Jūratės Katinaitės „Karalių kuria aplinka“: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Vaclovo Daunoro Jaunesniojo prisiminimai
Reklaminis Vaclovo Daunoro portretas, ~1995 m., Jungtinės Valstijos | Šeimos archyvo nuotr.
„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – solisto sūnaus Vaclovo Daunoro Jaunesniojo prisiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.
Vaclovas Daunoras Jaunesnysis: Neapčiuopiamas turtas
Kokį tėvą prisimenu iš vaikystės? Dažnai jo tiesiog nebūdavo namie – jis nuolat gastroliuodavo. Jei neišvykęs, tai rytais susiruošdavo į darbą konservatorijoje, grįždavo popiet ir priguldavo. Tai buvo šventa valanda, kai net šunį užčiaupdavom, – tėčiui reikia pailsėti prieš spektaklį. O vakare būdavo šventė, nes dažniausiai jis mane vesdavosi į spektaklį. Džiaugdavausi, kaip ir kiekvienas vaikas, kurį tėtis ima kartu į darbą. Apie tai, kad mano tėtis – žymus žmogus, negalvojau. Man atrodė – jis dirba savo darbą, kaip ir visi kiti tėčiai.
Vaikystėje visus jo spektaklius žiūrėdavau iš už kulisų, kur arijos skambėjo iš tolo, o šalia girdėjosi scenos darbininkų šauksmai, dekoracijų stumdymo šurmulys… Kartais išsigąsdavau, žiūrėdamas į prožektorių nušviestą tėtį, atrodydavo, kad dabar jam turėtų būti labai baisu. Kad tėvas – geras artistas, kad gerai dainuoja, aš nesuprasdavau, tačiau girdėdavau: jam ploja daugiau nei kitiems. Iš tų plojimų ir suprasdavau, jog jis gerai dirba savo darbą. Net namie, kai jis ką nors pamėgdžiodavo – įkaušusį kaimyną ar kokio nors pažįstamo manierą,– būdavo ir juokinga, ir akivaizdu, kad ne kiekvienam tai duota.
Namie nebuvo tėvo kulto, nevaikščiojome aplink jį ant pirštų galų. Jis ir pats buvo paprastas, nesipuikuodavo savo pasiekimais. Nei tada, nei kada nors vėliau nesijaučiau, kad mano tėvas kuo nors išskirtinis. Prisimenu, Eduardo Kaniavos, Regimanto Adomaičio vaikai didžiuodavosi savo tėčiais, nes jie – žymūs artistai. O mes su broliu – priešingai, neprisipažindavome, kad esame „to Daunoro“ sūnūs. Netgi buvau sukūręs istoriją, kurią išpyškindavau paklaustas: „Ne, ne, mano tėveliai tai iš Dzūkijos, nuo Marcinkonių; žinau, kad yra toks dainininkas, mama labai jį mėgsta, tai turbūt todėl mane Vaclovu pavadino.“
Iš tiesų, tėvas Marcinkonyse buvo susirentęs trobą, ten dažnai vasarodavome. Tiek ir to dzūkiškumo. Man būdavo nejauku, jei kas nors apie mane sakydavo, kad esu žinomo dainininko sūnus. Jau geriau aš tyliai ramiai pabūdavau Daunoru iš Dzūkijos. Kartais tėvą gatvėje ar parduotuvėje atpažindavo. Ateinam į ūkinių prekių parduotuvę, matau, kad pardavėja jau išpūtusi akis žiūri, paskui kažką pašnabžda kitam darbuotojui ir iš po prekystalio atsiranda dėžė vinių; tuo metu rentėme vasarnamį, vinių labai reikėjo. Tėvo talentas, jo pasiekimai, laimėti konkursai nebuvo mūsų šeimos vertybės. Tai buvo jo karjeros dalis, o namuose jis buvo tiesiog tėvas ir stengėsi vaikus auklėti taip, kaip jam atrodė geriausia.
Paprastai berniukus tėčiai išmoko vyriškų darbų, tačiau mano tėtis mokydavo kitokių dalykų. Jis nuolat kartodavo, kad į viską reikia žiūrėti plačiau, matyti situaciją ne tik iš „savo varpinės“, o stebėti tarytum iš aukščiau. Iš jo išmokau išklausyti kitą nuomonę, pažvelgti į tą pačią situaciją iš kito kampo.
Henrikas Kurauskas 1972 m. | Šeimos archyvas.
Jis mane išmokė piešti. Tiesa, aš iš pradžių labiau norėjau lankyti baseiną. Neseniai su tėvu apie tai kalbėjomės. Jis prisimena, kad nuolat vežiojo mane į baseiną. Iš tikrųjų, tai nebuvo taip dažnai, kaip jam dabar atrodo, dažniau jis negalėjo, o paskui išvis liovėsi vežiojęs. Užtat jis įkalbėjo mane mokytis dailės mokykloje. Už tai esu jam dėkingas. Jis pats turėjo didelį poreikį tapyti, tad skatino ir mane.
