Filmas „Pagonių žiedas“  | Luko Šalnos nuotr.

Aistė Diržiūtė (30) labai šiltai prisimena savo vaikystę, praleistą Vilkaviškyje, ir visuomet pabrėžia, kad didžiuojasi savo miesteliu. Net ir Holivude jėgas išbandyti spėjusi aktorė interviu metu prisimena mokyklos ir studijų laikus, atskleidžia aktorės gyvenimo užkulisius.

Pokalbis su A. Diržiūte vyko neformalioje aplinkoje. Jo galima nemokamai pasiklausyti „Spotify“ platformoje (tinklalaidė „Po pamokų“). Žemiau – interviu ištrauka.

– Pradėkime nuo jūsų mokyklos dienų. Kurios pamokos mokykloje patiko labiausiai? Kas sekėsi geriausiai, o kam pritrūkdavo kantrybės?

Gimnazijos laikais | Asmeninio archyvo nuotr.

– Labai įdomu yra tai, kad galvodama apie mokyklą pirmiausia prisimenu, kaip keitėsi mano pomėgiai. Pirmose klasėse aš buvau pakankamai stipri matematikė, dalyvaujanti „Kengūros“ olimpiadose ir užimanti vis aukštesnes vietas. Nors literatūra man visada patiko, greta būdavo matematika ir muzika. Visgi iki maždaug penktos klasės buvau labiau matematikė, o paskui perėjau į humanitarinį profilį. Mokykloje man įdomiausia buvo lietuvių kalba bei istorija. Labai nepatiko anglų kalba, bet tokia likimo ironija – didžiąją dalį dabartinių savo veiklų dabar sieju būtent su ja: nuo skaitymo bei informacijos rinkimo tinklalaidei iki vaidmenų kūrimo, gyvenimo Londone ir panašiai.

Natūralu, kad žvelgdamas atgal į praėjusias dienas prisimeni, kas buvo geriausia. Pamenu labai daug smagumo, gražaus kūrybinio polėkio, kadangi paskutinėse klasėse pradėjome kurti konkursinius filmukus, pavyzdžiui, „Mokykla be uniformos“. Tai – ES konkursas, kuriame daug neįdomių pamokų paversdavome į vaizdo įrašus, kad į įvairias temas pažiūrėtume kūrybiškai. Esu labai dėkinga, kad mokiausi tokioje mokykloje, kurioje buvo leidžiama tai daryti. Aš esu paskutinės nakties žmogus, taip veikia mano atmintis, tad mokykloje gerai leidau laiką ir neprisimenu nieko nuobodaus. Ypač 11-12 klasėse, kai pasirinkau B lygius tų mokslų, kurie mane ne itin žavėjo. Tuomet buvo grynas malonumas studijuoti literatūrą ir istoriją.

– Ar vaidinote jau mokydamasi mokykloje?

Pirmas vaidmuo, studija pas Neringą Klišienę | Evaldo Kasnausko nuotr.

– Iki vaidybos praėjau daug kelių. Visų pirma, mano gyvenime buvo muzika, aš išmokau rašyti natas anksčiau nei žodžius. Mokiausi groti pianinu, man tai sekėsi, kadangi įdėdavau daug darbo, bet reikalingo polėkio aš neturėjau. Buvo pakankamai sunku, bet svarbu suvokti tuometinei trylikametei ar keturiolikmetei, kad groju gerai, bet niekada nebūsiu ten, kur norėčiau būti. Paskui buvo blaškymosi metai, nežinojau, ką noriu daryti. Po kurio laiko mokykloje pradėjau lankyti žurnalistikos būrelį, ėmiau rašyti, bet greitai suvokiau, kad pati noriu daugiau kalbėti. Supratau, kad noriu keisti pasaulį, tad pradėjau labiau domėtis politika, dalyvauti istorijos olimpiadose. Po kurio laiko nusprendžiau, kad reikia grįžti į menus, tad pasirinkau džiazą, dainavimą.

