiūrėjus jo kūryboje galima atrasti ir įdomių sąsajų su katalikybe. R. Rachlevičiūtė A. Švėgždos pasaulėjautą apibūdintų skiautinine: „Tai skiautinys, kuriame yra visko: ir budizmo, ir panteizmo, ir katalikybės. Ne vienalytis, bet kompleksinis dalykas.“

Už tai, kad A. Švėgžda buvo deramai rūpinamasi Rytų Vokietijoje, padėkos nusipelno ir Lietuvos medikai, ypač chirurgė, urologė Stasė Mičelytė, kuri kartu buvo ir dailininkų mecenatė. Gydytoja ieškojo kolegų vokiečių, kurie sutiktų A. Švėgždą pašefuoti, nes pragyvendamas tik iš atsitiktinio savo kūrinių pardavimo pinigų užtektinai neturėjo.

„Tuo metu Švėgždos vaikai buvo paaugliai. Ir kaip tik tada jis sukūrė savo pirmuosius grafikos darbus. Net širdį spaudžia žinant, kad, pavyzdžiui, sūnui Martynui šešioliktojo gimtadienio proga ar dukrai Justinai kaip dovaną ir tėviškos meilės ženklą jis iš Vokietijos tegalėjo atsiųsti savo nedidelio formato autoportretą. Šiais laikais galima išgirsti: o, gyveno Vokietijoje, užsienyje – vadinasi, laimingas, laisvas. Bet nereikia pamiršti, kad iki sienos griuvimo Rytų Vokietijoje daugelį sričių, sakyčiau, varžė dar didesnis ideologinis režimas nei pas mus“, – aiškino dailėtyrininkė.

Meilę gyvajai gamtai paveldėjo iš tėvo

Meilę tėvynei ir augalams, sodininkystei, gyvajai gamtai dailininkas paveldėjo iš savo tėvo – Jono Švėgždos, kuris gyveno Pakruojo rajone, Plaučiškiuose, o dirbo Rozalime. Pasak R. Rachlevičiūtės, jo biografija padarė didžiulę įtaką A. Švėgždos kūrybai. Kadangi buvo baigęs Kauno meno mokyklą, A. Švėgždos tėvas galėjo tapti dailininku, tačiau prasidėjus okupacijai paliko savo žmoną su trimis mažamečiais vaikais ir išėjo į miškus tarnauti Lietuvos laisvės armijoje, priklausė Adolfo Ramanausko-Vanago būriui (J. Švėgždos slapyvardis buvo Tulpė). Pokariu J. Švėgžda buvo ištremtas, o šeima buvo priversta slapstytis ir glaustis pas tolimus gimines, kad išvengtų to paties likimo. Todėl vėlesnių A. Švėgždos sveikatos problemų priežastimi ir tapo visi šie jo šeimos okupacijos padariniai, kai slapstydamasis buvo priverstas miegoti nekūrenamuose tvartuose, klėtyse, kitose patalpose, kur ir peršalo inkstus.

A. Švėgždos tėvas buvo mokytojas, žmogus, turėjęs gražių kūrybinių ambicijų. Nors ir netapo savarankišku menininku, tapydamas tik laisvalaikiu, dailėtyrininkės R. Rachlevičiūtės pastebėjimu, įdomu tai, kad tokios retos sovietmečiu daržovės Pakruojo rajone kaip moliūgai, cukinijos, patisonai A. Švėgždos kūryboje atsirado perimtos iš tėvo piešinių. Ir tėvas, ir sūnus jas tapė savaip. Sovietmečiu net nemokėta šių augalų deramai identifikuoti, todėl vienas žymiausių A. Švėgždos kūrinių – „Autoportretas su moliūgu“ – ankstesniuose albumuose ir kataloguose buvo pavadintas „Autoportretu su arbūzu“. Be to, A. Švėgždos tėvas pirmasis apylinkėse pradėjo auginti Andų vyšnaites, Kaukazo slyvaites, retuosius augalus.

„Švėgžda kruopščiai mokėjo atsirinkti, ką piešti. Pavyzdžiui, kuo jį taip sudomino patisonas? Žvelgiant iš meninio taško, tai labai įdomi skulptūriškai forma, kieta ir panaši į gipsinę atlieją. Ši forma dailininką labai domino, kaip ir spalvos nebuvimas – savotiškas minimalizmas, nes esi priverstas apsiriboti vien balta spalva“, – svarstė R. Rachlevičiūtė.

Algimantas Švėgžda, „Natiurmortas Nr. 2“ (1983 m., popierius, ofortas, 9,5 x 18,5 cm). Lietuvos dailininkų sąjungos fondo kolekcijos eksponatas.

A. Švėgždai nebuvo lengva įsitvirtinti

Be dailininko talento, A. Švėgžda puikiai valdė plunksną – jo kūrybos tyrinėtoja žada, kad artimiausiu metu bus išleista antroji šiam dailininkui skirta knyga, į kurią bus sudėti jo dienoraščiai, tekstai, straipsniai. Iš jų pasimatys, koks A. Švėgžda buvo pranašas, svajojęs apie Vilniaus universitete įsikursiantį orientalistikos centrą, apie tai, kad Lietuvoje bus atidaryta nacionalinė galerija. Ir džiugu suvokti, kad menininko svajonės šiandien jau įgyvendintos.

