Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.
2003 m. pasirodęs anglų rašytojos, žurnalistės Lionel Shriver romanas „Pasikalbėkime apie Keviną“ („Alma littera“, 2012) tapo autorės sėkme. 2005 m. jis laimėjo prestižinį „Orange“ literatūrinį apdovanojimą, kuris teikiamas moterims už geriausią anglų kalba parašytą metų romaną.
Smurto mokykloje (Jodi Picoult „Devyniolika minučių“), nesusikalbėjimo šeimoje (dar daugiau Jodi Picoult…) problemos ir kaltųjų paieškos gana dažnai tampa šiuolaikinės literatūros temomis, tačiau Lionel Shriver romaną reikėtų skaityti be išankstinio skepsio, kadangi autorė atranda savitą kalbėjimo apie šeimos nelaimę manierą.
„Pasikalbėkime apie Keviną“ yra epistolinis romanas, kurį sudaro Kevino motinos Evos laiškai savo buvusiam vyrui Franklinui. Laiškuose Eva pasakoja apie judviejų su Franklinu pažintį ir tolesnį gyvenimą: vestuves, persikraustymus, gyvenimą kartu ir bandymą susilaukti vaikų – dėl to Eva išgyvena, nuo pat pradžių matome ją, abejojančią savo fiziologine funkcija:
Žiu, visa, dėl ko buvau graži, buvo neatsiejama nuo motinystės, ir pats mano troškimas patikti vyrams buvo kūno įranga savo pakaitalui išstumti. Neapsimesiu pirmąja moterimi, sužinojusia apie paukščiukus ir bitutes. Bet visa tai buvo nauja man. Ir tiesą sakant, aš tuo abejojau. Jaučiausi pakeičiama, vienkartinė, praryta biologinio projekto, kurio pati nepradėjau ir nepasirinkau, kuris sukūrė mane, bet taip pat mane sukramtys ir išspjaus. Jaučiausi išnaudojama.
Vis dėlto, nors ir stipriai abejodama, Eva ryžtasi motinos vaidmeniui nė neįtardama, kad pirmagimis ir jo augimo procesas taps tokiu išbandymu, kurio įveikti nepadės populiariųjų patarimų moterims knygų puslapiai ar žiniasklaidoje mirgantys patarimai. Vos Kevinas išauga iš kūdikystės, motinos instinktas Evos neapgauna – su jos vaiku tikrai kažkas ne taip. Kevinas nejaučia jokios užuojautos ar moralinės atsakomybės už savo veiksmus, kuriais siekia skaudinti aplinkinius, taip pat ir savo motiną.
Kevinas būdavo surūgęs, slapukas ir sarkastiškas. Ir ne tik retsykiais <…> Ši lakoniška, pasipūtusi, nešneki jo asmenybės pusė atrodė tikra <…> Kai šalia būdavai tu – Franklinai, man taip nesmagu tai sakyti, lyg kėsinčiausi iš tavęs atimti ką nors, kas tau brangu, – Kevino elgesys būdavo priešingas <…> antakiai šaudavo aukštyn, galva pakrypdavo <…> ištįsdavo šypsena sučiauptomis lūpomis.
Deja, tačiau vyras netiki tuo, ką Eva bando pasakyti apie sūnų. Kaip tikras tėvas, jis stoja ginti nekalto, apsiginti negalinčio vaiko, kuris niekam, tuo labiau savo šeimai, negali linkėti blogo. Franklinui besąlygiškai rūpinantis sūnumi, Eva jaučiasi atstumta ir susimovusi, nes neatliko net savo fiziologinės funkcijos – nepagimdė sveiko vaiko. Norėdama atsigauti ir įsitikinti, kad problemos kyla ne iš jos (kaip motinos klaidų), bet iš paties Kevino elgesio, ji nusprendžia susilaukti dar vieno vaiko.
