Vincentas van Gogas, „Autoportretas“, 1889

Vincentas van Gogas – vienas žymiausių ir geriausiai žinomų dailininkų pasaulyje. Net ir tie, kas menu domisi mažai, žino, kad šis žmogus kadaise nusipjovė sau ausį. Bet ar tikrai? Šįkart rubrikoje „Menas „žaliems“ trumpai pristatome legendomis ir mitais apipintą olandų dailininko gyvenimą ir 10 garsiausių jo tapybos darbų.

Būsimasis postimpresionistas gimė 1853 metų kovo 30 dieną mažame kaimelyje Grot Zunderte, Nyderlandų pietuose. Jis turėjo du brolius ir tris seseris, buvo vyriausias, tačiau ne pirmas vaikas: tą patį vardą turėjęs pirmagimis mirė, būdamas kūdikis. Artimiausias visą gyvenimą Vincentui buvo brolis Teo, ne tik palaikęs dailininką psichologiškai, bet ir rėmęs finansiškai.

Visgi būsimas menininkas ne iškart pasuko į kūrybą. Nors paauglystėje jis kurį laiką dirbo meno prekeiviu vienoje įmonėje kartu su savo dėde, Vincentą netrukus patraukė dvasininko kelias. Atleistas iš minėtos bendrovės jaunuolis rengėsi studijuoti teologiją, bet nepritapo ir akademijoje: neilgai trukus fakulteto vadovybė pareiškė, kad ugningas temperamentas netinka dvasininko darbui. Vis dėlto Vincentas rado būdą padirbėti misionieriumi, lankė ligonius, pamokslavo ir mokytojavo skurdžiame angliakasių rajone. Ilgainiui jis pradėjo piešti ir darėsi vis labiau nusivylęs religinėmis institucijomis dėl jų neveiksnumo.

Vincentas van Gogas, „Senas sielvartaujantis žmogus (Prie amžinybės vartų)“, 1890

Dar kartą atleistas iš darbo Van Gogas sugrįžo į savo tėvų namus, vėliau bandė nesėkmingai studijuoti dailę. Meilėje jam sekėsi ne ką geriau: pirmąja jo aistra tapusi mergina susižadėjo greičiau, nei dailininkas spėjo jai pasipiršti, vėliau Van Gogas pamilo savo pusseserę ir įkyriai ją persekiojo, konfliktuodamas su giminaičiais, galop, apsigyveno su nėščia prostitute, bet ir šie santykiai nutrūko.

Išvykęs į Paryžių Van Gogas susipažino su žymiausiais to meto dailininkais: Poliu Gogenu, Anri de Tulūzu-Lotreku, Edgaru Dega ir kitais menininkais, dariusiais jam didelę įtaką. Deja, paties Van Gogo darbų publika nevertino.

Pavargęs nuo bohemiško gyvenimo mieste dailininkas ėmė svajoti apie studiją pietų Prancūzijoje ir netrukus iškeliavo į Arlį. Van Gogas čia jautėsi labai vienišas, tačiau buvo be galo produktyvus: vos per kelis mėnesius nutapė apie du šimtus drobių. Po kurio laiko įkalbėjo į Arlį atvykti ir Gogeną, tačiau, laikui bėgant, tarp menininkų ėmė daugėti ginčų. Manoma, kad po vieno iš konfliktų Van Gogas ir nusipjovė savo ausies spenelį, buvo paguldytas į ligoninę.

Po minėto nesusipratimo dailininkas emociškai palūžo, pats sutiko apsigyventi psichikos ligoniams skirtame Sen Remi pensione. Kai ligos priepuoliai nuslopdavo (iki šiol nesutariama, kas tiksliai kankino menininką: bipolinis sutrikimas, šizofrenija, epilepsija, etc.), Van Gogas tapydavo. Būtent čia jis sukūrė žymiąsias savo drobes.

Ramybės taip niekuomet ir neradusio, sudėtingo charakterio, įvairių psichologinių ir materialinių problemų kamuojamo menininko, pardavusio vos vieną savo paveikslą, gyvenimas nutrūko 1890 metų liepą. Išėjęs pasivaikščioti į kviečių laukus dailininkas, kaip paprastai teigiama, šovė sau į krūtinę, tačiau į širdį nepataikė (pagal kitą, mažiau populiarią versiją, Van Gogą netyčia nušovė paauglys). 37 metų sulaukęs vyras mirė ne iš karto, prabėgus kiek daugiau nei parai po šūvio. Van Gogas dar spėjo išvysti jį aplankyti atvykusį brolį Teo, kuriam ištarė paskutinius žodžius: „Liūdesys yra amžinas“.

