Barbikanas. Londonas. Martyno Černiausko nuotr.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Martyna Jurkevičiūtė (2021 m., nr. 3)

Pokario Londone pastatytas gyvenamųjų pastatų kompleksas Barbikanas, šiandien pripažintas vienu svarbiausių XX amžiaus architektūrinių laimėjimų. It citadelė miesto centre stovintis brutalizmo stiliui priskiriamas kompleksas, suprojektuotas architektų firmos Chamberlin, Powell and Bon, išsiskiria savo dydžiu, ambicija bei unikaliomis architektūrinėmis formomis. Šiame tekste menotyrininkė Martyna Jurkevičiūtė aptaria komplekso kūrimo istoriją bei pagrindinius architektūrinius sprendimus. Tekste nagrinėjamos Barbikano ir brutalizmo sąsajos bei visuomenės reakcija į iš pirmo žvilgsnio atšiaurų, fortą primenantį pastatą, išdygusį pačiame miesto centre.

Londono miesto istorijos šimtmečiai įspausti jo architektūroje. Tarp grakščių viduramžius menančių bokštų čia stūkso romaniniai mūrai, tarp barokinių bažnyčių kupolų kyla stikliniai dangoraižiai, o tarp tipinių Viktorijos laikų gyvenamųjų namų – XX amžiaus modernizmo architektūra. Visuomet gyvas ir besikeičiantis Londonas augo itin sparčiai, o suvaldyti jau XIX amžiaus viduryje per du milijonus gyventojų turintį ir tuo metu didžiausią miestą Europoje ne visuomet buvo lengva. Gatvė po gatvės mieste skleidžiasi neįtikėtinos istorijos, o jų su ankstesnių amžių palikimu derinys ir kuria Londono miesto veidą.

Architektūros stilių maišatis Londone radosi miestą kaskart iš naujo atstatant po nenumatytų negandų. Katastrofų padariniai didžiuosiuose miestuose dažnai tapdavo modernizacijos bei atsinaujinimo galimybe: taip nutiko 1666 metais po didžiojo Londono gaisro, padovanojusio miestui architekto Christoferio Wreno (1632–1723) suprojektuotą Šventojo Pauliaus katedrą, taip nutiko ir po negailestingų Antrojo pasaulinio karo bombų lavinos. Toliau pokario metai miestą sistemingai užpildė modernistine architektūra, o labiausiai architektų pamėgtu stiliumi tapo brutalizmas1. Anglijos brutalizmas dažniausiai suvokiamas kaip greita ir pigi priemonė užlopyti karo žaizdas. Nepaisant to, daugelis architektų, net ir turėdami didelius biudžetus, brutalizmą rinkosi vertindami jo architektūrinį atvirumą, skulptūrines savybes bei antiburžuazinį stiliaus pobūdį.

Barbikanas. Londonas. Martyno Černiausko nuotr.

Kur šiandien yra vienas įdomiausių angliškojo brutalizmo pavyzdžių Barbikanas, anuomet stovėjo vienas seniausių centrinio Londono kvartalų – Cripplegate. Dar nuo XIX amžiaus pabaigos jame klestėjo tekstilės prekyba, čia gyveno audinių ir odos pirkliai, aplink būta tekstilės saugyklų. Dėl šios priežasties po 1940 metais įvykusio Blitz bombardavimo vos per vieną naktį Cripplegate virto pelenų krūva. Šis karo randas nepaliestas stovėjo bene dvidešimt metų, iki galiausiai miesto valdžia sutarė dėl reikiamybės į vaiduoklišku virtusį miesto centrą sugrąžinti gyventojus, tad 1962 metais ir prasidėjo vieno ambicingiausių gyvenamųjų pastatų kompleksų pasaulyje statybos. Urbanizuoti bankais ir ofisais aptekusį miesto centrą nuspręsta atsižvelgus į tuo metu itin menką Londono sičio populiaciją (apie penkis tūkstančius gyventojų), o grąžindama žmones į pokariu apleistą centrą savivaldybė siekė sukurti ne tik gyvenimui, bet ir laisvalaikiui tinkamą patogią vietą.