Kad antrasis vaikas mano, niekada nekilo abejonių. O tu atitinkamai visai nepuolei valdingai manęs stumdyti kaip savo nuosavybės kaip tada, kai laukiausi Kevino <…> tylus mūsų susitarimas buvo visiškai aiškus: ką darysiu su šituo pilvu – mano reikalas. Ir man tai patiko.
Mergaitės Silijos atsiradimas nedžiugino nei tėvo, nei tuo labiau Kevino, kuris būdamas vos septynerių mamai grasina: „Tu dar pasigailėsi“. Silija auga mergaitiška, silpna, nesavarankiška ir labai patikli, tad Kevinas netrunka ja manipuliuoti, o šeimos gyvenimą visiškai sujaukia incidentas, kurio metu Silija netenka akies.
Eva įtaria, kad dėl šio incidento kaltas Kevinas, tačiau niekaip negali to įrodyti, kol vieną dieną atsitinka tai, ką galėjai nujausti jau knygos pradžioje, Evai vaizdingai kritikuojant Amerikos ideologiją, dviveidiškumą ir norą pasirodyti, kuris atsiskleidžia tarp paauglių, virsdamas tikra amerikietiška smurto forma, nebūdinga Europai:
1996 metais keturiolikmetis Baris Laukaitis <…> nušovė mokytoją ir du moksleivius. Po metų trylikametis Tronilas Mangumas nužudė savo pagrindinės mokyklos mokinį <…> Po mėnesio šešiolikmetis Evanas Ramzis <…> nužudė moksleivį, direktorių ir dar du sužeidė <…> penkiolikmetis Kipas Kinkeidas paskerdė abu savo tėvus <…> Tad jaunasis Kevinas – tavo išrinktas vardas – užaugo tikras amerikietis…
Lionel Shriver savo romanu stengiasi sukurti ne tik gerą istoriją, bet kaip žurnalistei jai rūpi ir demaskuoti šiuolaikinės Amerikos (šiuolaikinės visuomenės) tapatumo ydas (miesčioniškumą, išpuikimą, nutukimą, rasizmą, naivumą), kurios tampa daugelio nelaimių priežastimis. Tam autorė pasinaudoja savo kuriamais personažais, kurie dažnai kalba apie savo šalį; nuolat pabrėžiama, kad Franklinas yra tikras savo šalies ideologinis patriotas, o Eva – linkusi viską kritikuoti ir nepritarti, tačiau Kevinas Evai įrodinėja, kad ji tokia pati, kaip ir jos kritikuojama tauta:
Kiek suprantu, vienintelis, kone vienintelis dalykas, kuris tave daro ne visai lyg vandens lašai panašią į kitus bukus amerikiečius, yra tai, kad nesi stora. Ir vien dėl to, kad esi liekna, esi patenkinta savimi – iš aukšto žiūri į kitus – ir putiesi prieš juos. Galbūt būtų geriau, jeigu mano motina būtų stora karvė, kuri bent jau nemanytų esanti geresnė už visus visoje sušiktoje šalyje.
Rašytoja teigia norėjusi sukurti veikėjus, kuriuos „būtų sunku mylėti“, kadangi ir pagrindinis autorės keliamas klausimas yra nelengvas ir deterministinis: kiek aplinka ir požiūris į ją gali nulemti prigimtį? Romane Eva nuolat savęs klausia, ar tai ji kalta, kad Kevinas tapo žudiku? Ji nuolat kovoja su mintimis, kad kažką galėjo praleisti, kad galėjo elgtis ar reaguoti į tam tikrus įvykius ir savo savijautą kitaip – galbūt tada Kevinas būtų vystęsis kaip normalus vaikas.
Rašytojai rūpi identifikuoti didžiausią amerikiečių tapatumo silpnybę – aklą optimizmą, kurį įkūnija Evos vyras Franklinas, tapdamas naivia, nekalta ir nieko neįtariančia savo sūnaus auka.
„Poviliukas rekomenduoja“ – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika, kurioje kasdien skelbiamos išsamios knygų recenzijos. Jas rengia literatūrologė, ŠAVB kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Daugiau recenzijų rasite čia.
