Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Medžio meistro, skulptoriaus Pranciškaus Miežio vidinis sutelktumas ir žodžio taupumas, regis, dar labiau įelektrina tylos ir ramybės atmosferą, kurioje skendi jo sodyba Dvariškių kaime, Pakruojo rajone. Net paukščiai čia čiulba tyliau, net vaismedžiai čia veša, rodos, nusvarinti tos aiškiai visur įsikaraliavusios ramybės. Nuščiūvimą nebent protarpiais nutraukia keturkojo bičiulio Pikio, smalsaus aplinkos kontroliuotojo, kadaise išgelbėto nuo liūdnos lemties, amsėjimas ir lekavimas šeimininkui prie kojų.

„Nemėgstu kompanijų, – prisipažįsta P. Miežis. – Vienam geriau. Manau, visiems, kurie kuria, reikia laisvės pabūti vienam.“

Viskas čia meistro rankomis apglobstyta: mediniai pastatai pastatėliai, statiniai statinėliai, skulptūros skulptūrėlės. Viskas taip kameriška, kuklu, jauku. Visko žmogui po mažai užtenka. O iš netoliese parduotos tėviškės atsigabenti baldai labai brangūs Pranciškaus širdžiai, nes saugo tėvo ir senelio, irgi medžio meistrų, istoriją ir kelių kartų amato giją.

Akims P. Miežio sodyboje keliaujant medinių statinių ar skulptūrų įlinkiais ir išlinkiais, supranti, kaip viskas čia gyva. Lyg tikros ir menamos linijos pintųsi į sudėtingą gyvybei neleidžiantį sustingti tinklą. Supranti, kaip menininkas mėgsta išlaikyti medžio natūralią formą, pabrėžti tekstūrą, nepersikrauti ornamentika, prisitaikyti prie medžio ir atiduodamas jam duoklę neįkyriai pratęsti jo gyvavimą.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Į devintąją dešimtį įkopęs P. Miežis puikiai prisimena savo pirmąjį darbą – lazdą tėvui, išdrožtą dar vaikystėje. Tėvas specialiai tausojęs lazdai tinkamą medžio dalį, vildamasis, kad į drožybą palinks ir sūnus. Tėvo norai išsipildė – Pranciškus ėmė mokytis meistrystės pradėdamas drožti medžio gumbus.

„Mano tėviškė buvo pamiškėj. Esu užaugęs beveik miške, – prisimena vaikystę ir savo pašaukimo ištakas P. Miežis. – Mes visą laiką po mišką vaikščiodavome, grybaudavome, medžiodavome. Medžiai man nuo mažens patiko.

O meistrystė, amatas taip pat gundė nuo mažų dienų, nes tėtis buvo medžio meistras, ir senelis iš mamos pusės visą gyvenimą meistravojo, dėdė, mano senelio sūnus, taip pat. Taip ir man tas potraukis medžiui atsirado. Nuo mažų dienų vis norėjau tapti staliumi. Bet kai jau išmokau staliaus amatą, pasidarė neįdomu. Per mažai kūrybos.“

Vilniuje baigęs amatų mokyklą, pasimokęs dirbti staliumi, su draugais išmėginęs rąstinių namų statybą, pasimokęs skulptūros seminaruose pas Panevėžio skulptorių Algimantą Vytėną, ilgainiui P. Miežis atrado savo kūrybos braižą – ėmė kurti realistines kamerines ir lauko skulptūras, dabar jau puošiančias įvairias asmenines ir viešąsias erdves, taip pat kryžius, koplytstulpius. Iš Vilniaus į Dvariškių kaimą meistras persikėlė tada, kai jam, jau Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariui, čia buvo skirtas 15 arų sklypas dirbtuvėms įsirengti.

„Visus pastatus čia pats pasistačiau. O dabar vis mėginu, kad sodyba būtų įregistruota mano vardu“, – sako P. Miežis.

Pakruojiškio menininko skulptūros labai įvairios – nuo tradicinių sakraliojo siužeto iki mitologinių, fantastinių būtybių. Pavyzdžiui, sodyboje iš viršaus žvelgia įspūdinga Girinio skulptūra. Prieš droždamas kiekvieną darbą pirmiausia meistras iš plastilino nusilipdo modelį, kad geriau matytų ir jaustų formą.

