Paroda Anykščių menų inkubatoriuje, 2021 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

Deimantė Rybakovienė – knygų dailininkė. Menas sukurti knygai kūną, ją apvilkti taip, kad vizualinė kalba perteiktų literatūros veikalo idėją, kad tai, kas išrašyta žodžiais, būtų kitaip, savitai transliuojama daile. Įdomu ir vertinga pažvelgti į literatūros pasaulį dailininko akimis.

– Gerbiama Deimante, prisiminkite savo vaikystę. Koks pasaulis Jus supo? Pasidalinkite ankstyvaisiais skaitymo patyrimais.

Su močiute, mama ir broliu Audriumi Kaune apie 1975 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Augau Kauno pakraštyje, apsupta gamtos, šalia Neries, miško. Turėjome sodą, kurio pakraštyje tekėjo upelis, o už upelio – šlaitas: pavasarį žibutės, vasaros pradžioje pakalnutės, „džiunglės“ ir tik man žinomos pievelės ir užkaboriai. Milžiniška, sodri, susiraizgiusi žaluma… Visai šalimais ir Kauno miestas – gyvas, besikeičiantis, išvaikščiotos ir išlandžiotos senamiesčio gatvelės, teatrai, galerijos, kavinukės ir Žaliakalnio kalneliai, nuo kurių žiemą po pamokų čiuožinėdavome, o mama nerimaudama laukdavo stotelėje autobuso…

Mūsų name gyveno trys kartos. Pirmieji skaitymo prisiminimai – aš prosenelės kambaryje, o ji man skaito „Lietuviškas pasakas“, šiek tiek baisias ir labai įtraukiančias. Iki šiol atsimenu regėtus pasakų peizažus, herojus, gal net garsus. Vėliau pati išmokau skaityti ir mama nupirkdavo turbūt visas knygas vaikams, kurios buvo išleidžiamos. Taip pat labai patiko ir mamos vaikystės knygos, ypač Vilhelmo Hauffo pasakos su graviūromis.

– Buvote vaikas, kuris nuo mažens „vaikšto su pieštuku“, kuris piešia visada, visur ir (apie) viską?

– Vaikystėje piešti man buvo visiškai natūralu – kaip miegoti ar žaisti. Virtuvėje su broliu turėjome vaikišką stalelį, ant kurio visada gulėjo akvarelės dėžutė ir popieriaus lapai. Aš prisėsdavau ir piešdavau, kas tik šaudavo į galvą. Mama nuvedė mane į piešimo būrelį tuometiniuose Profsąjungų rūmuose, kur sutikau amžiną atilsį dailininkę Sigitą Norkutę, ji buvo būrelio vadovė. Mokiausi antroje pamainoje, tad pamokos prasidėdavo po pietų; taigi Norkutė ateidavo rytais, ir mes dviese su ja bendraudavome. Ji atsisėsdavo priešais ir mokydavo įvairiausių dalykų: austi, tapyti aliejiniais dažais, daryti batiką, aplikacijas… Dar mane vaišindavo karameliniais saldainiais. Mūsų draugystė tęsėsi iki pat Sigitos Norkutės mirties. Vėliau įstojau į Juozo Naujalio meno mokyklą, kur turėjau puikius mokytojus: Romualdą Čarną, Algirdą Lukštą, Vytautą Laukį ir kitus. J. Naujalio meno mokyklą prisimenu su šilčiausiais jausmais, pradedant ten dirbusiais žmonėmis, savo klasiokais ir baigiant jaukiais netipiškais dviem mokyklos pastatais ant Žaliakalnio pakriaušės.

„Prakartėlė“ (A. Veiknys, „Laumių vaikas“)

Labai daug prie mano susidomėjimo menu prisidėjo mama, ji pati labai gerai piešė, mėgo dailę. Su ja aplankydavome visas parodas. Kartkartėmis pabėgdavome iš darbų ir pamokų, kad nuvažiuotume į Vilnių pasižiūrėti naujausių parodų. Tėtis taip pat mane visada skatino ir rėmė.

– Užsiminėte apie iliustracijas, įdomu, kokios jų traukė akį, žavėjo tada, kokių ir kodėl norėjote, tikėjotės atrasti knygų puslapiuose?