„Kviečių laukas su varnomis“ paprastai laikomas paskutiniu Vincento van Gogo kūriniu (1890)

Susidomėjimas genijaus gyvenimu ir darbais masiškai išaugo pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje, pasirodė įvairių dailininko biografijų ir romanų, o pagal vieną iš knygų vėliau pastatytas ir Oskarą laimėjęs filmas „Gyvenimo geismas“. Daugybę menininkų įkvėpęs dailininkas, galop, pasidarė žinomas ir gerbiamas visame pasaulyje, jo milijonais įkainoti darbai atsidūrė brangiausių visų laikų dailės kūrinių sąrašuose, muziejus Amsterdame tapo vienu lankomiausių.

Kviečiame plačiau susipažinti su pomirtinę šlovę Vincentui van Gogui pelniusiais kūriniais.

10. „Bulvių valgytojai“, 1885

Šis paveikslas laikomas pirmuoju Van Gogo šedevru. Pats dailininkas savo laiške seseriai yra rašęs, kad tai geriausias jo kūrinys, nutapytas Olandijos miestelyje Nuenen, kuriame menininkas gyveno keletą metų. Paveiksle pavaizduoti paprasti, skurdūs, sunkių darbų nualinti darbininkai, valgantys bulves. Van Gogas yra minėjęs, kad kūrinyje jis nori darbininkus pavaizduoti būtent tokius, kokie jie yra, parodyti, kaip sunkiai, bet sąžiningai jie užsidirba sau kąsnį.

9. „Žydintys migdolai“, 1890

Van Gogui ypač artimas brolis Teo turėjo sūnų, kurį pavadino brolio vardu – Vincentu. Šį paveikslą dailininkas tuoj pat pradėjo tapyti savo sūnėnui, kuris, pasak menininko, „taip įdėmiai tyrinėja dėdės paveikslus“. Van Gogas norėjo, kad šis paveikslas, kuriame jaučiama impresionizmo ir japonų dailės (ja menininkas labai žavėjosi) įtaka, kabėtų vaiko miegamajame.

8. „Kviečių laukas su kiparisais“, 1889

Tai – vienas iš trijų darbų, kuriame Van Gogas nutapė jam labai patikusį peizažą – kviečių lauką su kiparisas karštą vasaros dieną. Šį vaizdą van Gogas matydavo pro savo langą Sen Remi pensione, psichikos ligoniams skirtoje gydymo įstaigoje, į kurią dailininkas užsirašė savo noru.

7. „Miegamasis“, 1888

Paveiksle – Van Gogo miegamasis Arlyje, kur dailininkas atvyko iš Paryžiaus, išsekintas nesveiko gyvenimo būdo ir tikėdamasis provinsijoje įkurti savotišką meno koloniją. Yra trys šio kūrinio versijos, kurias lengviausia atskirti pagal ant dešinės kambario sienos nutapytus paveikslus. Van Gogas nuolat susirašinėjo laiškais su savo broliu Teo, pasakojo ne tik apie savo gyvenimą, bet ir kūrybinius užmojus. Viename tokių laiškų jis rašė ir apie „Miegamąjį Arlyje“: „Man į galvą atėjo naujas sumanymas ir štai jo eskizas <…> šį kartą tai tiesiog mano miegamasis, ir visas jo įspūdis turi kilti iš spalvos – supaprastindamas spalvą, daiktus padarysiu prabangesnius, paveikslas turėtų sužadinti mintis apie poilsį, apie miegą. Kitaip tariant, žiūrint į šį paveikslą, turėtų ilsėtis protas arba, tiksliau tariant, vaizduotė. <…> Paveiksle nėra baltos spalvos, todėl rėmas bus baltas. Tai kerštas už tą prievartinį poilsį, kurį man teko patirti. Aš vėl dirbsiu prie jo visą dieną, bet tu matai, koks paprastas šis sumanymas. Neapšviestos dalys ir šešėliai prislopinti, viskas nutapyta laisvais plačiais potėpiais kaip japonų graviūrose <…>.“

6. „Kavinės terasa naktį“, 1888

Tai – vienas pirmųjų darbų, Van Gogo nutapytų atvykus į Arlį. Šiame kūrinyje dailininkas taip pat pirmą kartą pavaizdavo žvaigždėtą nakties dangų, žymų jo kituose vėlesniuose šedevruose „Žvaigždėta naktis virš Ronos“ ir „Žvaigždėta naktis“. Kavinė, kurią aplankyti dabar plūsta turistai iš viso pasaulio, anot Van Gogo, labai panaši į 1885 metais pasirodžiusio Gi de Mopasono romano „Mielas draugas“ pradžioje aprašytą restoranėlį.

