Pirmame plane – Arlekinas Režisierius – Arūnas Sakalauskas, Pirmas vyras – Andrius Bialobžeskis | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė prisimena spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režiseriaus Gintaro Varno spektaklį „Publika“ (Federico García Lorca).

Daiva Šabasevičienė. Federico García Lorcos ir Gintaro Varno „El Publico“

Bet kada nors, kai sudegs visi teatrai, už veidrodžių, paauksuoto kartono būste, ant sofų susirinks mūsų mirusieji, uždaryti publikos. Reikia arba sunaikinti teatrą, arba gyventi teatre! Nėra ko švilpti pro langus!

(Federico García Lorca, „Publika“)

1997 m. sausio 22 d. Lietuvos publiką sudrebino ypatingo meniškumo spektaklis – Gintaro Varno režisuota Federico García Lorcos „Publika“. Tai buvo metai, kuomet netrūko įdomių režisūrinių darbų, tačiau šis spektaklis išliko įsimintinu iki šių dienų dėl daugelio aspektų.

Pirmiausia, Varnas labai tiksliai interpretavo autorių. Dar 1993 metais jis buvo pastatęs jo pjesę – laiko legendą – „Jei praeitų penkeri metai“. Režisierius sakė: „Šis kūrinys mane pritrenkė. Kaip vėliau mane pritrenkė „Publika“. García Lorca kuria savotišką keliasluoksnį modelį, kuriame dalyvauja paties teatro personažai ir pats teatras. Pats teatras! Ir tas keliasluoksniškumas, ir tas žmogus dirbtinėje teatrinėje situacijoje (personažai be vardų – Jaunuolis, Nuotaka, Lošėjas, Pajacas, Arlekinas, Režisierius, Fokusininkas, Džuljeta) vedami gilyn, gilyn, gilyn… Bet ne kažkur į miškus, bet į žmogaus vidų.

Ir tie personažai (perskaičius pjesę kelis kartus) yra to paties pagrindinio personažo antrininkai – arba jo norimi sutikti žmonės. Žodžiu, šiose pjesėse kuriama ne gyvenimo, bet pasąmonės ir teatro dėsniais. Literatūros tyrinėtojai šias pjeses vadina eksperimentinėmis arba siurrealistinėmis, aš jas vadinu esminėmis, pačiomis pagrindinėmis García Lorcos pjesėmis. Visa kita vėlesnė jo kūryba daugiau skirta liaudžiai. Vėlesnės pjesės kaip tik dažniausiai statomos. Daugeliui pusiau abstrakti situacija, pusiau konkretus personažas nekelia jokių jausmų. Jis per daug abstraktus. Bet lygiai taip pat galima ginčytis ir žiūrint Salvadorą Dalí, Joaną Miró, Pablo Picasso, Vasilijų Kandinskį. Man keista, kad tų pjesių nestato arba stato visokie bepročiai.

Režisierius – Arūnas Sakalauskas, Fokusininkas – Dainius Kazlauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Elena – Rimantė Valiukaitė, Arlekinas režisierius – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Galvoju, kad ir poeziją skaito labai nedaug žmonių, nedaug ja gyvena. García Lorca yra poetas-dramaturgas. Nuostabus poetinis dramaturgas. O man tai aukščiausia kategorija. Tai nebūtinai eilės. Man svarbi poezija tarp eilučių. Ir jeigu teatre nėra poezijos – man kažkas ne taip.“

Ilgą laiką buvo manoma, kad „Publikos“ pastatyti neįmanoma – toks sudėtingas, prieštaringas, įvaizdžiais ir potekstėmis pritvinkęs šio veikalo tekstas. Tačiau Gintaras Varnas ryžosi publikai pristatyti „Publiką“ visų pirma kaip eksperimentinį pjesės skaitymą teatro forumo „Kaitos taškas“ metu (1996), o vėliau įtrauktą į nuolatinį teatro repertuarą. Išvydęs premjerinį spektaklį, garsus mūsų tėvynainis, puikus ispanų teatro žinovas Vidas Siliūnas pareiškė, kad niekur, netgi Ispanijoje, neteko matyti tokio pjesės estetiką ir nuotaikas atitinkančio pastatymo. „

Publikai“ publikos niekada netrūko – pastatytas netradicinėje sceninėje erdvėje, spektaklis tapo gyvu organizmu; jis niekada nesikartojo, praeidavo vienu ypu, jo vitališka jėga provokuodavo aktorius ypatingam energetiniam susitelkimui. Tą metafizinę būseną, tai, kas, anot režisieriaus, „slypi tarp eilučių“, puikiai pagavo aktoriai. García Lorca jiems tapo artimu visam gyvenimui. Kai kurie iš jų ir šiandien neįsivaizduojami be vaidmenų, sukurtų „Publikoje“. Tai – Dainius Kazlauskas, Andrius Bialobžeskis, Arūnas Sakalauskas, Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.

