Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

„Meno forte“ gimė aktorinis spektaklis. Visomis prasmėmis. Aktorius Vytautas Rumšas pakvietė tris puikius aktorius – Dalią Storyk, Adriją Čepaitę ir Saulių Balandį, taip pat pianistę Moniką Palšauskaitę, ir sukūrė „Rudens sonatą“ pagal Ingmaro Bergmano garsųjį to paties pavadinimo kūrinį, kurį garsusis švedas ekranizavo 1978 metais. Lietuviams skandinavai artimi, o Bergmanas ypač mėgstamas. Ligi šiol Rumšo sukurti du spektakliai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pagal Bergmaną – „Intymūs pokalbiai“ (2016) ir „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (2019) – buvo publikos mėgstami ir lankomi.

„Rudens sonata“ – asketiškiausias spektaklis iš šių trijų, tačiau tuo ir patrauklus, nes čia viskas palikta aktorinių duetų ar tercetų, teksto ir vaidybos metafizikai. Storyk, Čepaitė ir Balandis, taip pat vaidinę ankstesniuose Rumšo spektakliuose, šiame spektaklyje nesunkiai atrado išeities taškus ir nepabūgo pasinerti į dar sudėtingesnius sceninius išbandymus, likdami be ypatingos scenografijos, be ypatingų techninių galimybių. Profesionaliausi aktoriai papuolė į „studentiškas“ aplinkybes, tačiau dėl to tik laimėjo, sukurdami jautrų, skoningą, subtilų psichologinį spektaklį, kuriame būtent jie patys – aktoriai – nuo pirmų akimirkų demonstruoja savo meistrystę.

Storyk, Čepaitė ir Balandis „Meno forte“ atrodė lyg būtų paties Bergmano atrasti ir surežisuoti. Šių aktorių tarpusavio ryšys natūralus ir tuo pačiu egzaltuotas, neleidžiantis medžiagai virsti buitine drama. Pirmąsias aukštas natas kūriniui „uždavė“ Sauliaus Balandžio pastorius Viktoras. Pastaruoju metu Balandis tarytum įgijo „antrą kvėpavimą“. Sukūręs Keliautojo vaidmenį „Didžiajame kelyje“ (2020) lyg paties Augusto Strindbergo alter ego, bergmanišką pastorių jis suvaidino su nauja energija. Nuo pirmų sekundžių buvo įdomu sekti šio vaidmens kelionę. Aktorius, išsiskiriantis ir kalbos kultūra, ir puikiu kirčiavimu, šiandien pranoksta daugelį populiariausių aktorių. Balandžio išskirtinis dėmesys partneriui, tariamų žodžių vidinis įprasminimas būnant mažiausiu atstumu nuo žiūrovų tą pačią akimirką juos sudomina.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Jo žmoną Evą vaidinanti Adrija Čepaitė kartu su Bergmano kūriniais, kuriuos statė Rumšas, išsiugdė kameriniam teatrui reikalingą išraiškos arsenalą ir „Rudens sonatoje“ atrodė lyg antroji režisierė, daugelį mizanscenų tiesiog pati susirežisuodama kaip atskirus monospektaklius. Net pianistės atsiradimas didžia dalimi susijęs su Čepaitės sudėtinga ir įdomia vaidmens traktuote. Čia ne tik kalbama apie muziką, nes spektaklio herojai – muzikų šeima. Visas Evos vaidmuo – lyg muzikos gimimo ištakos. Neatsitiktinai pianistė Palšauskaitė dažniausiai muzika papildydavo, pratęsdavo Čepatės Evos pasaulį. Šiame spektaklyje muzikos dėka kai kurias scenas ji pavertė savarankiškais poetiniais bergmaniškais intarpais, suteikiančiais spektakliui reikalingos dermės ir temos tęstinumo. Vis dėlto per trumpą laiką papasakoti sudėtingą šeimos dramą nėra paprasta. Dukros ir motinos, garsios pianistės, santykiai po septynerių metų nesimatymo… Evos santuoka, sūnaus praradimas, jaunesnės sesers, turinčios negalią, slauga… Šeimyninė drama, kurios intensyvumas sukoncentruotas į žmogaus psichologiją, – visa tai, kas įdomiausia žmoguje, šiame spektaklyje labai atidžiai išanalizuojama.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Kūrėjams pasisekė: jie turėjo galimybę naudoti Zitos Mažeikaitės išverstą Bergmano tekstą. Tai išskirtinio talento vertėja, ji versdama gilinasi į autoriaus pasaulį, todėl naudojant jos vertimus kūrėjams tarytum atrišamos rankos naujoms interpretacijoms. Į tokį Bergmano vandenyną įžengia ir visų žiūrovų pasiilgtoji Dalia Storyk. Lyg senais gerais laikais: šiai aktorei užtenka kelių štrichų ir žiūrovai nokautuojami. Scenoje Storyk niekada nesielgia oridinariai: ji ir eina, ir sėdasi, ir kalba, ir kostiumą dėvi kažkaip išskirtinai. Ji keliais judesiais užvaldo sceninę erdvę. Tai, ką ji vilki – viskas gražu, viskas meniška.

