Kairėje: Urugvajaus paviljonas „Próximamente“ 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kuratoriai – Federico Lagomarsino, Federico Lapeyre, Lourdes Silva | © Ignacio Correa / Dešinėje: Lietuvos paviljonas „Planet of people“ 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kuratorius – Jan Boelen | © Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Aleksandra Piliuch (2021 m., nr. 3)

Gegužės 22 dieną pagaliau prasidėjo 17-oji Venecijos architektūros bienalė. Ir nors covid epidemija neleido daugeliui architektų atvykti asmeniškai, o kai kurie paviljonai liko uždari, ši bienalė tapo didžiausiu architektūriniu renginiu nuo 2018-ųjų. Parodos kuratorius libanietis Hashimas Sarkis apsisprendė dėl parodos temos gerokai prieš pandemiją. Pirmą kartą ji nuskambėjo klausimo forma: „Kaip mes gyvensime kartu?“ Pandemijos metu šis klausimas tapo ypač aktualus.

Įvairių formų atsakymai išsirikiavo ilgoje instaliacijų ir parodų sekoje buvusiose Arsenalo dirbtuvėse, sandėlių ir laivų statyklų pastatuose, 60-tyje nacionalinių paviljonų, Giardini soduose, rūmuose, bažnyčiose, muziejuose, meno fonduose, konsulatuose – visame mieste ir jo apylinkėse. Menotyrininkės Aleksandros Piliuch straipsnyje apžvelgiamos pagrindinės koncepcijos, tendencijos ir spėlionės apie ateitį, įsiminusios bienalėje. Kaipgi (susi)gyvensime kartu – gyvūnų ir augalų pasaulio kaimynystėje, realiose ir virtualiose erdvėse, skirtingose valstybių sienų pusėse ir vis dažnesnių stichinių nelaimių sąlygomis?

1 / Veikti reiškia perimti dabartį

Filosofas Emmanuelis Lévinas apibūdina mūsų pasaulį kaip „apverstą“, „suskaidytą“, kuriame įvykių ir racionalios tvarkos neatitikimo, negebėjimo užmegzti tarpusavio santykių pakanka „pažadinti pasaulio pabaigos manijai“1. „Pasaulio pabaigos“ nuojauta verčia mus sugrįžti į būtį, su kuria kartkartėmis prarandame kontaktą. Žmogus, ko gero, nėra nepertraukiamai susijęs su šio pasaulio daiktais, jis sugeba įgyti ar palikti daiktus, tačiau mes negalime visiškai prarasti ryšio su pasauliu, tas ryšys mums įgimtas. Architektūra šiuo atžvilgiu yra meno forma, labiausiai priartėjusi prie gyvenimo, o jos amžinos problemos, viena vertus, yra pastatų grožis, forma ir stilius, o kita vertus – funkcionalumas ir mąstymas apie žmones, kuriems ir dėl kurių ji egzistuoja.

Šių metų Venecijos bienalėje pabrėžiama, jog miestas nėra sienos ar betonas, miestas – tai laisva erdvė tarp jų. Pastebima, kad šiandien architektus vienija ne tiek estetika, kiek problemos (socialinės, ekologinės, energijos taupymo, efektyvumo) ir jų sprendimai: senų pastatų modernizavimas, alternatyvių statybinių medžiagų ieškojimai. Taigi šių metų Venecijos bienalėje kalbama labiau ne tiek apie architektūrą ir urbanistiką, kiek apie naująją pasaulio tvarką. Palyginti su 2018-ųjų bienale, 2021 metais dalyvių skaičius padidėjo nuo 71 iki 112. Ankstesnė tema „FreeSpace“ šiandien darosi nebeaktuali, nes mūsų laisvė, susidūrus su uždaromis sienomis, yra prarasta. „Nebegalime laukti, kol politikai pasiūlys kelią į geresnę ateitį. Kai politika ir toliau skaido ir izoliuoja, mes galime pasiūlyti alternatyvius gyvenimo būdus pasitelkdami architektūrą“2, – savo, kuratoriaus, manifeste rašė Hashimas Sarkis.