– Knygų iliustracijos vaikystėje darė labai stiprų įspūdį. Tarsi atsidurdavau kitame pasaulyje, būdavo jauku ar baisoka, arba labai gražu ir pasakiška. Labai patiko Vytauto Valiaus „Lietuviškų pasakų“, Stasio Eidrigevičiaus, Kęstučio Kasparavičiaus, Leonardo Gutausko, Birutės Žilytės, Algirdo Steponavičiaus iliustracijos. Žavėjo jų slaptingumas, raiška, tarsi dar vienas savarankiškas pasakojimas šalia teksto. Mėgau knygas tiesiog vartyti ir žiūrėti paveikslėlius. Kaip ir meno albumus, buvusius namuose. Tais deficito laikais meno albumo atsiradimas namuose buvo didelis įvykis. Iki šiol juos atsimenu atmintinai.

– Gerbiama Deimante, visgi kaip ir kodėl tapote knygų dailininke? Kas ir kaip to mokė? Ką vadinate savo mokytojais iš didžiosios raidės, autoritetais, idealais, nebūtinai tiesiogiai Jus mokiusiais, bet įkvėpusiais sekti ir siekti?

Diplomo atsiėmimo dieną (diplomas kišenėje) prie Vilniaus dailės akademijos, 1994 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

– Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafiką. Mano dėstytojas buvo Alfonsas Žvilius. Turėjome knygos meno discipliną. Buvo labai įdomu, tik per trumpai ir per mažai. O ir baigėsi man liūdnokai, nes paskutinę naktį prieš peržiūrą įrišinėjau savo autorinę knygą, kuri eksponuojant subyrėjo.

Knygų dailininke tapau atsitiktinai. Paskutinio kurso pabaigoje vienas dėstytojas keliems studentams pasiūlė nuvažiuoti į spaustuvę „Vilspa“, kūrusią leidyklą ir ieškojusią dailininkų. Nuvažiavau su jais ir pradėjau dirbti spaustuvėje. Buvo labai įdomu pažinti spaudos procesus. Tai man naudinga iki šiol. Vėliau teko dirbti meno redaktore leidyklose „Vaga“, „Alma littera“. Dabar esu laisva menininkė ir dirbu su įvairiomis Lietuvos leidyklomis, daugiausia – su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Mokausi ir dabar, stengiuosi susipažinti su poligrafijos, knygos dizaino naujienomis, tendencijomis, kurios yra labai dinamiškos.

– Kaip darbas atrodė tada, menasi šiandien?

– Darbo pradžia spaustuvėje buvo labai įdomi, kaip tik tuo metu pasirodė pirmieji kompiuteriai. Dirbau su „Macintosh“, kuris visą laiką strigo, o „Photoshop“ programa dar neturėjo sluoksnių (layer‘ių) sistemos, tad, prieš išsaugant darbą, reikdavo labai gerai pagalvoti. Laikas, viena vertus, buvo sunkus, spaustuvė po truputį bankrutavo, nemokėjo atlyginimų, nieko nežinojome, kas bus ateityje, bet, kita vertus, geras – įgijome daug žinių, patirčių, sutikome daug žmonių, kurie ir iki šiol dirba poligrafijos industrijoje.

– Žvelgdama į savąją patirtį, ką laikote didžiausiais iššūkiais ir išbandymais? Kodėl?

– Turbūt didžiausias išbandymas man užstrigti vienoje vietoje, pajusti, kad nekuriu nieko naujo. O nauji žanrai man kelia susidomėjimą. Nepriimu to kaip iššūkio, greičiau – kaip galimybę išmokti ko nors naujo, atrasti kitą raišką. Vėl grįžau prie iliustravimo, esu dėkinga savo bičiulei Julitai Krainskai, kad ji mane paskatino. Pradėjau piešti tai, kas man patinka, be jokio termino ir leidyklos spaudimo dėl iliustracijos komerciškumo. Praeitą žiemą nupiešiau bežodę knygą „Grūdelio plunksna“ ir ji tapo prestižinio „Silent Book Contest 2021“ konkurso laureate. Man tai suteikė pasitikėjimo ir noro kurti, toliau piešti knygas vaikams.

„Laumės keliauja į miestą“ (A. Veiknys, „Laumių vaikas“)

„Laumių kova su žvaigždynais“ (A. Veiknys, „Laumių vaikas“)

– Apipavidalinate, įkūnijate skirtingų literatūros rūšių, žanrų kūrinius, turite artimiausią ar tą, kuris kas kartą priverčia stiebtis, ypatingai paūgėti?

