Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka“: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Giedrės Kaukaitės prisiminimai
Su Giedre Kaukaite ir Virgilijumi Noreika po naujamečio koncerto, 1970/1971 m. | Šeimos archyvo nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – operos solistės Giedrės Kaukaitės prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Giedrė Kaukaitė. Pasija pagal Daunorą
Perspausdinta: Giedrė Kaukaitė, „Pasija pagal Daunorą“, Literatūra ir menas, 2014 10 03
Ar esate kada nors stebėję savęs besiklausančio dainininko veidą? Ko jis klausosi, ką jis girdi ir ko negirdi kiti? Manot, savo balso klausosi? Gėrisi? Ne, ne…
Renginio pradžia užklupo publiką netikėtai ir tikrai ne taip kaip visada… Pro tarpdury stovinčiuosius atsargiai prasiyrė nedidukas pilka striukele vilkintis žilas žmogus – toks tartum netyčia pro šalį ėjęs. Ir lazdele pasiramsčiuodamas, neskubriu žingsniu, daugelio nė nepastebėtas tyliai užkopė į sceną. Sustojo ir atsigręžė. Daunoras.
Samuelis Giuseppe’s Verdi operoje „Kaukių balius“ Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre. | Winnie Klotz nuotr., 2005 m., „Metropolitan Opera“ archyvas.
Pažįstamai skvarbiu žvilgsniu jis permeta salę, pasiųsdamas mums kažką nenusakomo, ir šis akimirksnis nutvilko aukštos įtampos išlydžiu. Stveriamės žaibolaidžio, ko gi daugiau? Plojimų. Jie prapliumpa staiga kaip potvynis, kaip liūtis su kruša. Vaclovas stovi priešais vienas, abiem rankom lazdelės įsitvėręs, tyli, mėgina šypsotis; jis sutrikęs, keliskart linkteli lyg sveikindamasis. Šypsenos užuomina lėtai praveria jo burną plačiau, ir tai panašu į nebylų šūksnį, nebylų aiktelėjimą ar atodūsį. Daunoras net trūkteli pečiais, suprask: kas čia darosi? Ko sustoję taip ilgai plojat? Ką man daryt? Tvardydamasis jis kiek pasiūbuoja visu kūnu į šalis. Veido kaleidoskopas transliuoja nenumatytas, nesugalvotas emocijas – visą plačią jų partitūrą vienu ypu. Svečias, regis, net gūžiasi nuo nelauktai karšto sutikimo, nuo tų poros šimtų akių, įsirėmusių į jį: skruostai nejučia virpteli, skvarbusis žvilgsnis tampa kone vaikiškai bejėgis. Ir akys ima drėkti.
Pavojingai ilgai užsitęsusią akistatą pristabdo Jūratė Katinaitė, iki šiol kantriai stoviniavusi scenos pakrašty. Ji gestu pakviečia vakaro herojų (tokį gražiai neherojišką) sėstis. Trys įsakmūs Pilypo arijos orkestro akordai nutraukia plojimus, ir mes drauge su violončelės solo panyrame į tolesnį akistatos puslapį – į Verdi „Don Karlą“, į Daunoro Pilypą. Ir į save.
Klausytis savęs – nemenka kančia, gal net egzekucija (o čia dar ir vieša)… Juk sugrįžta kaip gyvi visi anie jausmai – nuo pačių pirmųjų, kai tą muziką išgirdai; aidu atsiliepia ta pati sielos styga, tąsyk užgautoji. Seki iš paskos (ir pasitinki iš anksto) visas frazes, meni, kaip jas vieną po kitos lipdei į savąjį interpretacijos kūrinį. Melodijos posūkiuose, orkestro moduliacijose, pauzėse ir fermatose, visuose nerimastinguose tremolo, kiekvienoj raidėj sukyla visa tavo minčių kariuomenė – gal ilsėjusis, bet nė sekundei niekur nesitraukusi – ir skanduoja tau tavo paties troškulius, lūkesčius, aistras ir kančias, o visa tai, kaip galėjai ir kaip sugebėjai, taip ir pynei į to mylimo, paties pasirinkto kūrinio garsų ir prasmių srautą. Juk dainavai visuomet ne kieno kito, tik savo gyvenimą. O jis margas kaip genys ir už genį dar margesnis.
Ar esat kada žvelgę į publiką iš šono – na, ko gi žmonės taip spitrija į sceną? Kiekvienas ten save mato. Kiekvienas savęs ieško. Ir – randa arba ne.
Nejučia atminty šmėsteli garsioji C. Th. Dreyerio kino juosta „Žanos d’Ark pasija“. Ekrane kankinamai ilgai ir lėtai, vos ne chirurgiškai, pasitelkus aktorės Marios Falconetti veidą, preparuojama kančia. Jei esate stiprių nervų, ištversit iki galo. Jei ne, ilgai nelaukę užsimerksit. Juk nepadoru brautis į ne savo teritoriją, kur žmogus – be apsaugos, be kaukės, be kiauto, be šarvo, gal net be odos?
Pasijos… Kristaus kančia… Pasijos pagal Matą… Pasijos pagal Joną… Pasija – kančia? Pasirodo, ne tik! Lotyniškos passio šaknys reiškia ir kančią, ir aistrą. Kokia iškalbinga, kokia išmintinga ir graži dviprasmybė. Kentėjimas – aistra. Aistra – kentėjimas. Gyvenimo sūpuoklės.