Barbikano projekto konkursą laimėjo architektų firma Chamberlin, Powell & Bon, pirmą kartą dirbti pradėjusi 1951
metais statant Golden Lane gyvenamųjų pastatų kompleksą. Trys jauni ir patirties neturintys architektai projekto konkurse dalyvavo atskirai, tačiau sudarė paktą, kad bet kuriam jų laimėjus susivienys ir prie komplekso dirbs kartu. Sėkmė nusišypsojo Geoffry Powellui (1920–1999), ir jis, tesėdamas duotą žodį, kartu dirbti pakvietė Peterį Chamberliną (1919–1978) ir Christophą Boną (1921–1999). Golden Lane matomi pirmieji architektų susidomėjimai brutalizmu, pirmieji eksperimentai bei paieškos. Puikiai jaučiama Le Corbusier (1887–1965) kūrybos įtaka. Per visą architektų firmos karjerą Le Corbusier, pirmą kartą pastato fasade atvirai panaudojęs betoną2, jiems buvo pavyzdys bei įkvėpimo šaltinis. Kadangi Golden Lane buvo pirmasis ir vienintelis firmos darbas iki Barbikano, architektūrologų jis dažnai vadinamas eskizu, pasirengimu nepaprastai drąsiam ir ambicingam Barbikano projektui.

Kurdami Barbikano kompleksą architektai siekė jį suprojektuoti it mažesnės skalės ateities miesto prototipą. Iš pirmo žvilgsnio statiškas bei atšiaurus, storomis sienomis nuo gatvės apsaugotas kompleksas pirmiausia pavergia savo paslaptingumu. Čia vertikalėmis besistiebiantys daugiaaukščiai ir horizontalėmis ištįsę, virš gatvės lygio iškelti gyvenamieji būstai kuria mįslingą geometrinių formų dėlionę, kurios labirintuose šiandien ne vienas pasimeta. Komplekso viduje nėra jokių automobilių3, čia tarp šiurpių mūrų dygsta egzotiniai sodai, vanduo tvenkinyje tamsiai žalias, o pėstieji vaikšto ant kolonų iškilusiais tiltais.

Barbikanas. Londonas | Martyno Černiausko nuotr.

Svarbu paminėti, kad Barbikanas, kitaip nei Golden Lane bei daugelis kitų gyvenamųjų daugiabučių projektų pokario
Anglijoje, nebuvo skirtas socialiniams būstams. Barbikane įrengti butai rinkos kaina išskirtinai nuomoti jauniems profesionalams ir jų šeimoms. Tokiu iš pirmo žvilgsnio keistu pasirinkimu miesto valdžia siekė sukurti naują, vėliau Londoną formuosiančią žmonių bendruomenę. Dėl šios priežasties čia norėta įrengti ne tik parduotuves, restoranus, bet ir kino sales, teatrus, mokyklas, meno centrą. Barbikaną siekta sukurti kaip visavertį miestą, patenkinantį jo gyventojų lūkesčius jiems nepaliekant komplekso4. Neeilinio masto projektas gavo biudžetą, didesnį nei bet kuris kitas valstybės finansuojamas projektas, o architektams teko neeilinė galimybė įgyvendinti įdomiausias vizijas.

Miesto peizaže masyvus, tvirtovę primenantis pastatų kompleksas pirmiausia išsiskiria savo dydžiu. Barbikanas, anuomet apgyvendinęs bene pusę centrinio Londono populiacijos, sudarytas iš trijų daugiaaukščių ir trylikos terasinių daugiabučių, sugrupuotų aplink viduje esantį tvenkinį ir žalias erdves bei sujungtų virš gatvės lygio pakeltais pėsčiųjų takais. Neatsitiktinai kompleksas iškilęs ant laibų kolonų. Pirmiausia toks sprendimas pasirinktas siekiant į kompleksą įkomponuoti visus, savivaldybės manymu, išsilavinusiai bendruomenei reikalingus aspektus5. Kita vertus, ant kolonų iškėlus gyvenamuosius būstus, Barbikano gyventojams suteikiama daugiau privatumo, kai kiti lankytojams prieinami pastatai (menų centras, mokykla, kino salė, bažnyčia) pasilieka gatvės lygyje.

Galiausiai, iškėlus gyvenamuosius būstus virš gatvės lygio, kompleksas tampa erdvesnis. Vandens telkinys Barbikano viduje taip pat įkomponuotas ne vien dėl jaukumo pojūčio, bet ir siekiant vizualiai padidinti erdvės pojūtį. Nors tvenkinys seklus (mat iškart po juo – centrinė metro linija), nuo pat komplekso atidarymo vanduo dažomas tamsiai žalia spalva, sukuriančia gylio iliuziją. Neįprasta spalva, šešėliais vandenyje vingiuojančių žuvų kontūrai, egzotinių augalų6 bei vandens paukščių gausa tarp niūriai pilkų pastatų sienų čia sukuria labai unikalią atmosferą. Vienoje tvenkinio pusėje iš perpjauto betoninio žiedo sukonstruotas krioklys, kitoje vanduo visiškai nurimęs.