Maža to, jos ir Čepaitės duetas lyg būtų ne teatrinis, o gyvenimiškas: jos ir organiškos, ir fiziškai panašios – būtent mama su dukra. Abi griežtos, raiškios ir tuo pačiu moteriškai gražios, paslaptingos. Dalia Storyk suvaidino motiną Šarlotę tokią įvairiapusę, jog užteko glausto laiko, kad išsiskleistų pilnametražis paveikslas, pačios įvairiausios šios moters pasaulio aplinkybės. Garsi pianistė, pati išgyvenusi šeimyninę dramą: dukrą Heleną paralyžiavo, ir ją teko atiduoti į slaugos ligoninę, o su kita dukra Eva nesimatė net septynerius metus. Žiūrovų akyse ši, atrodytų, nepalaužiama moteris staiga išsiskleidžia kaip jautresnė ir subtilesnė už pradžioje net į vienuolę panašią dukrą Evą. Daliai Storyk pavyko itin subtiliai suvaidinti atgailos momentą. Nors vaidmuo itin sudėtingas, ji „Rudens sonatoje“ tiesiog triumfavo. Tokių atsivėrimų Lietuvos teatruose apskritai mažta.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Visi aktoriai, ir ypač Storyk, itin tiksliai apvaidino kelias scenografines detales, esančias kamerinėje scenoje. Erdvė buvo užpildyta visais įmanomais būdais – judesiais, gestais, žvilgsniais. Spektaklis nėra įmantrus – jis savaip ramus, tačiau tiksliai kalbantis apie žmonių santykius. Jis atskleidžia skandinaviškos kultūros ypatumus. Jį žiūrėdamas prisimeni ir Strindbergą, ir Ibseną, ir šiandien kuriantį Fosse, jis tiksliai charakterizuoja ir patį Ingmaro Bergmano gyvenimą. Šis po Strindbergo garsiausias švedų menininkas juk buvo penkis kartus vedęs, turėjo meilės romanų su trimis pagrindinėmis aktorėmis, tarp jų – Liv Ullmann, su kuria susilaukė dukros Linn, vienos iš devynių savo vaikų. Jo gyvenimas pilnas pačių dramatiškiausių peripetijų, o 1976-aisiais Bergmanas buvo apkaltintas mokesčių vengimu. Nors galiausiai kaltinimai panaikinti, viešas pažeminimas paskatino Bergmaną nutraukti visus projektus, pradėtus Švedijoje, atsisakyti dirbtuvių Forio saloje ir išvykti į Vokietiją, ten 1977–1984 m. jis dirbo režisieriumi Miuncheno „Residenz Theatre“. Kaip tik tuomet ir gimė „Rudens sonata“. Sudėtingiausią gyvenimą gyvenusiam Bergmanui rūpėjo tik žmonių tarpusavio santykiai.

Kai šiandien didžiausias dėmesys sutelktas į „globalinius“ reiškinius, gali ir tas pats Bergmanas pasirodyti senstelėjęs, tačiau jo psichoanalizė atveria begales asociacijų ir skatina apie daug ką pagalvoti kitaip.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

„Rudens sonata“ Vytauto Rumšo režisuotame spektaklyje ryškiausiai skleidžiasi per trapiausią būtybę – scenos gilumoje grojančią jauną merginą. Monika Palšauskaitė sugebėjo muziką apjungti su minimalistiniais vaidybos elementais, ypač finalinėje scenoje. Ji visai nauju rakursu pasuko visą temą. Svarbiausia, tai atliko itin natūraliai, organiškai. Tik turint išlavintą meninį skonį, jaučiant aplinkybes ir spektaklio dinamiką įmanoma taip tiksliai integruotis į paskirų scenų audinį ir tapti svarbiu tų scenų junginiu. Nors šiais laikais „gyvas muzikantas“ scenoje – jokia naujiena, tačiau Palšauskaitės pasirodymas organiškumu ir meniškumu pranoko daugelį panašios struktūros spektaklių. Ji atliko ir muzikės, ir dukros Helenos vaidmenį.