„Kad aš nieko nemoku“, – vis kukliai šypsodamasis pakartoja Pranciškus. Vis jam rūpi išmokti daryti geriau. Nesiliauti mokytis. Drožiant patirti malonumą, tobulėjimo džiaugsmą.

„Gal dar išmoksiu, nors laiko nedaug liko, – sako. – Dar yra kūrybinių siekių – įvaldyti skulptūrą reikia pastangų. Reikia gerai žinoti anatomiją. Labai sunku plaštakas gerai išdrožti, nes judri kūno dalis. Veidą jau kažkiek lengviau. Prisimenu, kaip pirmą kartą padariau Dievo mūkelę – išėjo prastai. Iš tikro labai sudėtinga Dievuliuką išdrožti gerai anatomiškai. Mažai tokių, kurie padaro taip, kaip turi būti, kaip iš tikro gali atrodyti žmogus, prikaltas prie kryžiaus. O visos kitos mūkelės – šokantys kazokai… Čia ne Dievas, prikaltas prie kryžiaus.“

Kritiškai S. Miežis žvelgia apskritai į visą liaudies meną. Jo nuomone, daugelis tokių darbų atrodo nebaigti, skurdoki. Nes tam, kad užbaigtum skulptūrą – nepakanka mokėti grubiai kirviu nutašyti, reikia daug išmanymo. Ir daug dūšios įdėti. Ne vien dėl pinigų daryti.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

„Namie turiu garsaus meistro Svirskio darbą. Tai irgi pavyzdys, kaip nereikia daryti. Aš kritikuoju, kadangi taip yra“, – tyliai sako meistras.

Drožiant svarbiausia – mokėti piešti ir lavinti akį. „Jeigu moki piešti, padarysi ir iš medžio. Jeigu nemoki piešti, esi aklas. Toks visas mokslas. Iš pradžių mokykis lipdyti, kad matytum, kur nukirsti nereikalingą medieną, kad liktų tai, kas reikia“, – piešimo ir drožybos santykį apibūdina skulptorius.

O tobulumas, pasak jo, randasi formoje. Ją svarbu matyti, jausti proporcijas. Ir dar – stengtis prisitaikyti prie medžio, nesiskubinti nupjauti kreivos dalies: „Kai prisitaikai, tai ir ką nors įdomaus sugalvoji. Mano draugai daugiausia neprisitaiko prie medžio. Jiems patinka tiesus rąstas. O man geriausia kreivas. Tada įdomiau išeina.“

Iš kur ta meistro P. Miežio spinduliuojanti nepalaužiama tvirtybė ir santūrus asketiškumas, supranti išklausęs dalelę jo jaunystės istorijos.

Kadras iš projekto „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ videomedžiagos.

„Nei aš sergu, nei vaistus vartoju, – pasakoja meistras. – Užsigrūdinau. Kariuomenėje už Maskvos miškuose labai blogomis sąlygomis tarnavau. Šaltyje trejus su puse metų. Žinote tokią pasaką apie Ivaną Susaniną, lenkus pelkėse paklaidinusį? Tai tame miške ir tarnavome. Visą pirmą žiemą miegojome palapinėse: atėjus rudeniui, užtempė dar vieną palapinę ant viršaus, griovys buvo iškastas, veltinius nešiodavome. Tai aš visai nenusirengęs miegojau. Nes po čiužiniu – sniegas, pakeli – baltas, storas šerkšnas. Palapinė beveik nešildoma. Ne vienas ten ir pasikorė, ne vienam ir protas pasimaišė. Ir darbas lauke. Pusryčiai, pietūs – po atviru dangum. Būdavo ir iki 35 laipsnių šalčio, ir net daugiau. Kaip Sibiras. Pirmais metais darbas kiekvieną dieną be jokių poilsio dienų. Trimis pamainomis statėm raketines bazes. Ir tik kai rusai nuvežė raketas, 42 metrų ilgio, į Kubą 1962-aisiais, baigėsi ginčai su Amerika, santykiai atšilo. Tada jau ardėm raketines statybas, nebereikėjo ir dirbti trimis pamainomis, poilsio dienų atsirado. Tačiau šalta buvo. Šalta, šalta, šalta… Būdavo toks formos, „gyvūnėlių“, patikrinimas. Nusirengi iki pusės ir laikai baltinius rankose. Tai pečiai iškart pasidaro mėlyni. O tikrinti neskuba. Liūdnas reikalas. Bet grįžau.“

Projektą „Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, jungianti praeitį ir ateitį“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.