Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjos Olesia Šaitanova, Beata Molytė, Sandra Lavrenovaitė | Dmitrij Matvejev nuotr.

Choreografės ir režisierės Anželikos Cholinos teatras savo veiklos dvidešimtmetį paminėjo šokio spektaklio „Pikų dama“ premjera. Kaune, Vilniuje, Palangoje ir Šiauliuose parodytas vienaveiksmis kūrinys, trunkantis pusantros valandos, sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, o socialiniuose tinkluose – ištikimų šio teatro gerbėjų susižavėjimo.

Nuoširdžių jubiliejinių ir premjerinių sveikinimų nusipelno ir pats teatras, bet labiausiai – jo meno vadovė, sukūrusi ryškų Lietuvos šokio kultūros reiškinį, kurio pradžia susijusi su pačios menininkės kūrybine veikla, suformuota studijų Valstybiniame teatro institute (iki šiol žinomame kaip GITIS) Maskvoje.

Savo kaip choreografės kūrybą pradėjusi nedideliais epizodais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams (ne vienas jų parodytas tarptautiniuose baleto konkursuose, kurie jauniesiems šokėjams buvo dosnūs apdovanojimais), 1996 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrusi savo diplominį darbą – dviejų veiksmų baletą „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką – Anželika Cholina palaikymo iš tuometinių Lietuvos baleto trupės vadovų nesulaukė, tad kūrybinę energiją nukreipė kitur: pradėjo kurti šokio spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pasitelkdama ne tik šokėjus, bet ir dramos aktorius.

Įvairios artistinės medžiagos naudojimas būdingas po „Medėjos“ sukurtiems ir dabartiniams choreografės darbams. Pastaraisiais metais Anželika Cholina nemažai laiko leidžia Maskvoje, kur stato spektaklius Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kaip choreografė dirba su šio teatro meno vadovu Rimu Tuminu. Iš darbų su šiuo režisieriumi išsiskiria choreografija operoms „Katerina Izmailova“ (2016) ir „Pikų dama“ (2018), pastatytoms Didžiajame teatre Maskvoje. Kurdama su Maskvos dramos aktoriais, choreografė tobulina menines idėjas, pradėtas plėtoti dar Vilniuje pastatytuose ACH teatro spektakliuose.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Jonas Laucius, Olesia Šaitanova | Dmitrij Matvejev nuotr.

Akivaizdi pastarojo dešimtmečio Cholinos kūrybinių ieškojimų kryptis – klasikinių literatūros kūrinių inscenizacijos. Pradėjusi Federico Garcia Lorcos „Bernardos Albos namais“ (2000), Williamo Shakespeare‘o „Romeo ir Džiuljeta“ (2003), „Otelu“ (2006), šią kryptį ji tęsė Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ (2010), Fiodoro Dostojevskio „Idiotu“ (2017); šį sąrašą pratęsia ir „Pikų dama“, šokiu interpretuojanti Aleksandro Puškino apysaką.

Sumanymas gimė prieš porą metų, o jo fragmentas – Lizos monologas – buvo parodytas Didžiajame teatre Maskvoje koncerto, skirto prestižinio Europos šokio apdovanojimo „Benois de la Danse“, programoje. Tada jį atliko Klaipėdos muzikinio teatro solistė Ana Buchovskaja-Zamulskienė (Liza), operos solistas Rokas Spalinskas (Jeleckis) ir kompozitorius Nojus Bartaška (Germanas). Fragmento įrašas byloja apie Cholinos gebėjimą kurti grynąsias choreografines formas, kurios, atsidūrusios spektaklyje drauge su režisūriniais ir scenografiniais sprendimas, kartais aukoja savo nepriklausomą estetinį poveikį bendram spektaklio kaip sudėtingos dramos sumanymui.

Cholinos braižui būdingi sudėtingi režisūriniai sprendimai, siekis kartu su atlikėjais kurti jausminiu požiūriu ryškius charakterius, pasitelkti scenografijos, kostiumų, šviesos pagalba kuriamus vaizdinius. Šie principai akivaizdūs ir „Pikų damoje“. Scenografas Marijus Jacovskis, nuolatinis Anželikos Cholinos talkininkas (jie kartu dirba nuo pat „Medėjos“ laikų), spektaklio veiksmą įkurdino klasicistinio Sankt Peterburgo fasado fone. Santūriomis architektūrinėmis langų formomis suskaidytą plokštumą dengia permatoma uždanga, lyg fasadas būtų restauruojamas – tokį įspūdį kuria ir pastolių konstrukciją primenantys vertikalūs, horizontalūs ir įstriži elementai.