Pirmas vyras – Andrius Bialobžeskis | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kai pasiklysti ne vien realiame teatre, bet ir mintyse apie jį, visada prieš akis išnyra damos, nerandančios išėjimo iš teatro. Spektaklis gimė teatre, kuriame visi nuolat pasiklysta, tad „Publikos“ žmonės šioje erdvėje įgijo kažkokią metafizinę dokumentiką: abstraktūs, poetiniai tekstai, o personažai lyg iš mūsų galvų išlipę. Todėl abi Damos labai tiksliai išreiškė spektaklio egzaltuotą būseną. Teatro kritikas Audronis Liuga rašė: „Vienas svarbiausių pjesės motyvų, matyt, sąlygojo režisūrinį spektaklio finalo sprendimą – pakilus scenos uždangai, publika tarsi patenka į spąstus, tampa personažu be kaukės, kurio „vaidmenį“ stebi salėje susėdę aktoriai. Spektaklio pradžia ir pabaiga parodo, kaip keičiasi jo kūrėjų santykiai su publika, kurią jie prisijaukina ir išduoda. Šis bandymas megzti gyvą aktorių ir publikos santykių dramaturgiją, mano manymu, yra labiausiai brangintinas Gintaro Varno spektaklio atradimas.“ („Publikos“ ratas. Teatras, 1997)

Šiais laikais gal niekas nieko ir negali nustebinti, bet 1997 metų pradžioje tai, kad spektaklis vaidinamas visur kur, atrodė labai avangardistiška. Publika sėdėjo scenoje, ant sukamojo rato. Dekoracijos buvo galinėje scenos kišenėje. Keturios didžiulės širmos (beveik penkių metrų aukščio) atrodė kaip siena. Centre vyko tų širmų žaidimas. Aktoriai ateidavo raidės T formos tilteliu. Šonuose kabėjo tamsiai mėlyni, smarkiai išdidinti marškiniai – kaip vaiduokliai, kaip meilės simboliai (po du iš abiejų pusių). Pagrindinės scenos buvo sutelktos tiesiai priešais žiūrovus, porą metrų nuo jų.

Ir šiandien atmintyje išlikę Fokusininko, Vyrų, Elenos, Arlekino režisieriaus ir kitų personažų lyrika ir šmaikštumu apdovanoti dialogai. Personažams – studentams, kaip ir priklauso realiems studentams, teko vaidinti net ir ten, kur ne visada patogu. Tai – galerijų tiltai. Daugiausia – pirmoje galerijoje (dešimt metrų virš scenos), bet jie užlėkdavo ir aukščiau – į antrą, trečią, kurios išsidėsčiusios į viršų kas tris metrus. (Nuo scenos iki lubų – virš dvidešimt metrų.) „Arkliams pavyko pralaužti scenos stogą“ – ir šiuos García Lorcos žodžius Varnas pavertė realybe. Kiekvienas personažas buvo įspūdingai aprengtas: klasikinėmis eilutėmis – juodos kelnės ir balti marškiniai, ar odiniais švarkais ant nuogų kūnų, pagrindiniai personažai charakterizuoti, išskiriant jų individus, tačiau tuo pačiu neperkraunant detalėmis. Žavioji Rimantės Valiukaitės Džuljeta – lyg iš paveikslo išlipusi jaunoji, ilgais baltais plaukais, papuoštais gėlėmis, išsiskyrė autentiškumu ir tuo pačiu tiko greta šiuolaikinių jaunuolių. Kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius ir spektaklio scenografas Sigitas Staniūnas sukūrė tam laikui nebūdingą ir labai rafinuotą aplinką.

Žmogystė su vynuogienojais – Kristupas Kavaliauskas, Žmogystė su varpeliais – Aleksas Kazanavičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Gintaras Varnas nebūtų Gintaru Varnu, jei nesugalvotų ko nors ypatingo. Kiekvienam spektaklio žiūrovui režisierius padovanojo po degtukų dėžutę su García Lorcos ir Dali portretukais, o dėžutės viduje kiekvieno laukdavo „Publikos“ siurprizas. Ir visi tie niekučiai nebuvo tokie jau paprasti: kartais jose būdavo net tikro sidabro papuošaliukai.