– Maždaug prieš septynerius metus Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla patikėjo apipavidalinti pirmąsias poezijos knygas, ką darau iki šiol. Labai įdomu ieškoti knygos „rakto“, sujungti emociją ir maketo „matematiką“. Tenka perskaityti daug poezijos, savo malonumui greičiausiai tiek neskaityčiau. Poezija tarsi paralelinis pasaulis, paliečiantis tas stygas, kurios kasdieniniame gyvenime dažniausiai ramiai ilsisi. Taip pat labai įdomi patirtis apipavidalinant biografines knygas, pvz., apie Vandą Juknaitę, Juozą Budraitį ar Ireną Milkevičiūtę. O naujausia tokio žanro knyga Elvinos Baužaitės „Tiesos vertikalė: knyga apie Vytautą Anužį“.

Labai įdomu kurti knygą kaip visumą, parenkant šriftus, maketo sodrumą, spalvą, popieriaus faktūrą. Nežiūrint žanro, kiekviena knyga yra atskira istorija su praturtinančiomis pažintimis, meniniais ir poligrafiniais ieškojimais. Kuriant knygas, džiugina jausmas, kad sukuri „daiktą“ ir knyga ima gyventi savo gyvenimą, sklisdama po pasaulį.

Besiruošiant parodai Anykščiuose | Almos Valantinienės nuotr.

Taip pat labai mėgstu fotografuoti, kai kurios nuotraukos atsiduria ir ant viršelių. Vienas pavyzdžių būtų Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ („Odilė“) su terakotinėmis moterų figūrėlėmis, iš Napflio archeologijos muziejaus. Kitą vasarą, jau Korfu archeologijos muziejuje išvydusi sidabro veidrodžius, Dionisą su vynuogėmis ir t. t. pagalvojau, kad visa tai labai tiktų K. Platelio poezijai, todėl viską nusifotografavau. Po kelių mėnesių, rudenį pasiūlė apipavidalinti naują K. Platelio knygą „Korijantys veidrodžiai“.

– Kaip regite knygų dailę šiandien Lietuvoje? Kas džiugina? Ko galbūt per daug ar, priešingai, trūksta?

– Džiugina, kad leidykloms tampa svarbi knygos išvaizda, poligrafinė kultūra, suvokiama, jog knygoje vienodai svarbu ir turinys, ir apipavidalinimas. Aišku, kartais tenka atsisakyti kai kurių apipavidalinimo medžiagų, nes tiesiog trūksta lėšų, bet dažniausiai įmanoma viską suderinti. Taip pat džiugina, kad steigiasi ir viena kita nauja leidykla, nežiūrint gyvenamo meto sudėtingumo. Džiaugdamasi stebiu knygų vaikams leidybos proveržį, naują požiūrį į meniškumą iliustracijų, knygos turinį – sudėtingos temos liečiamos meno kalba, suprantama vaikams.

Knygų pertekliaus turbūt niekada nebus. Labai patinka pasivaikščioti po užsienio knygynus, kur salės suskirstytos pagal temas. Knygyne gali leisti valandų valandas. Apie stoką kalbėti sunku, nes labai greitai keičiasi mados, tendencijos, tuščios nišos greitai užsipildo. Pasaulinės naujienos itin greitai išleidžiamos lietuvių kalba.

– Pasidalinkite, kas Jus žavi tose knygų visatos platybėse?

– Mane žavi labai plačios knygos meno žanro raiškos galimybės, poligrafinių medžiagų gausa, drąsūs dizaino sprendimai. Stengiuosi sekti knygos meno konkursų ir parodų naujienas, keliaudama po užsienį būtinai nueinu į knygynus ir galerijas. Negalėčiau konkrečiai įvardyti, nes mano pažintis su knygos menu labai dinamiška. Viena paskutinių patirčių: aš senokai norėjau „gyvai“ pavartyti naują Johannos Shaible knygą „Once Upon a Time There Was and Will Be So Much More“ ir, nuėjus į vieną Kelno galeriją, vienintelis, šiek tiek subraižytas jos egzempliorius tarsi laukė, kol jį nusipirksiu.

– Ko linkite knygų dailės sričiai, savo kolegoms, sau pačiai, idant knyga kaip materija kalbėtų savo esaties unikalumu – „…“?

– Visų pirma linkiu, kad leidyklos išgyventų šiuo nelengvu laikotarpiu, kad valstybė skirtų daugiau dėmesio ir lėšų šiai sričiai. Taip pat, kad knygos būtų skaitomos vaikų ir jaunimo. O sau linkiu kūrybiškumo, gero turinio knygų ir turėti kuo daugiau laisvo laiko, kad galėčiau piešti.