Barbikanas. Londonas | Martyno Černiausko nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio kiek agresyvios išvaizdos pastatams priduoda pasirinkta išskirtinai grubi betoninė danga. Barbikanas dengtas betonu ir protarpiais matomomis raudonomis plytomis7. 1960–1970 metais Britanijoje buvo itin paplitęs betono naudojimas, kartu tai dažniausias brutalistinių pastatų elementas. Vis dėlto betonas šiame pastate išsiskiria iš tuomečių, daugelio architektų pasirinktų elementų. Chamberlinas, Powellas ir Bonas, atsižvelgdami į dažnai apniukusį ir lietingą Londono orą, nenorėjo pastato padengti lygiu, pilku betono sluoksniu nuogąstaudami, jog didžiuma pastato plastikos suplokštės, išnyks ir pasimes. Vietoj to betoninėms sienoms architektai suteikė tekstūrą. Betoninis paviršius sušiurkštintas rankiniu būdu, naudojant pneumatinį grąžtą, ir taip paryškinta pastato tekstūra padeda jam išsiskirti iš dažnai rūškanų ir pilkų dienų.

Kaip būdinga daugeliui brutalistinių pastatų, Barbikane naudojami kartotiniai elementai, kompleksą surišantys į harmoningą ir vientisą kūrinį. Kartu čia nemažai į komplekso pavadinimą apeliuojančių detalių. Architektams buvo svarbu, kad kompleksas ir vieta, kurioje jis statomas, būtų susieti vizualiniais motyvais. Įkvėptas romėnų laikais čia stovėjusio barbakano, pastatas, tarsi atiduodamas duoklę praeičiai, kartoja tvirtovei būdingus motyvus. Ne vien komplekso masyvumas ir tvirtumas primena fortą, kartu čia daug piliai būdingų detalių. Vien Barbikano simbolis, ilgą laiką naudotas logotipas, sukurtas Herberto Spencerio (1924–2002), vaizduoja dekoratyvų barbakaną. Ryškiausiai visame komplekse galima pastebėti kreneliažus. Jie visų pirma į akis krinta žvelgiant į didįjį gaisrą atlaikiusią, tačiau gana stipriai per bombardavimą nukentėjusią Šventojo Gileso bažnyčią. Dantytos pastatų viršūnės kartojamos ant terasinių daugiabučių, matomos ant mokyklų bei išstypusių daugiaaukščių viršūnių. Taip pat kai kuriose išorinėse laiptinėse bei į kompleksą vedančiose rampose įkomponuotos pailgos, plonos šaudymo angos, pastate panaudotos kaip dekoratyvinė detalė šviesos sklaidai.

Barbikanas. Londonas | Martyno Černiausko nuotr.

Šiandien Barbikanas vadinamas vienu ryškiausių britiško brutalizmo pavyzdžių. Vis dėlto, nors šis kompleksas ir turi daugumą brutalistiniams pastatams būdingų elementų, architektai niekuomet apgalvotai nesiekė jo kurti šio stiliaus rėmuose. Chamberlinas, Powellas ir Bonas niekuomet tiesiogiai nesivadino brutalistais, juos įkvėpė daugybė stilių, ir nors šiandien matomas Barbikanas vizualiai neabejotinai artimiausias brutalizmo sąvokai, pirmuosiuose projektuose kompleksas kurtas kur kas dekoratyviau. 1959 metų ataskaitoje architektai išdėstė planus terasiniams daugiabučiams dengti baltu marmuru, daugiaaukščiams – poliruotu betonu, o kolonas padengti lygiu, spalvotu betonu. Planuose netgi siūlyta gyvenamųjų būstų balkonus iškloti mozaikinėmis plytelėmis. Grubi betoninė danga galiausiai pasirinkta tik apskaičiavus skiriamo biudžeto galimybes8.