Lygiai po metų, 1998-aisiais, García Lorcos šimto metų jubiliejus taip pat neapsiėjo be papildomos invazijos į tik teatre galimą sukurti pasaulį. Jubiliejinei „Publikai“ buvo išleistas specialus leidinys; dvi dienas, kai buvo vaidinami jubiliejui skirti spektakliai, tuometinis Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras buvo išpuoštas padidintais García Lorcos portretais, buvo įrengtas tikras žiemos sodas, kuriame čiauškėjo papūgėlės, blaškėsi putpelės. Po spektaklio žvakių šviesoje augalų ir paukščių apsuptyje bei XX amžiaus pradžios muzikos fone raudono vyno gurkšnis dar sykį padėjo prisiliesti prie ypatingos, vitališkos, teatrinės García Lorcos asmenybės. Tai ir buvo tikroji Federico García Lorcos šventė.

García Lorca buvo tragiška, liūdna asmenybė. Varnui šis liūdesys buvo ir išliko visą gyvenimą artimas. „‘Publika’ – mano geriausias spektaklis. Ir myliu jį labiausiai iš visų. Didesnės dovanos pačiam Lorcai šimtmečio proga kaip šis spektaklis scenoje negali būti. Jis to niekada nesakė, bet manau, kad tai yra jo mylimiausia ir asmeniškiausia pjesė. Jis parašė pjesę „Jei praeitų penkeri metai“, o po penkerių metų – diena į dieną – jį sušaudė. Pagrindinio „Publikos“ personažo likimas toks pat, kaip García Lorcos likimas. „Publika“ – García Lorcos širdies pjesė“.

Arlekinas Režisierius – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Visa García Lorcos kūryba persmelkta poezijos, tai – pagrindinė jo minčių ir svarstymų tema. Likus pusmečiui iki mirties, García Lorca kalbėjo: „Poezija klajoja po miestą. Klajoja, praeina pro šalį. Visa pasaulyje turi savo paslaptį, ta paslaptis ir yra poezija. Praeis pro šalį vyras, pažvelgsi į moterį, pastebėsi, kaip šlubčiodamas kelią perbėga šuva… Visa tai taip žmogiška, ir visur – sava poezija. Poezija – ne abstrakcija, ji man iš tikrųjų egzistuoja, ji greta. Visi mano eilių veikėjai – gyvi žmonės. Svarbu viena – parinkti poetinį raktą. Dažniausiai tai atsitinka, kai visai to nelauki. Vienas rakto pasukimas – ir eilėraštis sutviskėjo.

Beprasmiška samprotauti, kur daugiau poezijos – vyro ar moters sieloje. Poezija nežino ribų. Atsitinka ir taip, kad rytui brėkštant, kai vos vos pavelki kojas, ir gūždamasis statai apykaklę, ji laukia tavęs ant slenksčio. Arba tyko prie upelio, ar alyvmedžio šakose, ar už paklodės, kuri džiūsta saulėje. Tik nereikia to susitikimo numatyti, galvojant, kad ir ji pasiduos tai logikai, pagal kurią visąlaik, kai tik šauna į galvą, eini ir nusiperki sau pusę litro alyvų aliejaus“.

Apie šį Federico García Lorcos ir Gintaro Varno poetinį siurrealizmo kūrinį pasakoja aktorius, šiandien tapęs vienu iš įdomiausių poezijos skaitovų – Andrius Bialobžeskis:

„Iki susitinkant su García Lorca scenoje aš jau buvau neblogai susipažinęs su jo poezija, turėjau gerą ispanišką tomelį. Aišku, rusų kalba, bet vertimai buvo labai geri. „Publika“ buvo visiškai netikėtas rakursas. Daugelis sakė, kad tai „siuras“, nieko suprasti neįmanoma, bet iš tikrųjų viskas ten labai aišku. Žmogus, skaitantis poeziją, ten viską lengvai iššifruoja. Bet nebūtinai žiūrovai. Kadangi jie eina srautu, tai gali būti ir sudėtingiau.

Gintaro Varno režisuota „Publika“ buvo išskirtinis įvykis. Žiūrovai buvo įleisti į teatrą – į pačius teatro vidurius. Ten, „uždaryti“ uždangos, galėjo pamatyti teatrą iš vidaus. Kai sukdavosi ratas, o pakeliui keisdavosi dekoracijos, žiūrovai juk matė ir tai, kas buvo toliau sudėta, pavyzdžiui, tuo metu rodomo „Dievo avinėlio“ dekoracijas. Šios Jono Arčikausko dekoracijos ir mums, profesionalams, buvo neįprastos, o čia žmonės, gal net niekad nebuvę teatre, staiga, atėję į vidų, jas pamato… Ypatingai tas veidrodinis efektas, kai finale atsiskleisdavo uždanga ir žiūrovai pamatydavo jau mirusius personažus, sėdinčius salėje ir žiūrinčius į juos… Man atrodo, kad tai buvo visiškai išskirtinis jausmas. Toji „Publika“ ir šiandien būtų išskirtinė. Vėliau buvo įvairių bandymų, panašių kontekstų, bet to rato sukimasis, tas efektas, tam tikra kelionė, manau, buvo labai įspūdinga ne tik tam laikui, bet apskritai.

