Lietuvių kalbos mokytojo nuotr.

Šią vasarą, naudodamasis atostogomis, nusprendžiau apkeliauti visą Lietuvą ir užkamšyti kultūrines spragas (kad nebūtų gėda prieš mokinius!). Per kiek daugiau nei dvi savaites kartu su drauge iš viso nuvažiavome apie 3500 km, aplankėme daugiau nei 50 miestų, miestelių ir kaimų, pamatėme daugybę kultūrinių ir gamtos objektų, kasdien nueidavome daugmaž po 20000 žingsnių. Karvės ola, Meškos šikna, Velnio duobė, Gaidžio kopa, Kėdainių minaretas, apanglėjusi Mergelės Marijos skulptūra, daugybė apžvalgos bokštų, pilių, piliakalnių, pelkių, ežerų… Tiek visko pamatėme! Visą mano kelionę ir jos užkulisius galite išvysti lietuvių kalbos mokytojo „Patreon“ puslapyje (rasite ir žemėlapius su komentarais), o čia dalinuosi sąrašu dešimties vietų, kurias verta pamatyti kiekvienam. 

Kad būtų aiškiau, pridursiu, jog kelionę suskirstėme į tris etapus:

1. Liepos 14-25 d. – pagrindinė kelionės dalis (įveikti 2396 km);
2. Rugpjūčio 9-10 d. – aplankyta Aukštaitija (nuvažiuoti daugmaž 500 km);
3. Rugpjūčio 21-22 d. – apkeliauta Dzūkija ir Suvalkija (beveik 600 km maršrutas žemėlapyje, garbės žodis – nejuokauju, išėjo grybo formos!).

Bendrai kalbant, man tai buvo akis atverianti kelionė, po kurios galiu teigti, kad Lietuvą bent šiek tiek pažįstu. Tikiuosi, kad rekomenduojamų vietų sąrašas ir jus paskatins patyrinėti mūsų nuostabų kraštą. Labai dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad apie jį jau viską žinome.

P. S. Nuotraukos paimtos iš instagramo, todėl yra vertikalios, tačiau su komentarais ir testiniais klausimais, kuriuos galvojau dėl savo mokinių.

Vasaros kelionė po Lietuvą | Lietuvių kalbos mokytojo nuotr.

10. Birštono apžvalgos bokštas (Dzūkija)

Pirmasis kelionės taškas buvo Birštonas – miestas, kuriame, grįžęs iš koncentracijos stovyklos, Balys Sruoga bandė atgauti jėgas ir rašė garsųjį romaną „Dievų miškas“ (privalomas 12-oje klasėje). Čia pat yra ir Birštono apžvalgos bokštas. Gerai net nebesuskaičiuočiau, į kiek bokštų užlipome kelionės metu, tačiau šis buvo aukščiausias, tiesą sakant, aukščiausias Lietuvoje. Viso bokšto aukštis – daugiau nei 50 metrų, apžvalgos aikštelės – 45 metrai. Lipti į bokštą nebaisu – visai nepalikta vietos iškristi (priešingai nei, tarkime, pačiame ekstremaliausiame Sartų apžvalgos bokšte, kur vienas neatsargus žingsnis gali nulemti tavo likimą). Užlipus 300 laiptelių visu grožiu atsiveria žalių miškų apsuptyje besidriekiantis Nemuno vingis. Prireikė šiek tiek laiko, kad įveikčiau aukščio baimę ir, prisiartinęs prie permatomos tvorelės, žvilgtelėčiau į jį atidžiau. Nuostabus vaizdas nieko nekainuoja – kaip ir visuose aplankytuose apžvalgos bokštuose (išskyrus Anykščių medžių lajų taką), Birštone mokėti nereikėjo.

Apžvalgos bokštas ir jo apylinkės iš viršaus:

9. Anykščiai (Aukštaitija)

Anykščiais daugelio nenustebinsi, bet mieste ir aplink jį yra tiek daug įdomių vietų ir objektų, kad nepaminėti negaliu. Visų pirma, „Laimės žiburiu“ vadinamas Biliūno kapas. Mūsų literatūros klasikas mirė vos 28-erių – Lenkijos Zakopanės miestelyje jį palaužė džiova. 1953 m. J. Biliūno palaikai iš Zakopanės buvo perlaidoti Anykščiuose ant Liudiškių kalvos, kadaise vadintos Anykščių Sachara (nes buvo plika, pustoma vėjo, be medžių). Vietą Biliūno kapui parinko kitas rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis („Paskenduolės“ autorius). Anykščiuose stovi pastarojo namas-muziejus, o šalia – Antano Baranausko klėtelė, išsaugota būtent A. Žukausko-Vienuolio dėka (rašytojai buvo giminaičiai). Daugelį turbūt nustebins tai, kad klėtelė, kurioje, tikėtina, kurtas A. Baranausko „Anykščių šilelis“, yra saugoma kur kas vėliau statyto namo sienų (klėtelė yra naujesnio namo viduje).