Kita vertus, brutalizmas architektūroje radosi ne vien kaip vizualinis stilius, bet ir kaip filosofija. Brutalizmo pagrindas – socialinė lygybė, todėl pastatams naudojamos vienos pigiausių medžiagų, o dekoratyvumo atsisakę architektai daugiausia koncentravosi į pastato funkcionalumą. Barbikano atveju šie aspektai vis dėlto negalioja. Vien tai, kad kompleksas kurtas tam tikrai žmonių grupei, rodė jo prestižą, čia pinigų negailėta prabangai ir išskirtinei atmosferai kurti ir nuo pat pradžių koncentruotasi į pasiturinčių gyventojų reikmes.

Pokariu pasirodžiusį brutalizmą britai pasitiko su siaubu ir lig šiolei mielai atsikratytų daugumos to laikotarpio statinių. Visuomenė niekuomet nebuvo palanki ir Barbikano atžvilgiu. Nors 1982 metais Barbikano atidarymo metu Karalienė pastatą pavadino vienu šiuolaikinio pasaulio stebuklų, kompleksas susilaukė daug įvairiausių visuomenės nuomonių. Dar 1987 metais Londono gyventojai pasisakė už Barbikano nugriovimą. Nuomonė nekito ir po dešimtmečio, kai 2003 metais prieš Londono dizaino festivalį vykusioje apklausoje Barbikanas buvo išrinktas bjauriausiu Londono pastatu. Nors apklausoje dalyvavo vos apie 1 000 žmonių, ši etiketė Barbikanui klijuojama ligi šiolei.

Kad ir netelpantis į brutalizmo sąvokos rėmus, šiandien Barbikanas yra vienas svarbiausių šio stiliaus pavyzdžių, o komplekso svarba miesto architektūrai ir istorijai pripažinta 2001 metais Barbikaną įtraukus į paveldo saugomų pastatų sąrašą. Komplekso sėkmę lėmė ir tai, kad valdžia neskubėjo priimti sprendimo, ką statyti karo nuniokotoje vietoje. Galiausiai Barbikanas iškilo kaip apgalvotas, miestui reikalingas ir miestą papildantis kūrinys, ir šiandien jis yra meistriškas miesto planavimo pavyzdys, dažnai dar vadinamas miestu mieste.

Literatūra
Reyner BANHAM. The new brutalism: ethic or aesthetic? – London:
The Architectural Press, 1966;
Barbican, 1969 // youtube.com (žiūrėta 2021-07-04)
Barbikanas. Londonas. Martyno Černiausko nuotrauka
Pier GOUGHS. Pier’s Gough’s inspiration: The Barbican by Chamberlin, Powell & Bon, 2010
Tom BOLTON. From Cripplegate to Agar Town: inside London’s vanished neighbourhoods, 2015
Simon PHIPPS. Brutal London: A Photographic Exploration of PostWar London. – September Publishing, 2016;
Londoners In 1987 Wanted To Demolish These Buildings, 2017
Deyan SUDJIC. The Language of Cities. – London: Pengion Random House UK, 2017;

1 Brutalizmas buvo labiausiai paplitęs architektūrinis stilius pokariniame Šefilde, Koventryje ir Londone.
2 Betonas pastato fasade pirmą kartą panaudotas Unité d’Habitation pastate. Iki Corbusier betonas statybose naudotas, tačiau dažniausiai slepiamas po kitomis, akiai patrauklesnėmis medžiagomis.
3 Barbikanas atskirtas nuo mašinų eismo, o gyventojų reikmėms automobilių stovėjimo aikštelės įkomponuotos po kompleksu, jose įrengti liftai, keliantys žmones tiesiai į jų butus.
4 Vis dėlto utopinis planas niekuomet nebuvo iki galo sėkmingai įgyvendintas. Atidarytame komplekse apie 60 erdvių buvo paskirtos prekybos ir komercijos reikmėms, tačiau tik pora sėkmingai išnuomotos.
5 Šiuo metu Barbikane įsikūrę keli kino teatrai, menų centras, koncertų salė, barai, kavinės, oranžerija, Guildhall muzikos ir dramos mokykla, biblioteka, mergaičių mokykla, kartu čia apgyvendinti ir bene 4 000 tūkstančiai žmonių, turinčių sodus, privačius parkelius bei žaidimų aikšteles.
6 Dėl po tvenkiniu esančios metro linijos oro temperatūra virš jos pakilusi dviem laipsniais, o tai sudaro palankias sąlygas tropiniams augalams augti lauke.
7 Plytos simbolizuoja prieš karą stovėjusiame Cripplegate rajone nuniokotus sandėlius ir gamyklas.
8 Net ir atsisakius marmurinių plytelių kompleksas pradinį biudžetą pralenkė dešimteriopai.