Scenos gilumoje – žemai nuleistas sietynas: kiaušinio formos, lyg gemalas, lyg kokonas. Žaižaruojantis kristalais, jis atlieka ir tiesioginę funkciją – šviečia virš baro, nors šiame spektaklyje baras – tai viso labo aukštesnė, nedidelė pakyla, ant kurios – trys vyno taurės. Priešingoje pusėje – juodas pianinas, bet ne baldas, kaip vis dažniau nutinka įvairiuose spektakliuose, o pats aktyviausias sceninis elementas. Visos kitos scenovaizdžio detalės – baltas suolas ir kėdės. Dailininkė Virginija Idzelytė sukūrė universalų ir funkcionalų scenovaizdį bei tiksliai apgalvotus kostiumus, kurių spalvinė dermė – klasikinė klasikiniame spektaklyje. Kartais dailininkai skundžiasi, kad apie jų darbą spektakliuose apskritai nerašoma arba užsimenama tik tekstų pabaigoje. „Rudens sonata“ parodo, kodėl taip yra. Idzelytė siekia įveiksminti kiekvieną daiktą, kiekvieną rekvizito ar kostiumo detalę, kurios veiksmui įsibėgėjus, ima prasmingai skleistis. Idzelytės pasiūlytose aplinkybėse visi personažai jaučiasi laisvi, o jos sukurti kostiumai dažnai papildo aktorių plastinę išraišką, leidžia jiems sudėtingiausias psichologines būsenas sėkmingai atskleisti tiek gulint, tiek vaikštant, tiek sėdint. Kostiumai pasiūti, numegzti iš natūralių audinių, nevaržo judesių. „Rudens sonatoje“ dailininkė keliomis detalėmis pabrėžė ir skandinaviškas kūrinio ištakas.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Šis spektaklis – lyg trečioji Vytauto Rumšo spektaklių ciklo dalis, sukurta Bergmano tema. Sukurtas ypatingu profesionalumu išsiskiriantis aktorinis spektaklis. Muzikinės „vinjetės“, kuriomis buvo siekiama scenas atskirti arba apjungti, nors ir vienodos, spektakliui suteikia tam tikros monotonijos, tačiau pati spektaklio forma ir laiko pojūtis neturėtų jo paklaidinti tarp daugelio šiandien egzistuojančių scenos kūrinių. Į „Rudens sonatą“ dėl aktorių dar norėsis sugrįžti.

Ne vien kaip puošybos elementas, bet kaip žmogų kankinančių, užplūstančių minčių, prisiminimų srautas kartais ant galinės scenos sienos praplaukia juodi debesys, primenantys žmogaus minčių raizgalynes. Iš pradžių jų taip ryškiai netapatini, bet veiksmui įpusėjus supranti, kad toji projekcija – tiesioginis tęsinys pasąmonės vaizdinių, kurie iš personažų nesunkiai atplaukia iki žiūrovų.

Spektaklyje galėtų būti kiek daugiau pauzių. Rodos, nors kelioms mikro sekundėms sustojus veiksmui, išryškėtų labai gražiai apšviesti daiktai, veikėjai, jų sustingusios pozos. „Meno forto“ erdvė nedidelė, tačiau Audriaus Jankausko sukurta šviesų simfonija – galinga. Čia atskirai „žaidžia“ šešėliai, norisi į juos ilgiau įsižiūrėti. Čia aktorių siluetai atrodo kaip gyvuose paveiksluose, o subtilus koloritas dinamiškai kinta šviesų polifonijoje. Spektaklyje šviesos keičiasi kaip gamtoje: akys tos kaitos beveik nepastebi. Bet teatre tai norisi įprasminti giliau, ypač šiuo atveju, kai šviesa kai kuriose scenose sukuria savarankiško scenovaizdžio prasmes.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis „Rudens sonata“, rež. Vytautas Rumšas, 2021 m. | Martyno Aleksos nuotr.

Režisierius šiame spektaklyje tarytum liko „už kadro“, bet tai ir yra aktorinio spektaklio sėkmė. „Rudens sonata“ perskaityta kaip poetinis posmas žvarbų žiemos vakarą. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai Jaunimo teatre kūrė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, būtent prieš pat Naujuosius metus įvykdavo nelengvo turinio premjeros. Šįkart, išėjus iš Nekrošiaus įkurtų namų, šie prisiminimai atgijo. Teatre daug kas pasikeitė, bet kūrėjai rado būdą ir jėgų sugrąžinti tai, kas, rodos, jau buvo prarasta.