Kino ir teatro aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė

„Vilniaus galerija“ tęsia pasakojimų ciklą apie 1971 m. kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio ir bendraminčių pastatytą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Sovietiniu gūdmečiu kurtas pasirodymas tapo Lietuvos kultūros fenomenu. 2021 m. gruodžio 25-ąją jam sukako penkiasdešimt. Šįkart pamąstymais apie šviesaus atminimo kompozitorių Kęstutį Antanėlį (1951–2020) ir tas savybes, kurios jam padėjo pirmajam Europoje ir antrajam pasaulyje pastatyti legendinę roko operą, dalijosi jo žmona, kino ir teatro aktorė Janina Matekonytė-Antanėlienė.

Nors jųdviejų keliai tuo metu, kai K. Antanėlis statė operą, prasilenkė, J. Matekonytė daug ką apie šį pastatymą prisimena iš pasakojimų – vyro, pažįstamų, bičiulių, kurie dažnai lankydavosi Antanėlių namuose.

Apie savo pirmąją pažintį su būsimuoju vyru aktorė kalbėjo su dideliu įspūdžiu: „Kartą teatre režisierius Gintas Žilys statė labai jauno dramaturgo, aštuoniolikmečio, Rolando Rastausko „Lenktynių aitvarą“. Ten aš vaidinau Saulę. Ir mums skaitant pjesę atkreipiau dėmesį į tokį sakinį: groja Antanėlis, o mes sukame švarkus virš galvų. Pamaniau: kas čia tas Antanėlis? Kodėl Antanėlis, kodėl ne Antanas? Ir kiek vėliau vienas bičiulis mane su Kęstu supažindino troleibuse. Jis labai entuziastingai pakvietė mus į savo repeticiją. Mes nuėjome. Kęstutis Antanėlis man padarė didžiulį įspūdį. Jis buvo žmogus orkestras: čia pagroja vienu instrumentu, čia kitu, čia duoda pastabas vokalistui, čia liepia groti gyviau, lėčiau… Atrodė, kad aplink jį sukasi visa planeta, visa ta aplinka.“

Jau susipažinusi su K. Antanėliu J. Matekonytė vėliau ne kartą lankėsi šokiuose, kur jis grodavo su grupe „Antanėliai“.

„Nemoku apsakyti, ar dabar galima patirti tokį gaivališką jaunų žmonių bendrą pulsą. Įspūdis buvo didžiulis. Negali likti abejingas tokiai muzikai. Dėl to mes vis dažniau ir atsirasdavome jo koncertuose, įvairiuose pasirodymuose. Iš tikrųjų žavėjo ne tik operos muzika, bet ir jo paties kūryba. Ir tekstai, ir muzika. Atsimenu, vieną kartą jis grojo savo dainą „Pieva“ – ir iš tikrųjų negalėjai likti abejingas“, – prisiminė J. Matekonytė.

Apačioje iš kairės – Rimas Jasenka, Kęstutis Antanėlis, Alfonsas Vaškevičius. Viršuje iš kairės – Donatas Janušas, Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

„Visą laiką buvo vienas, nors sugebėdavo aplink save suburti daugybę žmonių“

Prisimindama bendrą gyvenimą su savo vyru, nepaprastai reikliu ir iš visų profesionalumo reikalavusiu kompozitoriumi, J. Matekonytė pabrėžė, kad tik tokio stipraus charakterio žmogus ir talentingas menininkas plačiausia prasme kaip K. Antanėlis galėjo suvaldyti tokią galingą kaip A. L. Webberio muziką. Ir iš klausos, gavęs iš bičiulio melomano Aido Kupčinsko plokštelę, persirašyti visą operos partitūrą.

Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

„Mano požiūriu, jis kartu buvo ir labai nelaimingas. Jam visą gyvenimą reikėjo kautis. Jis nebuvo pripažintas, nebuvo priimtas į Kompozitorių sąjungą, nors niekas iki to laiko nebuvo parašęs jokios roko operos. O ir tokio stiliaus muzikos tuo metu buvo ne tiek daug. Antanėlis mokėsi Dailės institute, buvo puikus piešėjas, tapytojas, skulptorius – kas tik nori. Labai įdomus pašnekovas. Didelis eruditas. Be galo talentingas žmogus. Iš tikrųjų labai įdomi asmenybė. Aišku, tokie žmonės šeimai sunkiai pritaikyti. Šeimoje man nebuvo lengva. Nelengva buvo ir vaikams.