Šokio spektaklis „Pikų dama“ | Dmitrij Matvejev nuotr.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Jonas Laucius, Beata Molytė, Sandra Lavrenovaitė | Edvardo Tamošiūno nuotr.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Jonas Laucius, Beata Molytė, Neila Lavrenovaitė, Sandra Lavrenovaitė, Ema Lavrenovaitė | Edvardo Tamošiūno nuotr.

Scenoje – nemažai daiktų, ne visi jie funkcionalūs, kai kurie, atlikę savo trumpalaikę utilitarinę ar prasminę funkciją, lieka nebyliai stūksoti, kaip kairėje pusėje esanti geležinė krosnelė, kurį laiką buvusi žvakės postamentu, arba pianinas, tampantis puikiu partneriu įdomiam, išradingam, muzikaliam, plastiniu požiūriu išraiškingam Grafienės, Lizos ir Polinos trio, bet vėliau menkai tepanaudojamas.

Daugiau pareigų atlieka smulkesni objektai – kėdės, stalas, postamentas ir lova, kurioje savo sceninę biografiją besikankindamas dėl trijų kortų paslapties pradeda Germanas. Lovoje plėtojamos jo meilės Lizai ir Grafienei linijos, lova, atsidūrusi scenos gilumoje per vidurį, tampa lyg vartais tarp realybės ir Germaną apėmusių kliedesių. Jei tokia buvo choreografės mintis, Kaune, „Girstučio“ kultūros rūmuose (liepos 12 d.) ir Palangos Koncertų salėje (liepos 23 d.) matytuose spektakliuose ji nebuvo pakankamai raiški, nes lova atrodė labiau kaip kliūtis, kurią įveikti turėjo iš anapusybės (giluminės scenos dalies) pasirodantys įvairūs Grafienės pavidalai ir trijų kortų personifikacijos.

Vaizdinių spektaklio elementų kontekste kai kurie režisūriniai sprendimai tapo pasakojamos istorijos iliustracijomis – pavyzdžiui, iš viršaus byrantys pinigai Germanui laimėjus arba fatališkai nuskambantis grafienės juokas.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Jonas Laucius, Beata Molytė | Dmitrij Matvejev nuotr.

Premjeriniai „Pikų damos“ spektakliai buvo skirti ir solistės Beatos Molytės kūrybinės veiklos dvidešimtmečiui. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ilgą laiką dirbusi artistė, pirmiausiai atkreipusi dėmesį emocingu ir plastiškai raiškiu Sinjoros Kapuleti vaidmeniu Jurijaus Smorigino spektaklyje pagal Hectoro Berliozo fantastinę simfoniją „Romeo ir Julija“ (1999), yra tapusi beveik Anželikos Cholinos alter ego – ji sukūrė Barboros Radvilaitės, Anos Kareninos, Nastasjos Filipovnos vaidmenis.

„Pikų damos“ Grafienė – vaidmuo, kurį choreografė akivaizdžiai paverčia pagrindiniu šios choreografinės dramos personažu. Kretanti senučiukė, gražuolė Lizos antrininkė ir varžovė, raudona korta, neperkalbama femme fatale – šiuos įvaizdžius ir artistei, ir choreografei išryškinti padeda Olgos Filatovos-Kontrimienės sukurti kostiumai. Vis dėlto šie įvaizdžiai ir jų kaita antrojoje spektaklio pusėje stokoja dramaturginės argumentacijos, apsunkina spektaklio prasmių suvokimą, kuris tuo pačiu blokuoja ir estetiniais išgyvenimais besiremiantį emocinį kontaktą su spektakliu, personažu ir pačia spektaklio koncepcija.

Cholinos „Pikų damą“ galima vertinti ir kaip artistinę koprodukciją, kurioje dalyvauja Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos šokėjai. Berods pirmą kartą choreografė dirbo su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistais Jonu Lauciumi ir Olesia Šaitanova. Lauciaus Germanas – efektingas romantinis herojus, blaškomas aistrų, geidulių ir priklausomybių. Vidinę herojaus būseną ir choreografė, ir šokėjas pabrėžia ekspresyvia plastika, aukštais, dramatiško piešinio šuoliais, nervingas jo būsenas atspindinčiomis smulkiomis choreografinėmis detalėmis. Germanas ne kartą trumpam sustingsta ant postamento Napoleono poza, įkišęs dešinės rankos plaštaką tarp ilgaskvernio švarko susagstytų atlapų. Apie tai rašo ir Puškinas, lyg susiedamas beprotiškas Prancūzijos imperatoriaus militaristines fantazijas su Germaną apnikusia manija žūtbūtinai atspėti lemtingas kortas ir tapti savo likimo valdovu.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Olesia Šaitanova, Jonas Laucius | Dmitrij Matvejev nuotr.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjai Jonas Laucius, Olesia Šaitanova, Beata Molytė | Dmitrij Matvejev nuotr.