Taigi – tarp pasirinktų projektų yra atviresnės ir socialiai patrauklios architektūros idėjų, bandymų permąstyti individualaus būsto ir bendro gyvenimo modelius, lyginant miestų ir priemiesčių apgyvendinimo tankumą, miestų plėtros projektus, glaudžiai susijusius su gamta. Pavyzdžiui, kalbama apie dumblius, kurie gali būti naudojami kaip biokuras, statybinė medžiaga ir net kaip ateities maistas, arba apie bites, kurias galima išmokyti statyti korius nurodytu būdu, o tai reiškia, kad pasitelkiant vabzdžius galima kurti skulptūras ir net vaškinę architektūrą. Kitas svarbus akcentas – tai architektų siūlymai naudoti naujas, aplinkai nekenksmingas statybines medžiagas, įperkamo būsto pavyzdžiai, pasenusių pastatų modernizavimo strategijos ir įvairios idėjos kuriant naujus būsto tipus ne tik Žemėje, bet ir kosmose. Šitaip išplečiama pati architektūros sąvoka, šiandien vis dažniau susijungianti su kitomis meno formomis: daile, videomenu, skulptūra, grafika, ir tampanti prieinamesnė ir suprantamesnė žiūrovams.

Urugvajaus paviljonas „Próximamente“ 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kuratoriai – Federico Lagomarsino, Federico Lapeyre, Lourdes Silva | © Ignacio Correa

Šią idėją puikiai reprezentuoja Urugvajaus paviljonas „Próximamente“, kuris išplečia ir bienalės kuratoriaus pasiūlytą koncepciją. Projekto architektūrinė dalis – tai baltas stalas-ekranas, kviečiantis susėsti, pasinerti į pokalbį ir būti jo dalimi tuo metu, kai žmonija patiria krizę. Kaip teigia kuratoriai, „visą laiką stalas funkcionavo kaip pasakojimų ir sugyvenimo priemonė, todėl tai buvo galingas bendravimo laukas, kuriame gali egzistuoti tai, kas vieša ir privatu, namai ir teritorijos. Kadangi Urugvajuje pastatėme juodą stalą-paminklą viešojoje miesto erdvėje – baltas stalas keliauja į Veneciją“3. Stalas-ekranas siūlo pokalbių dekalogą, suvokiamą kaip 360 laipsnių audiovizualinių esė serija, kurioje derinami numatymo, fikcijos ir spekuliacijos veiksmai bei galimo ateities erdvių atlaso sukūrimas. Šie pokalbiai, diskusijos, mainai ir sugyvenimas yra tyrimų ir plėtros proceso, visa tai apimančio filmo, sukurto Montevidėjuje, rezultatas. Filme dalyvavo daugiau nei šešiasdešimt skirtingo amžiaus kviestinių svečių, atstovaujančių skirtingoms sritims skirtingais kontekstais. Šis baltas stalas yra kvietimas sukurti erdvę dialogui ir erdvę, iš kurios galima būtų skelbti ateitį.

2 / Socialinis architektūros vaidmuo

Šių metų Venecijos bienalės tema tapo kvietimas suabejoti esama padėtimi ir apmąstyti ateitį. Natūralių elementų naudojimas ir naujų medžiagų, kilusių iš aplinkinės faunos ir floros, tyrimas, taip pat liaudies papročiai, kuriuos sukelia aplinkos problemos, išryškina „grįžimo į gamtą“ reiškinį. Pavyzdžiui, Danijos „Connectivity“ paviljone pagrindinis dėmesys skiriamas vandens stichijai, o architektų sukurta vandens ciklinė sistema, jungianti parodos lankytojus vieną su kitu ir su gamta, tampa teiginio „pasaulis yra vientisa ciklinė sistema, kurią mes visi kuriame kartu“, metafora.

Statybos sektoriui išmetant 39% viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, architektai vaidina svarbų vaidmenį kovojant su klimato kaita. Be to, pandemijos metu problemos mastas ir poveikis tapo dar akivaizdesnis, nes tie patys veiksmai, prisidedantys prie klimato kaitos, skatina ir naujų ligų atsiradimą. Todėl keli nacionaliniai paviljonai nagrinėja klimato kaitos ir socialinių pokyčių pasekmes bendruomenėms bei aplinkai ir siūlo galimus sprendimus.