Vaizdžiai kalbant, tėvas mūsų su broliu neišmokė įkalti vinies, tačiau išmokė tai, apie ką svajoja visi tėvai, bet daugeliui tiesiog nepavyksta, nes neranda būdų, tinkamų žodžių ar situacijų. O mano tėčiui tai išeidavo savaime. Tai yra mano neapčiuopiamas turtas.
Tačiau kai tėvas įsiveldavo į konfliktus ar jį slėgdavo kokios problemos, jausdavo visa šeima. Atsimenu įtemptas dienas, kai tėvas laukdavo atsakymo iš oviro*, ar gaus leidimą išvykti į užsienį. Tai kartodavosi nuolat, kai tik jis vykdavo į užsienį koncertuot. Tėvo užsienio gastrolės šeimoje reiškė viena: bus pinigų, galėsime sočiau pavalgyti. Mūsų buitis nesiskyrė nuo eilinės sovietinės šeimos buities: mama buvo namų šeimininkė, tėvas vienas išlaikė šeimą.
Nors gyvenome Žvėryne „menininkų“ name, gerame aniems laikams bute, tačiau gana kukliai. Mes su broliu neturėjome deficitinių rūbų ar batų. Kažkokių didelių pirkinių niekad neplanuodavome, nes nebuvo už ką. Seną spalvotą televizorių tėvas nupirko pusvelčiui iš Kauno vagių. Jo spalvos dažnai dingdavo, pradėdavo mirguliuoti. Tada atvažiuodavo tėvo bičiulis Jonas Liekis ir jį taisydavo.
Kai tėvas gavo LTSR, po to TSRS liaudies artisto vardus, mes į tai žvelgėme labai praktiškai. Vadinasi, jam bus suteikta galimybė apsipirkti nomenklatūrinėje parduotuvėje, gausime skaniau pavalgyti. Šeškinėje buvo tokia parduotuvėlė, kur galėdavo apsipirkti žemesnio rango partiniai veikėjai ir TSRS liaudies artistai. Jei paštu ateidavo koks nors Centro Komiteto sveikinimas, žinodavome, kad po to gausime kvietimą į tą parduotuvėlę ir bus galima nusipirkti Panevėžio filė, bulgariškų konservuotų žirnelių ir kitokių skanėstų.
Tėvas mudu su broliu nuolat mokė svajoti ir siekti tos svajonės, nesitenkinti smulkmenomis pakeliui, o veržtis į priekį. Man ši pamoka gyvenime labai pravertė – nebijoti sau kelti didelių tikslų, nebūgštauti, kad galbūt man tai nepasiekiama. Jis pats sunkiai skynėsi kelią, bet atkaklumo eiti paskui svajonę jam nestigo. Neseniai tėvui pasakiau: „Tu – laimingas žmogus. Susikūrei savo Olimpą ir į jį užkopei.“
Lūžis buvo, kai prasidėjo Sąjūdis,— tada jau kitomis, nebevaikiškomis, akimis pamačiau tėvą. Kartu ėjau su juo į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Namie iki paryčių vykdavo diskusijos, lankydavosi žmonės…
Paskutiniais mokykliniais metais tėvas visiškai nesikišo į mano apsisprendimus. Dabar manau, kad gal ir negerai. Nesikalbėdavome apie mano ateitį, ko reikėtų siekti, ką studijuoti. Kai baigiau mokyklą, jis pasiūlė stoti į dainavimą, nes iš konservatorijos neima į kariuomenę. Galbūt jis tokiu būdu tikėjosi įvilioti mane į meno pasaulį? Bet aš savo vokalinius duomenis vertinau blaiviai, supratau, kad tėvo lygio nepasieksiu. Tai kam reikalinga prastesnė kopija?
Su studentais konservatorijos didžiojoje salėje, iš kairės: Zenonas Žakelis, Vytautas Kurnickas, Laima Kybartienė, Žygimantas Lisauskas, sėdi Robertas Bekionis | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1982
Be to, nuo vaikystės mačiau menininkų pasaulį. Tėvas bičiuliavosi su skulptoriumi Kęstučiu Patamsiu. Man įstrigo jų kalbos apie didžiules jo pastangas, kad galėtų pastatyti vieną ar kitą skulptūrą. Visokios tarybos, intrigos, kažkas balsuoja prieš… Tai kitas tėvo draugas Algimantas Bražinskas ateidavo pasiguosti, kad kažkam neįtiko, tai Henrikas Kurauskas, tai dar kas nors. Talentingi žmonės dirbo savo darbą, bet neturėjo ramybės — vis kažkokios problemos, intrigos, draudimai… Tokie dalykai manęs netraukė.