Šaitanovos Liza – jausminga meilės ir švelnumo išsiilgusi herojė. Savo artistine charizma solistė padeda choreografei sukurti lyrišką, šviesią, idealistinę spektaklio temą, kurioje akivaizdūs ir dramatiški štrichai. Jos paveikslui spektaklyje galėjo būti skirta ir daugiau sceninio laiko.

Jau pirmuosiuose sako kūriniuose Cholina mėgdavo choreografinį audinį paryškinti kitokios plastinės prigimties faktūromis – atmintyje iki šiol gyvas vaizdinys: per „Improvizacijos majore“ erdvę riedučiais skriejanti Greta Cholina, apsivilkusi tautiniu lietuvių kostiumu. Vėliau tokiomis faktūromis tapo dramos aktoriai, ne tik dalyvavę, bet ir kūrę pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Moterų dainos“ (1998), „Carmen“ (1998), „Tango in Fa“ (2000) ir kituose.

Operos solistas Rokas Spalinskas kuria Jeleckio vaidmenį – šio personažo Puškino apysakoje nėra, jis veikiausiai atkeliavęs iš Piotro Čaikovskio operos libreto, kurį parašė Modestas Čaikovskis. Jeleckiui skirtos choreografinės užduotys nėra sudėtingos – artistas įsimena savo stotu, lakoniškais judesiais ir vokaliniu indėliu į spektaklį, bet gyvas jo dainavimas vėliau keičiamas įrašais ir kelia klausimų apie sumanymo nuoseklumą, juo labiau, kad išskirtiniams artisto, kaip šokėjo gebėjimams, atsiskleisti dar reikės laiko – dabar jis tampa lyg ženklu ar ketvirtąja paslaptinga korta asmeniškame choreografės žaidime.

Ne visai aišku, kodėl sutapatinti Polinos, kuri užima Lizos rankos vietą Jeleckio delne – ir vienos iš trijų lemtingųjų kortų įvaizdžiai. Polinos vaidmenį atlieka Sandra Lavrenovaitė, Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja, kurios artistiškumą buvo galima įsidėmėti dar jai mokantis Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Dvi likusias kortas įkūnija jos seserys gimnastės dvynukės Neila ir Ema – dar vienas netikėtas faktūrinis spektaklio štrichas, susijęs su simbolinėmis, ženkliškomis spektaklio choreografijos prasmėmis, tačiau patį plastinį piešinį šiek tiek schematizuojantis.

„Pikų damoje“ toliau plėtojama Anželikos Cholinos šokio ir teatro kalba jau gali būti vertinama kaip reikšmingas XX a. pabaigos – XXI a. pradžios vizualinės kultūros paveldas, kurio esmė – profesionalus baleto, kaip teatro srities, esminių principų išmanymas, ištikimybė tradicinei režisieriaus ir choreografo profesijos sampratai, siekis atskleisti atlikėjo individualybę modeliuojant jo techninius ir artistinius gebėjimus, juos išryškinant, pasitelkiant tam, kad būtų sudėliotas raiškus, klasikine dramaturgine logika paremtas audinys – su ekspozicija, užuomazga, temos ar temų vystymu, kulminacija ir atomazga.

Šokio spektaklis „Pikų dama“. Šokėjas Jonas Laucius | Edvardo Tamošiūno nuotr.

Gali būti, kad tokiais principais besivadovaujanti kūrybinė strategija Lietuvoje taps retenybe, šokio kultūrą užvaldant spektakliams-tyrimams, spektakliams-projektams, kurie labai greitai prisitaikė prie postdraminio ir performatyviojo teatro koncepcijų ir kuo toliau tuo labiau trina choreografo profesionalumo ribas, šokiu paverčia bet kokį judesį, kuriam dažnai nebereikia techninių gebėjimų ir tradicine prasme suvokiamo artistiškumo.