Tad gal ne šiaip sau Vacys nerimastingai žvilgčioja pro langą: ten jo Vilnius, pusė gyvenimo čia prabėgo; žvilgčioja į vargonus, – anuomet jų šioje salėje nebuvo; remiasi nugara į fortepijoną, nors jis tik klausosi kartu su mumis ir dainuoti gyvai šiandien nesiruošia. Žvilgsniu nejučia paklaidžioja po salę — kone visi veidai pažįstami ir vis dar atpažįstami, nors ir nematyti daugiau nei dvidešimt metų. Lazdelės nepaleisdamas jis žvilgsniu sveikinasi su vienu kitu, tačiau protarpiais įdėmiai suklūsta ties tik jam pačiam iššifruojama fraze, žodžiu ar kelių raiškių garsų artikuliacija: del’ Escurial!.. Šis žodis – vien iš šauktukų sudėtas! Ir tūkstančiais šauktukų mumyse atsiliepia.
Su studentais konservatorijos didžiojoje salėje, iš kairės: Zenonas Žakelis, Vytautas Kurnickas, Laima Kybartienė, Žygimantas Lisauskas, sėdi Robertas Bekionis | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1982
Vyksta veidrodinė akistata.
Vyksta mūsų visų gyvenimo apyskaita ir jausmų apykaita – daugiabalsė fuga. Nerežisuota ir nemontuota.
Todėl nemainyčiau šių brangių minučių į pagundą darsyk įveikti Žanos d’Ark aistrų kančias ekrane!
Teisus dirigentas Juozas Domarkas, pačioj renginio pradžioj pasakęs: „Sveikinu ne tik sugrįžusį Daunorą, bet ir mus visus“; teisus ilgametis Daunoro pianistas Robertas Bekionis, prisipažinęs: „Greta Daunoro prabėgę metai yra laimingiausi mano gyvenimo metai“; teisi Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė Žigaitytė, „apkaltinusi“ Daunorą išvedus ją, dar paauglę, iš proto ir privertus įsimylėti operą ilgam gyvenimui; teisus ir gyvo Daunoro iki šiol dar nematęs, B. Dvariono mokyklos aštuntokas, pakomentavęs vakarą: „Ten buvo daug labai gražių ponių!“
Teisi ir iš publikos pakilusi nepažįstama elegantiška klausytoja, išsakiusi, ko gero, vakaro atmosferos kvintesenciją: „Visas mano gyvenimas prabėgo su Vaclovo Daunoro balsu. Nemokėčiau paaiškinti, kodėl tas balsas mane taip veikia, Daunoras man – bosų bosas.“
O tasai bosų Bosas priartėja prie rampos ir pakelia pirmoje eilėje sėdėjusį kitą bosą – Vincentą Kuprį, apsikabina, pasisveikina ir linksmai papasakoja, kaip M. Glinkos konkurso metu Maskvoje, aptikę vienas kitą per lietuviškas pavardes, jie prakalbo vienas į kitą lietuviškai, ir šis netikėtas susitikimas lėmė, kad Sverdlovsko operos teatro solistas Vincentas Kuprys, dukart ištremtas iš Lietuvos, pagaliau sugrįžo į tėvynę ir tapo Lietuvos bosu.
Vaclovas Daunoras — Borisas Godunovas, 1986 m. | Šeimos archyvo nuotr.
Tą vakarą klausėmės ir daugiau Vaclovo Daunoro įrašų. Jie liudijo tą patį: tvirta ranka tvirtai vadelioja gaivališkos prigimties balsą, vyriškai santūriai renkasi ir taupiai derina interpretacijos akcentus. Tačiau… Trumputė P. Tosti neapolietiška meilės dainelė „A Vucchella“ užhipnotizuoja tokiu intymiu burkavimu, jog netenki amo – ar čia tikrai tas pats Daunoras? Toks nelauktai atviras, rafinuotas ir erotiškas?
Vakarui gerokai įsibėgėjus prabilo ir pats Vaclovas Daunoras. Negalėčiau atpasakoti, ką jis kalbėjo, – aš klausiausi muzikos jo balse. O kalbėjo jis be galo paprastai, „nepastatytu“ balsu, nesistengdamas kaip nors nustebinti ar „padaryti įspūdį“, kalbėjo kaip namie, kai nereikia pozuoti ir stengtis. Taip kalba brandos sulaukęs žmogus, kai viskas jau atlikta, padaryta ir pasirašyta. Tik pabaigoj išsprūdę du žodžiai – „Prisiminkite mane“ – pakuždėjo, kad savanoriškoj tremty už Atlanto prabėgę daugiau nei dvidešimt metų Daunorui buvo ne tik sėkmingos karjeros tąsa ir galimybė meškerioti tiesiai pro savo langą iš vandenyno blue fish, bet ir ilgų apmąstymų metai.
Jūratė Katinaitė pastarąjį Vaclovo Daunoro gyvenimo laiką pavadino užsitęsusia paslaptimi. O užsitęsusios paslaptys priartina mus prie Slėpinio. Aiškintis slėpinius būtų puikybė, tarsi manytum galįs pasaulio sąrangą įminti. „Slapčiausias sielos kertes vien Dievas įžvelgti tegali“, – nuskamba karaliaus Pilypo arijos lietuviškame tekste. Tebūnie…
Išvakarėse Vacys nerimavo: „Ką aš ten rytoj darysiu?“ Nieko jis „nedarė“, tik buvo savimi. Pabuvome savimi ir mes – be kaukių, be kiauto, be šarvų, atviromis širdimis. Buvome nuolankūs. Vakarą surežisavo Gerumas. Išgirskime šį žodį iš naujo, juk esame jį bemaž pamiršę.
Kitą dieną paklaustas, kaip jaučiasi, Vacys atsakė: „Pirmąsyk Vilniuje buvau toks laimingas.“
Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 225-228)
Daugiau ištraukų iš Jūratės Katinaitės sud. knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ rasite čia.