Žinoma, tai – ne vienintelis poeto atminimas mieste. Ne per toliausiai, šalia Anykščių Šv. Mato bažnyčios, stovi rašytojui skirtas paminklas. Minėta bažnyčia kadaise siekė 84 metrus, tačiau nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Šiandien jos aukštis yra 79 metrai, nepaisant nuostolių, bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje. Vienas iš jos bokštų – apžvalgos aikštelė, į kurią galima užkopti, sumokėjus nedidelį mokestį.

Aplankius Baranausko klėtelę, belieka žvilgtelėti į „Anykščių šilelyje“ apdainuotas vietas. Poemoje aprašyti miškai geriausiai atsiveria iš medžių lajų tako apžvalgos aikštelės. Tiesa, Baranausko laikais miškų čia nebuvo („Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!“) – iškirstą šilelį autorius galėjo tik įsivaizduoti. Šalia apžvalgos bokšto yra ir antras pagal dydį Lietuvoje akmuo Puntukas (atkreipkite dėmesį, kad pats Baranauskas ant pirmosios „u“ uždėjo kairinį kirčio ženklą). Trumpai tariant, Anykščiams galima skirti ištisą dieną, nors mes viską apžiūrėti spėjome greičiau.

Poemos „Anykščių šilelis“ (įgarsinta I. Valinskienės) klausykite čia:

8. Tytuvėnų vienuolynas (Žemaitija)

Ne per toliausiai nuo Šiaulių esantis Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis – kur kas mažiau žinoma, tačiau išties įspūdinga vieta. Užklydome į jį, galima sakyti, netikėtai, tačiau grožėjomės ilgai. Tai – vienas didžiausių XVII–XVIII a. Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių. Jeigu kas nors mane būtų paslapčia nugabenęs į Tytuvėnų vienuolyną ir paklausęs, kur esu, turbūt būčiau pasakęs, kad lankausi Italijoje. Beje, netoliese yra ir Tytuvėnų apžvalgos bokštas, į kurį rekomenduoju užkopti. Jis nėra aukštas (tik 15 m), tačiau atveria akims malonių vaizdų.

7. Aukštumalos pelkė (Mažoji Lietuva)

Nors Meškos šiknos pelkė ir turi juokingiausią pavadinimą, aplankyti Aukštumalą rekomenduočiau pirmiau. Mažojoje Lietuvoje slūgsanti Aukštumala yra pirmoji pasaulyje detaliai ištirta ir monografijoje aprašyta aukštapelkė. Ji užima net 2500 hektarų plotą, juo vingiuoja vieno kilometro ilgio pažintinis takas, kurio pabaigoje – trijų metrų aukščio apžvalgos platforma.

Čia rasite straipsnį apie Aukštumalą ir fotogaleriją.

6. Ukmergė (Aukštaitija)

Ukmergę pavadinčiau netikėtu atradimu. Grįžtant atgal į Vilnių, jėgų beveik nebebuvo, bet vis dėlto nusprendėme stabtelėti. Maniau, kad išvysiu dar vieną miestelį, kuris būtų visai gražus, jei ne viską darkantys sovietiniai daugiabučiai. Tačiau pamačiau grįstas gatveles, jaukią senamiesčio architektūrą, atnaujintą parką, iš kurio atsiveria miesto panorama, žavų piliakalnį ir Ukmergę tiesiog pamilau. Man tai – vienas gražiausių Lietuvos miestų, kuriame lankiausi šią vasarą.

Daugiau apie Ukmergę skaitykite čia.

5. Zervynų kaimas (Dzūkija)

Rumšiškėse yra buvęs bene kiekvienas, o Zervynose? Tai – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone. 48 sodybų gyvenvietė išlaikė XVIII-XIX a. susiformavusį planą ir architektūros savitumus, todėl vaikščiodamas gali įsivaizduoti, kad esi kurio nors lietuvių romano veikėjas (jei ne vienas kitas pravažiuojantis automobilis ir upėje šūkčiojantys baidarininkai). Zervynose kurį laiką gyveno prozininkas Juozas Aputis (privalomas autorius 12-okams), čia nufilmuota Vytato Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“ (filmą nemokamai žiūrėkite čia).

Jei užsukote į Zervynas, tikrai verta aplankyti ir visai netoliese stūksantį Mančiagirės skardį, o tada nusileisti laipteliais iki „Ūlos akies“. Netoli nuo jos – Klonių (arba Gaidžių) kopa ir jau minėta Meškos šiknos pelkė.