Jis turėjo savo ženklą – tarsi visą laiką kovėsi už viską. Ir visą laiką buvo vienas, nors sugebėdavo aplink save suburti daugybę žmonių. Ką nors kurdamas mokėdavo iš kiekvieno paimti tai, kas geriausia. Sugebėdavo kiekviename žmoguje atrasti talentus ir išmušti nepasitikėjimą. „Ne, tu gali“, – sakydavo. Buvo geras palaikytojas, bet kartu ir tarp atstumtųjų. Nežinau, kodėl – gal sovietmečiu sistema tokia buvo: kad būtinai turi būti baigęs valstybinę konservatoriją, kitaip kompozitoriumi negali būti. Man atrodo, yra atvirkščiai – dabar kaip tik vertinami žmogaus sugebėjimai, jo asmenybės proveržis, o ne tai, ko ir kaip sistema, mokykla jį išmoko“, – mintimis dalijosi aktorė J. Matekonytė. Būtent ji 1982 m. K. Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ (režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatymas, libretas – Sigito Gedos) atliko Džuljetos vaidmenį.

Du šimtai K. Antanėlio dainų

Žvelgdama iš šių dienų perspektyvų ir vertindama K. Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo sovietmečiu fenomeną, J. Matekonytė nevadina to ypatinga kova su sovietinio režimo sistema, nors ne vienas roko operos dalyvis dėl to nukentėjo – buvo pašalintas iš mokymosi įstaigos (kaip K. Antanėlis – pusmečiui) ar sulaukęs kitokių sankcijų.

„Tai buvo jaunų žmonių maištas. Maištas būti savimi, maištas kurti, maištas priešintis tam, ko negalima. Ir tai labai natūralu. Tai prigimtyje turbūt kiekvieno žmogaus, ypač jauno, – keisti pasaulį, keisti jį tokį, koks yra, nes pasaulis netobulas. Šių laikų jaunas žmogus lygiai tą patį daro. Kadangi dirbu su jaunimu, man tai pats žavingiausias jauno žmogaus bruožas. Maištas!“ – svarstė aktorė.

Iki operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ premjeros K. Antanėlis su grupe jau buvo daug groję – ir savo dainas, ir „bytlų“, JAV atlikėjų. Būtent tokia muzika juos žavėjo.

„Kaip jie vadindavo – čia yra teisinga muzika. Ir ją puoselėjo, kūrė patys, – aiškino J. Matekonytė. – Kęstas ir tekstus rašė, ir muziką. Gaila, kad tai buvo tokie laikai, kai daug kas neišliko. Bandžiau peržiūrėti jo gaidas, natas, daug jo dainų nugulė ir į operą „Meilė ir mirtis Veronoje“. Bet jeigu man dabar sakytų: surask tas du šimtus jo dainų, iš tiesų būtų labai sudėtinga surasti visas du šimtus… Dar reikia laiko atverti visus jo lagaminus.“

Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Gitaromis groja Rimas Jasenka ir Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

2016 m. interviu dienraščiui „Bernardinai“ (Gediminui Kajėnui) K. Antanėlis kalbėjo, koks buvo esminis postūmis statyti operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“: „Nėra čia ko sukt galvą. Tiesiog man patiko muzika. Girdžiu: o, kokia gera muzika! Kaip Gershwinas. Tai kodėl negrot? Bliuzas, rokenrolas – tikras, geras. Superiniai atlikėjai. Geriausi Amerikoje ir Anglijoje atlikėjai. Puikiai groja. Grynai muzika mane įkvėpė. Tik paskui pradėjau skaityti Timo Rice’o libretą. Žiūriu – Shakespeare’o lygio libretas. Surašyta genialiai. Visada klausydavau džiazo valandas, žinojau bliuzinę džiazo kalbą, ji man nebuvo svetima. Dar geriau ją už mane žinojo Olegas Zacharenkovas, mano klasiokas. Paskui jis išvertė operą į lietuvių kalbą. Ir kai buvo atvažiavę „La Comédie Française“, jiems operos fragmentus grojome lietuviškai. Galvojome, koks skirtumas, prancūzai vis tiek angliškai nelabai supranta, tai pagrokime jiems lietuviškai.“