Statybos pramonės poveikio aplinkai problemą bandoma išspręsti JAE paviljone „Wetland“, kuruojamame Waelo Al Awaro ir Kenichi Teramoto, išrandant alternatyvą tradiciniam cementui, kuris sukelia vieną didžiausių CO2 emisijų. Parodoje eksponuojamas novatoriškas, aplinkai nekenksmingas cementas, pagamintas iš perdirbtų sūrymo atliekų, šalutinis pramoninio gėlinimo produktas. Projektas tiria hiperlokalų bandomąjį sprendimą sumažinti anglies dvideginio išmetimą statybų sektoriuje naudojant gausius išteklius, turimus JAE ir kitose panašioje aplinkoje esančiose šalyse. Vietinė medžiaga gali būti formuojama į standartines plytas, o jos tvirtumas ir ilgaamžiškumas yra pakankamas perspektyviam sprendimui siekiant sumažinti anglies dvideginio išmetimą.

Kitas įsimintinas pavyzdys – Kadowaki Kozo kuruojamas Japonijos paviljonas „Co-ownership of Action: Trajectories of Elements“, kviečiantis lankytojus apmąstyti vartojimo prekių judėjimą ir iš naujo įsivaizduoti tvarumą bei pakartotinį panaudojimą architektūroje. Išardant seną medinį japonų namą ir perkeliant jį į Veneciją, rekonstruojant jį nauja konfigūracija, parodoma, kaip senos medžiagos gali įgauti visiškai naują egzistavimą, dabartinį prekių judėjimą nukreipiant link pakartotinio naudojimo, o ne vartojimo. Kuruojamas projektas sutelkia dėmesį į architektūrinį medžiagų perdirbamumą, sukeldamas diskusijas apie išteklių išsaugojimo skubumą.

3 / Virtualios erdvės

Kitas labai ryškus šių metų bienalės elementas yra skaitmeninis aspektas. Kai kurie paviljonai priėmė virtualų pasaulį kaip priedą, tačiau kiti žengė link kraštutinumų ir egzistavo praktiškai tik virtualiai, kaip, pavyzdžiui, Australijos paviljonas. Vokietija šiemet pristatė vizualiai tuščią paviljoną „2038. The New Serenity“, ant kurio sienų buvo tik QR kodai, nukreipiantys lankytojus į vaizdo įrašus. Šis paviljonas, bandydamas pateikti atsakymus, pristato pasaulį „Naujosios rimties“ epochoje ir pasakoja „pasaulio, kuriame viskas tiesiog gerai klostėsi, istoriją“, alternatyvią ateitį. Kaip paaiškino paviljono kuratorius Olafas Grawertas, jis ir vadinamoji „Team 2038“ – architektų, menininkų ir mokslininkų grupė, kuriai, be Grawerto, priklauso Arno Brandlhuberis, Nikolausas Hirschas ir Christopheris Rothas – pasiūlė neįprastą idėją: sąlyginį požiūrį į ateitį – nuo 2038 metų iki dabarties.

Lietuvos paviljonas „Planet of people“ 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kuratorius – Jan Boelen | © Aistės Valiūtės ir Daumanto Plechavičiaus nuotr.

„Nepaisant didelių 2020-ųjų ir 2030-ųjų krizių ar net jų dėka mūsų mąstyme ir veiksmuose įvyko pokyčių, kurie mus praktiškai išgelbėjo“4, – sakoma koncepcijoje. Kita vertus, Rusija fiziškai atidarė savo paviljoną bei atnaujino Rusijos ir Japonijos architektūros studijos KASA 1914 metų pastatą, kartu susiedama jį su internetiniu pasauliu ir išplėsdama paviljono programą už bienalės ribų. Internetinis projektas, pradėtas 2020-aisiais, bus tęsiamas vėlesnėse bienalėse skaitmeninio paviljono pavidalu. Kanados paviljonas taip pat perėjo prie skaitmeninio formato ir fiziškai neatsivėrė, skelbdamas tik QR kodus, supažindinančius su jo projektu.