„Algimantas Švėgžda – talentingas administratorius, organizatorius, žmogus, valdantis žodį, talentingas menininkas, atviras aplinkai, gamtai, sakytume – ekologinei sąmonei, o tai vėlyvuoju sovietmečiu maža kam buvo būdinga. Vokietijos periodu Švėgžda išliko visuomeniškai angažuotas, tik šis jo angažuotumas išsiplėtė – jis ėmė gailėti engiamų, nuskriaustų tautų, todėl vienas jo gražiausių ciklų skirtas Tibetui, taip pat Amerikos indėnams, turėjo būti ir ciklas kurdams. Jau tada jis kėlė idėjas, kurios mums atrodo aktualios dabar. Švėgžda buvo angažuotas ir šiuolaikinio gyvenimo skersvėjui – niekas, be jo, sovietmečiu netapė džinsus vilkinčių jaunuolių kolūkio talkos metu“, – minėjo R. Rachlevičiūtė.

Taip pat, jos teigimu, „Pagaliukų“ ciklas, skirtas susimąstyti apie Tibeto nelaimę per įvairius pagaliukų sulenkimus, virvelių surišimus, rodo, kad A. Švėgžda buvo ne tik gamtos, bet ir kaimo vaikas, gerai išmanęs, ką galima padaryti su pagaliuku ir virvute: kaip užrišti, panaudoti.

„Šie kaimo sanklodos dalykai suteikia pamatinio gilumo, – tęsė dailėtyrininkė, – tai liaudiško amato, gyvenimo būdo išmanymas, todėl vėlyvesnio periodo Švėgždos darbai kelia susimąstymą, o ankstyvesni muša ir putoja jaunyste kaip šampanas. Iškart matosi, kad jis – neginčijamas lyderis, autoritetas, ideologas, net nuotraukose, kur šalia vienas kito stovi Šaltenis, Kuras, Dereškevičius ir Švėgžda. Ir šiam net nereikia stotis į centrą.“

Dar vienas svarbus dalykas, anot dailėtyrininkės – A. Švėgždai nebuvo lengva įsitvirtinti. Ne iš karto jis buvo suprastas ir įvertintas, netgi kai kurių jam dėsčiusių profesorių, nes pasirinko ne ekspresionistinę, emocionalią tapybą, ne ekspresyvių šuorų spontanišką kūrybą kaip kiti jo kolegos iš neformalios „Ketverto“ grupės, bet vienintelis ėjo fotorealistinio vaizdo keliu, rinkosi labiau intelektualesnį, racionalesnį kelią, o tokių menininkų, R. Rachlevičiūtės teigimu, Lietuvoje buvo nedaug: Vincas Kisarauskas, Romanas Vilkauskas, Marija Teresė Rožanskaitė. A. Švėgždai patiko meditatyvi technika, darbas smulkiu teptuku, subtilūs prisilietimai prie drobės.

„Jam reikėjo laiko, kad įrodytų savo talentą – ir Švėgžda tai įrodė. Tiesa, vėliau buvo kilę šiokių tokių problemų su jo vokiškojo periodo kūryba, kai pradėjo piešti svogūnus, skirtus Amerikos indėnams, ar pagaliukus. Gali atrodyti, kad nėra atstumo tarp to, nuo ko pradėta mokytis Dailės akademijoje – nuo natūros studijoje, bet iš tikrųjų įsižiūrėjęs supranti, kad Švėgžda apsuko didžiulį ratą, eksperimentavo, išbandė įvairias technikas ir visai kitoks grįžo prie natūros studijoje, prie tų šalia esančių gamtos detalių“, – kalbėjo R. Rachlevičiūtė.

Pasak jos, A. Švėgždos kūryba stipriai keitėsi, todėl nesinori supriešinti jo lietuviškojo ir vokiškojo periodo – juodu vienas iš kito nuosekliai išaugo. Deja, A. Švėgždai teko labai anksti subręsti ir nurimti dėl savo ligos, iš kurios atsiranda jau kitokia kūrybos linija, bet tai vis tas pats A. Švėgžda.

„Kūrybos prasme aš labai vertinu du žmones – skulptorių Stanislovą Kuzmą ir Algimantą Švėgždą, – tikino dailėtyrininkė. – Abu neturėjo gerų sąlygų, sveikatos, bet paliko labai vertingų darbų. Šie menininkai kūrė įvaryti į kampą, bet vis tiek kūrė. Jie didvyriai iš prigimties, sakę: jeigu aš nekuriu, aš negyvenu. Kūryba ir gyvenimas jiems buvo viena, ir tai buvo jų išsigelbėjimas.“

…surenki išsikišusias, sudžiūvusias šakeles su sėklelėm, lapeliais. Jie tarsi sustingę amžiams, nors ant popieriaus išguldyti spindi didele jėga ir išmintim, amžina gyvybės tiesa ir paslaptimi. (Algimantas Švėgžda)