Mokykla yra nuostabi dėl to, kad galima išbandyti viską. Metus važinėjau į Vilnių ruoštis džiazo egzaminams, galiausiai įstojau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Po trijų dienų supratau, kad ji ne man, trūko laisvės. Grįžau į Vilkaviškį.  Man buvo šešiolika, kai gyvenime atsirado aktorystė (iki tol tik retsykiais pavaidindavau būreliuose). Vilkaviškyje veikė aktorystės studija, vadovaujama Neringos Klišienės, kur buvo puoselėjami ypač aukšto lygio aktorystės standartai. Ten aš pirmą kartą užlipau ant scenos. Man pasakė „ne“, kadangi buvau labai susikausčiusi. Pasiūlė atsisėsti ir pažiūrėti, kaip reikia vaidinti. Tai man tapo didele motyvacija, kuri paskatino toliau veikti. Prasidėjo skaitovų konkursai ir kiti su tuo susiję dalykai.

Filmas „Sangailės vasara“ | Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip į karjeros pasirinkimą reagavo jūsų tėvai? Ar palaikė?

– Visko buvo (juokiasi). Aš labai gerai mokiausi, gavau raudoną diplomą, tad galėjau rinktis visas humanitarines specialybes – nuo filologijos iki politikos mokslų. Ir tada pasakiau, kad stoju į aktorystės studijas. Žinoma, tėvai jaudinosi, kadangi tai viena iš labiausiai neužtikrintų, sudėtingiausių profesijų. Visgi jie visada mane palaike, tačiau ne kartą klausė: „Ar tikrai to nori?“

– Vaidinote filme ,,Vyrai juodais drabužiais 4“. Kokį įspūdį ši patirtis jums paliko?

San Sebastian Film Festival | Juan Naharro Gimenez nuotr.

– Tai buvo nuostabi patirtis. Mane džiugino vien atranka į kultinį filmą. Visgi po jos buvau įsitikinus, kad man nebepaskambins. Maniau, kad labai blogai pasirodžiau. Tačiau po savaitės mano agentas pranešė, kad gavau vaidmenį. Nesitikėjau, kad taip gali būti!

Filmuodamasi susipažinau su didelio biudžeto filmo gamyba, sutikau daug nuostabių žmonių. Atmosfera buvo labai gera, procesai sustyguoti puikiai – apibrėžta, kada ir kur turi būti, kadangi kiekvienas pavėlavimas kainuoja milžiniškus pinigus. Taip pat buvau sužavėta, kad pagrindiniai aktoriai kaip Liam Neeson, Chris Hemsworth yra labai paprasti, žemiški, fantastiški kūrėjai.

– Vedate LRT radijo laidą „Tai tiek“ apie populiariąją kultūrą. Nemažai žmonių popkultūrą vertina skeptiškai. Koks jūsų požiūris į ją?

– Man atrodo, kad mūsų visuomenėje gajus stereotipinis įsivaizdavimas: populiarioji kultūra neva skirta tik tiems žmonėms, kurie į gyvenimą žvelgia paviršutiniškai, nesidomi menais. Tad noriu laužyti šį nusistatymą ir dekriminalizuoti popkultūrą. Siekiu į šią sąvoką pažvelgti kitu kampu.

– Kaip manote, ar būti lietuve aktore yra privalumas ar trūkumas?

– Dabar suprantu, kad visi dalykai, kuriais gyvenau, suformavo mane tokią, kokia esu dabar, o tai tik privalumas. Tačiau prieš dešimt metų į šį klausimą būčiau atsakiusi neigiamai: būti lietuve aktore yra tikrai sunku, praktiškai neįmanoma. Gal tai nuskambės paradoksaliai, bet man reikėjo gauti vieną svarbiausių Europos kino apdovanojimų („European Shooting Stars“), kad priimčiau tai, jog esu lietuvė iš mažo miestelio. Nuo studijų metų man pradėjo trūkti erdvės Lietuvoje. Todėl išvykau į užsienį, pradėjau savo svajonių siekti svetur. Vis dėlto tas blaškymasis vėl sugrąžino mane į Vilkaviškį. Aš ten taip save „įsivietinau“, jog supratau, kad niekur daugiau pasaulyje nenorėčiau būti. Tai yra didžiausias mano turtas, mano išskirtinumas, mano charakteris.

Deja, kartais reikia padrąsinimo iš šono, kad pradėtum vertinti, kas tu esi. Aš supratau, kad lengva ką nors kaltinti, pavyzdžiui, lietuvybę, kad nevaidini Holivude, lengva piktintis, kad anglų kalba nėra tavo pirmoji kalba. Paprasčiausia kaltinti Lietuvą kaip mažą šalį dėl kažko, ko tu neturi. Bet iš tiesų viską galima pasiekti. Žinoma, vieni ar kiti dalykai kainuoja pastangų, bet tikrai nėra nieko neįmanomo. Kuo tu ilgiau neigsi ir žeminsi savo tautybę, kurios negali pakeisti, tuo blogiau tau.