„Žinių radijo“ laidoje „Paveldas ateičiai“ – apie Zervynų kaimą:

4. Biržai ir Biržų apžvalgos bokštas (Aukštaitija)

Pakeliui į Biržus apžiūrėta Karvės ola, Ievos ir Velykų duobės nėra vertos atskiro važiavimo, tačiau dėl Kirkilų (arba Biržų) apžvalgos bokšto būtina sustoti. Iš visų apžvalgos bokštų man jis, ko gero, patiko labiausiai. Mėnulio formos statinys yra 32 metrų aukščio, iš jo apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabūs karstiniai (jauniausi Europoje) ežerėliai.

Nuo apžvalgos bokšto iki Biržų visai netoli. O juos aplankyti būtina. Tai – dar vienas miestas, palikęs puikų įspūdį. Ilgiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas (525 m), Astravo dvaras, Biržų pilies pastatai, „siaurukas“, ant kalno stovinčios patrankos, fontanai… Biržai yra gražus miestas, kuriame yra ką pamatyti. Jam ir jo apylinkėms galima skirti visą dieną, bet mes vėlgi apsisukome sparčiau.

Kirkilų (Biržų) apžvalgos bokštas iš viršaus:

3. Sudargo piliakalnis (Suvalkija)

Sudargo piliakalnis buvo mums labai nepalankioje vietoje, tačiau aš labai norėjau išvysti ant jo stovinčią skulptūrą Džeromui Selindžeriui. Labai džiaugiuosi, kad galiausiai pavyko ten nuvažiuoti. Skulptūra romano „Rugiuose prie bedugnės“ autoriui pastatyta tik 2020 metais ir primena apie svarbiausią knygos epizodą, kuriame Houldenas Kolfildas kalbasi apie ateitį su savo sesute:

– Žinai, kuo aš norėčiau būti? – sakau. – Žinai, kuo norėčiau būti? Jeigu būtų mano, po velnių, valia?– Na, kuo? Tik nesikeik.

– Žinai tą dainelę: „Jei kažkas kažką sugavo vakare rugiuos…“ Prisimeni? Aš norėčiau…

– Ne taip. „Jei kažkas kažką sutiko vakar rugiuos“! – sako Fibė. – Tai eilėraštis. Roberto Bernso.

– Aš žinau, kad tai Roberto Bernso eilėraštis.

Jos buvo teisybė. Iš tikrųjų „Jei kažkas kažką sutiko vakare rugiuos“. Bet tada aš to nežinojau.

– O aš maniau, kad „jei kažkas kažką sugavo“, – sakau. – Bet nesvarbu. Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus. Aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, kad tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila.

Kodėl Lietuvoje atsirado skulptūra visame pasaulyje žinomam amerikiečių rašytojui? Pasirodo, Selindžeris turėjo lietuviško kraujo – jo prosenelis buvo kilęs iš Sudargo, mažo, bet jaukaus miestelio prie Kaliningrado srities ir Lietuvos sienos.

Romaną esu įtraukęs į „Privalomą neprivalomų knygų sąrašą“, todėl knygą prieš kurį laiką feisbuke pristačiau kiek plačiau.

2. Vinco Mykolaičio-Putino sodyba (Suvalkija)

Knygą „Altorių šešėly“ man patiko skaityti tiek po vienuoliktos klasės, tiek praėjusią vasarą (reikėjo viską prisiminti, kad galėčiau analizuoti su mokiniais). Manau, kad tai vienas geriausių visų laikų lietuvių romanų. Prisiminus tekstą pamatyti žymųjį kalnelį, kurį Mykolaitis-Putinas įsivaizdavo, rašydamas apie Liudą Vasarį, man buvo be galo įdomu. Kalnelis yra šalia gimtosios rašytojo sodybos, anksčiau jis vadintas Krušakalniu (kai kuriems mokiniams šis pavadinimas visuomet sukelia juoko).

Autoriaus sesuo Magdalena savo atminimų knygoje pasakoja, jog kalnelis Krušakalnio vardą gavo dėl to, jog visas buvo padengtas akmenukais, panašiais į krušą. Dabar toje vietoje akmenukų jau nebėra – bėgant metams, čia užaugo žolė ir keli medeliai (keletą berželių pasodino pats rašytojas). Mykolaičio-Putino brolio Juozo prisiminimuose rašoma, jog autorius ant šio kalnelio ateidavo saulei leidžiantis, su savimi jis visuomet nešdavosi užrašus ir čia kurdavo. Jį taip paveikdavo aplinka, kad namo sugrįždavo tik saulei tekant. Taigi simboliška, kad romane „Altorių šešėly“ Krušakalnis tapo Aušrakalniu.