Arlis – miestas, kuriame Van Gogas nutapė daugiau nei 200 paveikslų. Foto: © „Vilniaus galerija“ / Audrius Klimas

5. „Autoportretas su subintuota ausimi“, 1889

Van Gogas, kaip ir Rubensas, tapydavo daug autoportretų. Iš viso, pirmasis sukūrė jų virš trisdešimties, o žymiausias, be abejo, yra šis. Paveiksle olandų tapytojas pavaizdavo save su subintuota ausimi, kurios spenelį (ne visą ausį!) nusirėžė po konflikto su tuomet kartu gyvenusiu dailininku Gogenu. Maža to, ausies galiuką jis įteikė vienai iš viešnamyje dirbančių prostitučių ir liepė saugoti kaip savo gyvybę. Kitą dieną policija kraujo pėdsakais atsekė į Van Gogo namus ir rado dailininką smarkiai nukraujavusį. Netrukus jis buvo paguldytas į ligoninę. Tiesa, be šios, labiausiai paplitusios versijos, egzistuoja ir kitų. Pagal vieną iš jų, Van Gogui ausį supykęs nurėžė pats Gogenas. Nors abu menininkai davė įžadus apie tai neprasitarti, kai kurie meno tyrinėtojai tikina, Van Gogo laiškuose radę apie įvykį užuominų. Tikrai žinoma tik tiek, kad po incidento Gogenas išvyko į kitą miestą ir daugiau (buvę) draugai nesusitiko.

4. „Irisai“, 1889

„Irisai“ sukurti, likus metams iki Van Gogo mirties, menininkui jau gyvenant beprotnamyje. Pats dailininkas laikė šį, ligoninės kieme nutapytą darbą tam tikra atgaiva. Tuo metu menininką kankinę priepuoliai buvo kiek nuslopę, jis tikėjo, kad ramybe alsuojantis paveikslo tapymas padės išlaikyti sveiką protą. 1987 metais „Irisai“ parduoti už beveik 54 milijonus dolerių.

3. „Daktaro Polio Gašė portretas“, 1890

Polis Gašė buvo gydytojas, prižiūrėjęs Van Gogą paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais. Gydytoją menininkui surado jo brolis Teo, ir nors iš pradžių Van Gogas žiūrėjo į tai skeptiškai, netrukus jo nuomonė pasikeitė: laiškuose dailininkas rašė, kad gydytojas jam pasidarė labai artimas, panaši net ir daktaro dvasinė būsena. Dviejuose paveiksluose, kuriuose nutapytas P. Gašė, anot Van Gogo, atsispindi laikmečio nevilties išraiška. Tai – brangiausias dailininko paveikslas, parduotas už daugiau nei 80 milijonų dolerių.

2. „Saulėgrąžos“, 1888

Van Gogas sukūrė du natiurmortų su sąulėgrąžomis ciklus. Pirmajame gėlės pavaizduotos gulinčios ant žemės, antrajame – pamerktos į vazą. Pastarąjį ciklą paveikslų Van Gogas nutapė, prieš Gogenui atvykstant į Arlį, norėdamas papuošti savo draugo dailininko, kuris saulėgrąžas itin mėgo, kambarį.

1. „Žvaigždėta naktis“, 1889

„Žvaigždėta naktis“, be abejo, yra pats garsiausias Van Gogo paveikslas ir vienas žymiausių moderniosios dailės kūrinių. Teigiama, kad vaizdą, kurį jis kasdien matydavo pro savo kambario beprotnamyje langą, dailininkas nutapė iš atminties. Tai – užburiantis darbas, kuriame susiduria du emociniu atžvilgiu skirtingi poliai – chaotiškai sūkuriuojantis nakties dangus ir apačioje ramiai miegantis miestelis.