Ir visgi aš vertinu lietuviškumą nei kaip privalumą, nei kaip trūkumą – tai yra mūsų duotybė. Nereikia jos neigti.

European Film Awards | Eglės Marijos Želvytės nuotr.

– Esate gyvenusi Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, savaime suprantama, ir Lietuvoje. Kur gyventi jums mieliausia ir kodėl?  

– Visi etapai buvo labai skirtingi, malonūs ir savitai įdomūs. Lietuvoje išgyvenau studijų metus, ieškojau savęs. Londone buvo be galo sunku dėl finansų, darbų, vienatvės. Vienas mano geras bičiulis britas, pirmo pasaulyje tapyto animacinio filmo „Mielas Vincentai“ režisierius ir prodiuseris, sako, kad Londone vos pramerkus akis kapsi pinigai, supranti, kad viskas kainuoja. Todėl kyla didžiulė įtampa. Bet taip pat Londone – nemokami muziejai, didžiausi pasaulio lobynai. Turi galimybę sutikti įvairiausių žmonių, pažinti įvairovę. Gyvenimas Londone buvo nuostabi patirtis, nors ir be galo sunki. Ispanijoje visai kitoks temperamentas. Būtent ši šalis mane privertė labiau mylėti Lietuvą. Mačiau, kaip ispanai didžiuojasi savo šalimi, kaip jie vertina savo kultūrą. Mane tai privertė susimąstyti, dėl ko aš myliu Lietuvą ir kodėl aš taip nekalbu apie savo šalį.

– Ar galėtumėte įvardinti kelias knygas, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?

– Man labai patinka skaityti, tik aš dabar skaitau daug mažiau, nei norėčiau ar galėčiau. Užaugau su knygomis. Reikia išlaukti knygai tinkamo momento, tada knyga „susiskaito“ tobulai. Paauglystėje skaičiau daug Virdžinijos Vulf knygų, įveikiau viską, kas buvo išleista lietuvių kalba. Mane sužavėjo tai, kaip ji dėlioja mintis, artima buvo sąmonės srauto technika. „Savas kambarys“ atvėrė labai daug feministinių tiesų bei temų.

Kitas išlauktas rašytojas buvo Hermanas Hesė. Pirmasis jo perskaitytas kūrinys buvo ,,Demianas“. Paskutinė įsimintiniausia Hesės knyga, kurią skaičiau, buvo ,,Sidharta“, kurioje pasakojame apie esmines gyvenimo tiesas.

Mylimiausia paauglystės knyga buvo Chulijaus Kortasaro „Žaidžiame klases“, taip pat patiko Jurgos Ivanauskaitės kūryba. Iš neseniai skaitytų kūrinių paminėčiau Tomo Mano „Užburtą kalną“.

– Sudarote labai pozityvaus žmogaus įspūdį. Koks yra jūsų gyvenimo moto? Ką patartumėte tiems, kurie nori neprarasti optimizmo?

Studijos LMTA | Asmeninio archyvo nuotr.

– Labai smagu, kad sudarau tokį įspūdį, galiu užtikrinti, kad tai nėra tik įvaizdis (šypsosi). Praėjo daug laiko, kol pati galėjau sau pripažinti, kad esu žmogus, kuris pasirenka žvelgti į šviesiąją pusę. Turiu daugybę gyvenimo principų, kuriais stengiuosi vadovautis, tačiau dabar labiausiai tiktų šis: „Viskam yra savas laikas.“ Arba, kaip sakydavo mano kurso vadovas: „Kiekvienai daržovei yra savas laikas.“  Reikia suprasti, kad mums skirti dalykai niekur nepradings. Tai nereiškia, kad neturi pats siekti savo tikslų. Turi nuolat dirbti, stengtis, augti, ieškoti, bandyti. Bet nereikia jaudintis, kai neįvyksta tai, ko troškai. Reikia leisti sau būti čia ir dabar bei suprasti, kad viskas, kas turi būti tavo, ateityje ir bus tavo.