Virtualumo koncepciją tęsia ir Julijono Urbono sukonstruotas Lietuvos paviljonas „Planeta iš žmonių“, įsikūręs Santa Maria dei Derelitti bažnyčioje ir pristatantis išgalvotą pasaulį kosminėje erdvėje, sutelktas aplink 3D skenerį, kuris nuskaito bienalės lankytojus ir siunčia juos į kosmosą skaitmeninių simuliatorių pavidalu. Nuskaityti lankytojai ir imitacijos formuoja naują planetą, sukurtą tik iš nuskaitytų žmonių. Atvejų tyrimais, technologijomis ir prototipais paviljonas siekia apibrėžti naują kosminę erą, kuri leistų lankytojams kartu su savo vaizduote praktiškai palikti Žemę ir sukurti naują išgalvotą planetą. Vizioniniu tarpdiscipliniškumu šis eksperimentas sukuria tiltą tarp praeities ir ateities – tai simbolizuoja ir sidabrinis ikonostasas, skiriantis skenerį nuo altoriaus, sąveikaujantis su dažytų lubų debesimis.

4 / Tarp praeities ir ateities

Vengrijos paviljonas „Othernity – Reconditioning Our Modern Heritage“ 17-ojoje Venecijos architektūros bienalėje. Kuratorius – Dániel Kovács | © Daniel Dömölky

Dar viena parodos tendencija yra susijusi su architektūrinio praeities palikimo apmąstymu. Ko galima pasimokyti iš
architektūrinio modernizmo – kontroversiškos eros palikimo, kuris šiandien susiduria su besikeičiančiais tvarumo, socialinių normų ir (ypač Vidurio bei Rytų Europos atžvilgiu) politinių pokyčių lūkesčiais? Apmąstymams šia tema yra skirtas Portugalijos paviljonas „In Conflict“, kuriame palyginami interviu su Le Corbusier, išsamiai pasakojusiu apie savo suprojektuotus pastatus ir tikėjimą šviesesne ateitimi, su skirtingų metų laikraščių iškarpomis – tų pačių kvartalų, virtusių sunykusiais nusikalstamais getais, problemoms skirtomis publikacijomis. Straipsnių ištraukos, atspausdintos ant veidrodinio metalo ir atspindinčios Venecijos rūmus su aukštomis lubomis, medžio ir šilko tapetais, sukuria stiprų poveikį. Vengrijos paviljone „Othernity – Reconditioning Our Modern Heritage“ buvo pristatytos dvylika besikuriančių Vidurio ir Rytų Europos studijų, pakviestų pertvarkyti dvylika socialistinio modernizmo pastatų Budapešte. Vengdami įprastų sprendimų, šie dvylika pasiūlymų naujoviškai atspindi architektūrines vertybes, paveldą, šiuolaikines problemas ir siūlo naują bendradarbiavimo metodą, kuris gali atverti kelią eksperimentiškesnei architektūros praktikai.

5 / Poslinkiai

Šiais laikais kiekviena karta tampa vis atviresnė migracijos sampratai dėl ekonominių, socialinių, aplinkos, akademinių ar politinių priežasčių. Galbūt tai yra pasikliovimas technologijomis, socialinio ir kultūrinio mąstymo pasikeitimas, įsitikinimas, kad svarbiausia yra patogumas ar šiuolaikinės architektūros lankstumas, tačiau žmonėms paguodą suteikia tai, kad jie yra klajokliai „toli nuo namų“. Tarptautiniai bienalės kuratoriai tyrinėja migraciją ir daugybę jos apraiškų, evoliuciją ir jos įtaką miestų ateičiai bei aplinkai, atsakydami į tokius klausimus kaip „Kas taps miestais?“, „Ar kaimo vietovės taps naujais miestais?“, „Kaip pasikeitė pasilikusiųjų ir išėjusiųjų gyvenimai?“, „Kaip mes suprojektuosime savo miestus, kad pagerintume gyvenimo kokybę nuolat besikeičiančioje socialinėje aplinkoje?“.