Tačiau į dainavimą visgi įstojau. Patiko man mokytis aktoriaus meistriškumo. Dėstytojas aiškindavo mums, parengiamojo skyriaus studentams, kaip reikia išreikšti jausmus, valdyti mimikas, gestus. Man tai pavykdavo be jokių pastangų. Matyt, iš tėvo paveldėjau polinkį. Tačiau neturėjau muzikinio pasirengimo, man buvo sunku mokytis solfedį, kitas disciplinas. Dar vaikystėje mus su broliu tėvas vertė mokytis skambinti fortepijonu, bet ne man visa tai. Konservatorijoje jaučiausi ne savo rogėse. Tėvas sakydavo, kad reikia pabandyti, padirbėti, o paskui gal patiks.
Vieną sykį atėjau pas jį į pamoką ir pasakiau, kad jau metas baigti šitą bandymą, juk ir man kančia, ir jam tik gėdos pridarysiu. Jis sureagavo ramiai. Na, jei baigiam, tai baigiam. Niekada dėl to nesigailėjau, nors daug kas man ir dabar iš šalies sako, kad padariau klaidą, reikėjo likti, juk turiu gabumų. Bet tais laikais ištuštėjo teatrai, operos spektakliuose scenoje kartais būdavo tiek pat žmonių, kiek ir parteryje. O juk atsiminiau vaizdus, kai prie teatro būdavo pilna autobusų iš rajonų. Ar kas tuomet galėjo žinoti, kad kultūra atsigaus? Menininkai uždirbdavo grašius, abiturientai nebesiveržė į aukštąsias mokyklas…
Kai pasimokęs pas tėvą mažiau nei tris mėnesius mečiau vokalo studijas, su keliais draugais pradėjome „daryti biznį“— veždavome į Rusiją parduoti metalą. Tuomet tai buvo populiarus, nors pavojingas verslas. Ne visi grįžome… Parsiveždavau pilnas kišenes dolerių. O tėvas per mėnesį uždirbdavo saują „vagnorkių“— kavinėje tiek išleisdavau per vieną vakarą. Tada buvo labai gaila tėvo, jis atrodė sutrikęs. Žmogus kryptingai visą gyvenimą ėjo profesiniu keliu, dainavo pagrindinius vaidmenis, tapo profesoriumi ir uždirba grašius. O aš, vaikigalis, nebaigęs jokių mokslų…
Mefistofelis Charles’io Gounod operoje „Faustas“. Kadrai iš Kazimiero Musnicko režisuoto TV filmo „Basso cantante“, 1984 m | Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Todėl kai tėvas pradėjo dairytis galimybių išvykti į Ameriką, aš jį supratau. Manau, todėl palyginus neskausmingai išgyvenau jo skyrybas su mama. Aš jį supratau, niekada dėl to nekaltinau. Jis buvo aukščiausio lygio profesionalas, jam reikėjo galimybių. O laikas bėgo, jo scenos amžius irgi ėjo pabaigos link.
Kai išvažiavo į Ameriką, iš pradžių ten sunkiai kabinosi, bet rėmė ir mane, ir brolį, ir mūsų mamą. Kuo galėjo, tuo padėjo.
Dabar dauguma prisimena ir vertina jo vaidmenis. Amerikoje irgi jis buvo vertinamas už gerą dainavimą ir artistiškumą. O man atrodo, kad didesnis jo nuopelnas yra vokalinis meistriškumas, dainavimo teorinis pagrindimas, dėstymo metodika. Savo profesiją jis buvo įvaldęs nuo A iki Z, perpratęs visas jos subtilybes. Kitaip tariant, aš jį labiau vertinu už protą, ne už talentą. Ir būtent šiuo požiūriu jis nesulaukė tokio įvertinimo kaip operos solistas. Na taip, jis tapo profesoriumi, bet jo kaip pedagogo nuopelnai buvo menkinami.
Kad ir ta liūdna istorija, kai jis bandė pakeisti operos choro dainininkų rengimo principus. Konservatorijoje jam dažniausiai paskirdavo studentus, kuriems reikėdavo atkurti pagadintus balsus, tuomet rezultatai — lėti ir ne visuomet džiuginantys. Tai kam nors nervai pašlyja, tai dar kas nors. Vis kažkokios kliūtys, konfliktai. Taip jis ir nepasijuto gerbiamu profesoriumi. Gal ir gerai. Po to lengviau Amerikoje buvo prisitaikyti, kai vėl teko pradėti nuo nulio.
Man visgi svarbiausi dalykai – ne tėvo pasiekimai, o tie brangūs prisiminimai, kai kartu su juo Marcinkonyse piešdavom, žvejodavom, pjaudavom lentas, kapodavom malkas. Kartą netyčia įsikirtau su kirviu, tai tėvas su karučiais vežė kraujuojantį per mišką, kad iškviestų greitąją pagalbą… Šitie prisiminimai – mano stiprybė, mano turtas.
2015 m. rugpjūtis
* Oviras – trumpinys iš rus. oтдел виз и регистрации; SSRS vidaus reikalų ministerijos padalinys, išduodavęs leidimus vykti SSRS piliečiams į užsienį ir atvykti užsienio šalių piliečiams į SSRS.