Laikraštyje „Gyvenimas“ rašoma, kad pats rašytojas 1962 m. vieno kūrybos vakaro metu yra sakęs: „Baigdamas noriu čia suminėti dar vieną būtybę – ištikimą, nebylų mano jaunystės svajonių patikėtinį – mano tėviškės kalnelį, anais laikais vadintą Krušakalniu, o šiandien Aušrakalniu. Jis yra su meile pavaizduotas ir taip pavadintas romane „Altorių šešėly“. Jį prisiminęs ir šiandien turiu prieš akis tą gimtųjų vietų peizažą, kuris nuo jo atsiskleisdavo, o ypač per saulėlydžius, kurie tiek kartų mane jaudindavo ramiais vasaros vakarais.“

Išsamesnį straipsnį apie kalnelį rasite čia. 

O praėjusį rudenį su dvyliktokais aplankėme Vilniuje esantį V. Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų. Labai patiko. Įspūdžius tada aprašiau taip: „Geltonos kačpėdėlės, stalas, kur gimė Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, pomirtinė rašytojo kaukė, autoriaus vilkėtas chalatas… Pamatyti rašytojo gyvenimo detalių ir išgirsti įvairių įdomybių buvo tikrai verta. Rekomenduoju. Nustebino ir tai, kad ekskursija mokiniams buvo visiškai nemokama (tereikėjo paskambinti ir užsiregistruoti), o jos vadovė viską pristatė gyvai, vaizdžiai, nenuobodžiai.“ To paties nepasakyčiau apie Vinco Krėvės memorialinį butą-muziejų aukštu žemiau, bet gal tiesiog tąkart taip pasirodė. Daugiau informacijos susidomėjusiems: https://www.putinomuziejus.lt.

O čia galite pažiūrėti trumpą paskaitą apie patį rašytoją, nufilmuotą minėtame bute (kuriame, beje, yra gyvenęs ir B. Sruoga):

1. Užvenčio dvaras ir Šatrijos Raganos kalnas (Žemaitija)

Nesu dvarų lankymo entuziastas ir niekada nemaniau, kad man bus taip įdomu pamatyti lietuvių rašytojo namus, bet turbūt tampu tikru lietuvių kalbos mokytoju, kurio pomėgiai mokiniams greitu metu atrodys visai nebesuprantami. 😀 Jeigu nebūčiau iš naujo perskaitęs Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“, ilgai jos analizavęs ir gilinęsis į „mamatės“ paveikslą, turbūt net nebūčiau sugalvojęs važiuoti į Užvenčio dvarą. Tačiau nuvykusį ten mane beveik apėmė ekstazė – taip buvo įdomu pamatyti, kur rašytoja praleido savo jaunystę! Juk būtent Užvenčio dvaro aplinka ir formavo Marijos Pečkauskaitės asmenybę, buvo perteikta minėtame kūrinyje.

Jeigu kada nors keliausit į Žemaitijoje stovintį Užvenčio dvarą, iškart po to nuvažiuokit prie netoliese esančio Šatrijos kalno. Tai – aukščiausias Žemaitijos kalnas, kur laiką leisdavo Šatrijos Ragana. Nors iš pirmo žvilgsnio daugeliui tai tik dar vienas piliakalnis, tačiau užlipus ant jo atsiveria neeilinės panoramos, pranokstančios vaizdus, matytus iš šią vasarą lankytų apžvalgos bokštų.

Apysaką „Sename dvare“ galite nemokamai skaityti čia. Kūrinys tikrai nelengvas ir gan sunkiai skaitomas, tačiau yra privalomas 11-okams.

Tai toks mano dešimtukas rekomenduotinų vietų. Apie jį galvodamas supratau, kad daug ko nepaminėjau – sąrašas turėtų būti bent dvigubai ilgesnis. Kuršių Nerija, Pamario kelias, Panemunės kelias, Maironio muziejus bei gimtinė, Kėdainiai, turintys ne tik agurkinių ledų, bet ir savo minaretą, ir t. t. Viską norisi aprašyti ir pasiūlyti apžiūrėti…

Jeigu kiekvienas lietuvis bent kartą gyvenime leistųsi į panašią kelionę, tikrai imtų mažiau bambėti ir daugiau vertinti šalį, kurioje gyvena. Tikiuosi, kad mano savotiška ekspedicija po Lietuvą paskatins ne vieną žmogų ją atrasti iš naujo ir kad kelionę sekę mokiniai suprato, jog įdomių dalykų galima išvysti ne tik užsienyje. Kita vertus, tokiai kelionei reikia pribręsti, o mane subrandino būtent darbas mokykloje. Iki šiol džiaugiuosi tokios turiningos vasaros įspūdžiais, todėl kelionę vertinu dešimtuku!

Visos kelionės fotogaleriją su komentarais ir žemėlapiais rasite lietuvių kalbos mokytojo „Patreon“ puslapyje.