Į šiuos klausimus bandoma atsakyti Šveicarijos paviljone „Oræ – Experiences on the Border“, kurį realizuojant dirbo architektai Muniras Ayoubo ir Vanessa Lacaille, režisierius Fabrice Aragno ir skulptorius Pierre’as Szczepanski ir kuris nagrinėja šalies sienų erdvinę ir politinę įtaką. Su penkiomis šalimis besiribojančioje Šveicarijoje užsieniečiai sudaro 25,1% gyventojų, iš kurių 72% yra Italijos, Vokietijos, Portugalijos ar Prancūzijos piliečiai. Per visą pandemiją bendras aplinkos suvokimas ir jo sąsajos su valstybių sienomis išgyveno dramatiškus pokyčius, suteikiančius projektui naujos kolektyvinės patirties. Tyrimai buvo atliekami analizuojant procesus palei Šveicarijos sieną, tyrinėjant pasienio gyventojus bei sukuriant pagrindą individualiam santykiui su teritorija.

Panašiai kitame nacionaliniame – Rumunijos paviljone „Fading Borders“, kurį suprojektavo architektai Irina Melita ir Stefanas Simionas, nagrinėjami migracijos iššūkiai ir galimybės bei jos poveikis aplinkai. Kuratoriai kaip pavyzdį studijoms pasirinko Rumuniją, nes beveik trys milijonai piliečių per pastarąjį dešimtmetį emigravo ieškodami geresnio gyvenimo užsienyje. Taip mažėjant gyventojų, pasikeitė ir miesto kuriama aplinka. Paviljonas yra padalytas į dvi dalis, kuriose pateikiami du priešingi pasakojimai: vaizdinė medžiaga apie rumunų emigrantus bei jų gyvenimą užsienio šalyse ir masinės migracijos kolektyvinė patirtis bei jos poveikis Rumunijos miestams. Isadoros Hastings, Natalijos de la Rosa, Mauricio Rochos ir Elenos Tudelos kuruojamas Meksikos paviljonas „Displacements / Desplazamientos“ siūlo sprendimus, kaip architektūra gali padėti palaikyti kultūrinę, kalbinę ir teritorinę įvairovę. Tokios nepalankios sąlygos kaip nelygybė, aplinkos blogėjimas, nelaimių pavojus ir įvairių rūšių smurtas (ekonominis, socialinis, rasinis bei lyčių), susijusios su struktūrinėmis erdvėmis, buvo pradinis paviljono kūrybos procesas. Nepaisant įvairovės, šie iššūkiai peržengia valstybių sienas ir tampa vienodai nukreipti į skirtingus geografinius regionus bei teritorijas.

Instaliacijoje nagrinėjami įvairūs erdvių, kurios skatina nuosavybę, mainus, pasipriešinimą ir atsistatymą, projektavimo bei konstravimo būdai. Architektūrinis paviljono dizainas atspindi vietinės ir pasaulinės tikrovės trūkumus ir leidžia lankytojams patirti bei ištirti poslinkio vaidmenį architektūroje.

Vietoj pabaigos

Visai neseniai buvo paskelbta kitos bienalės, šįkart meno, turinčios įvykti 2022 metais, tema: „Svajonių pienas“ (The Milk of Dreams). Tai Leonoros Carrington (1917–2011) knygos pavadinimas. Taip menininkė siurrealistė apibūdina  stebuklingą pasaulį, kuriame gyvenimas nuolat išrandamas per vaizduotės prizmę ir kuriame jam leidžiama keistis, transformuotis, tapti ne savimi. Bienalėje bus siūloma įsivaizduojama kelionė po kūnų metamorfozes ir žmogaus apibrėžimus. Galbūt šis bėgimas nuo fiksuotos tapatybės konstrukcijų, ši vadinamoji „sklandi tapatybė“, apie kurią fantazuoja Carrington, ir yra žmonijos ateitis.

1 Emmanuel LÉVIN. Totalità e infinito. Saggio sull’esteriorità: Jaca Book, 2016.
2 Prieiga internete: https://www.labiennale.org/it/architettura/2021/intervento-di-hashim-sarkis
3 Prieiga internete: https://www.proximamente.uy/
4 Prieiga internete: https://2038.xyz/