Džuljeta – Rimantė Valiukaitė, Centurionas – Povilas Laurinkus | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Režisierius – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kai 1996 metais vyko „Publikos“ skaitymas, jau mokėjome tekstus mintinai. Anų laikų „skaitymai“ nieko bendro neturi su šių laikų pjesių perskaitymais. O Gintaras ir tą kartelę „užkėlė“… Tai buvo iš karto visas spektaklis – mes vilkėjome frakus, jau buvome su Juozo Statkevičiaus grimu. „Publika“ iš karto ėjo kaip spektaklis, nes nuo pat pradžių įgavo visiškai netikėtą teatro kalbą. Teatro scenoje buvo kalbama apie teatrą, tarkim, mano personažas Vyras sakė: „Būk atsargesnis. Pats esi kaltas. Ko varstai teatrų duris? Gali kreiptis į mišką, ir tas pakuždės savo išmintį tau į ausis. O eiti į teatrą!“ (Iš ispanų kalbos išvertė Vladas Petrauskas – D. Š.)

Šiame tekste yra nepaprastai teisingo ir santykio į teatrą, ir tas „chuliganizmas“, kuris vyko šiame spektaklyje, buvo nepaprastas. Netgi mano Babos (Kazimieros Kymantaitės – D. Š.) paskutinis pasirodymas šiame teatre buvo būtent „Publikoje“. Paskutinė frazė, kurią ji pasakė tuomet dar Akademinio dramos teatro scenoje, buvo: „Ar kada nors parodys, kaip išeiti iš šito teatro? Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų.“ Gintaras ją pakvietė vienam ar dviem spektakliams, vienam praėjimui. Jos abi, kartu su Dalia Michelevičiūte „pasiklydusios“ vaikščiojo po sceną ir niekaip negalėjo iš jos išeiti. Neabejoju, kad „Publika“ buvo visiškai išskirtinis reiškinys.

Žmogystė su vynuogienojais – Kristupas Kavaliauskas, Žmogystė su varpeliais – Aleksas Kazanavičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Centre – Režisierius – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

O mano personažas visiškai susijęs su meile. Kadangi mes neanalizavome konkrečių dalykų, siekėme visą kūrinį perskaityti kaip abstrakciją. Kažkada žiūrėjau šio spektaklio įrašą, tai man pasirodė, kad mums su Arūnu Sakalausku visai pavyko tą meilę suvaidinti. Mes per daug net nesigilinom, viskas praėjo lyg srautu. Tas pats darbas praktiškai vyko be ypatingos analizės. Buvo įdomus pats kūrybos principas: nebuvo analizuojami charakteriai, bet buvo nerta į poetinį srautą, kuris mus nunešė… Jis susijungė su netikėtu sprendimu. Juk iš pradžių nežinojome, kaip viskas bus; kai mes atėjome, viskas vyko lyg savaime.

Buvo labai juokinga, kai Šiauliuose scenos ratas užstrigo, nesisuko pačioje spektaklio pradžioje. Mes su širmomis bėgiojam, viską perstatinėjam, kad tie veiksmai įvyktų. Manau, kad tai buvo lyg šokti į sraunią upę ir plaukti. „Publika“ buvo visiškai kitoks spektaklis, ir ne vien dėl to paties principo – dėl rezultato, bet ir dėl to, kaip mes dirbome – kaip nėrėme, taip ir plaukėme, kaip išėjo. Dėl to buvo labai smagu.“

Centre – Arlekinas Režisierius – Arūnas Sakalauskas | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pats liūdniausias džiaugsmas – būti poetu. Visa kita nesiskaito. Netgi mirtis. Pasakyčiau, kad pati savaime meno idėja būtų nežmoniška, jei, laimei, ji nebūtų taip atvirai begėdiška. Rimtas žmogus negali dėti vilčių į šituos niekus – gryną meną, meną dėl meno. Mūsų laiką ženklina tragedija, ir menininkas privalo būti kartu su liaudimi, raudoti, kai ji rauda, ir kvatotis, kai ji kvatoja. Užteks gėrėtis lelijomis, eime padėti tiems, kurie purvuose ieško lelijų.

Federico García Lorca