O pati politinė atmosfera sovietmečiu, žinoma, kad buvo slogi, bet kartu tai buvo nuotykių kupinas jaunystės laikas.

„Kęsto tėvų namuose atmosfera buvo antitarybinė, – prisiminimais dalijosi aktorė J. Matekonytė. – Paskui, kai jau sukūrėme šeimą, irgi buvo taip: pagalvė ant telefono, tada sėdim virtuvėje ir kalbam, ką norim. Draugaudavom visi šeimomis, niekada vieni pietų nevalgydavom. Mano sūnus kažkada man yra pasakęs: mamyt, aš pavydžiu jums jūsų laiko, kokį gyvenot. Matyt, ir vaikui darė įspūdį, nes iš tikrųjų daug įdomių žmonių pas mus lankydavosi. Būdavo daug kalbama apie kūrybą, apie menus, apie tai, kiek esame suvaržyti, kodėl, kaip… Pamenu, kai lankėmės Amerikoje, buvome svečiuose, vieni lietuvaičiai mūsų paklausė: tai ko jums reikia, sakykit. Vos ne rinkliavą doleriais buvo pasiruošę rinkti. Aš jiems pasakiau: mums laisvės reikia – negalite jos mums nei padovanoti, nei nupirkti, nei į lagaminą įdėti.“

***

Vaizdo pasakojimų cikle kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ pastatymo dalyviai, liudininkai, bendraminčiai, kurių gretos vis retėja, prisimena istorijas, vieniems tapusias galimybe groti mylimą gerą muziką, kitiems – ir savotišku noru atsikirsti ateistinei sovietinio režimo ideologijai.

Roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ lietuviško pastatymo premjera įvyko 1971 m. gruodžio 25 d. tuometinio Lietuvos valstybinio dailės instituto aktų salėje (dabartinė Vilniaus dailės akademijos biblioteka). Scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas. Muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta.

Viduryje – Vidas Petkevičius, dešinėje – Aleksandras Babkovskis | Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

Kęstučio Antanėlio šeimos archyvo nuotr.

35 muzikantai ir dainininkai, daugiausia studentai iš Vilniaus konservatorijos ir Čiurlionio menų gimnazijos, beveik pusmetį iki išnaktų repetavo Ryšininkų kultūros namuose (dab. Pacų rūmai), K. Antanėliui iš klausos atkūrus partitūrą. Pagrindines klavišinių partijas atliko pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus. Kęstučiui Antanėliui, kadangi daugiau nebuvo kam, teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Garsą režisavo Vidas Jankevičius. Iš pradžių opera atlikta anglų kalba, vėliau ją į lietuvių kalbą išvertė Olegas Zacharenkovas.

Koncertui buvo pasiruošta labai rimtai. Tai buvo iš anksto gerai sustyguota avantiūra, mėginant nepakliūti KGB agentams į nagus: norėdami juos apgauti, dalyviai roko operą pradėjo rodyti dviem valandomis anksčiau, negu buvo paskelbta plakate. Įpusėjus renginiui atvykę saugumo pareigūnai koncerto nesustabdė, o jam pasibaigus visi atlikėjai per Vitražo katedrą ir Bernardinų bažnyčią užkaboriais ir rūsiais pasišalino iš įvykio vietos.

Daugiau apie projektą skaitykite čia.

Vaizdo pasakojimą rengė: vaizdo ir montažo režisieriai Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius ir kultūros temų žurnalistė Jurgita Jačėnaitė.

Projektas rengiamas VšĮ „Vilniaus galerija“ užsakymu.