„1808 m. gegužės trečioji Madride“, 1814 m.

Franciskas Goja (1746 – 1828) – vienas žymiausių ispanų dailininkų ir viena ryškiausių dailės figūrų XVIII–XIX amžių sankirtoje apskritai. Jo darbai apima ne vieną stilių, tačiau daugiausiai priskiriami romantizmo epochai. Žemiau pristatome dešimt garsiausių autoriaus kūrinių iš skirtingų jo gyvenimo laikotarpių.

10. „Šuo“, 1819 – 1823 m.

„Juodaisiais paveikslais“ vadinami 14 dailininko sukurtų darbų vėlyvajame jo gyvenimo laikotarpyje, kažkur 1819–1823 metais. Iš pradžių, jie buvo nutapyti paties autoriaus namuose, ant sienų, ir tik po menininko mirties perkelti ant drobių. „Šuo“, kaip ir likę „Juodieji paveikslai“, tamsus, slogus, netgi niūrus kūrinys. Apačioje bejėgiškai kyšantį keturkojo snukį galima interpretuoti kaip beviltišką pagalbos prašymą kovoje su piktavališkomis pasaulio, viso gyvenimo jėgomis, kurios užgriūna kiekvieną gyvą padarą.

9. „Karolis IV su šeima“, 1800 m.

1789 metais karalius Karolis IV paskyrė Goją dvaro dailininku, o tai suteikė progą autoriui suartėti su karališkosios šeimos nariais. Menininkas tapė karalių ir karalienę, karališkąją šeimą, ministrą pirmininką bei kitus kilminguosius, kurie pavaizduoti be dirbtinio meilikavimo įtakingiems aristokratams. Sakoma, kad paveikslas „Karolis IV su šeima“ yra netgi satyrinio pobūdžio. Esą, kad paveikslo centre stovi ne karalius, bet jo žmona, atkreipia dėmesį į tai, kieno rankose iš tiesų slypėjo valdžia Karolio IV valdymo laikotarpiu. Beje, kairėje paveikslo pusėje, šešėlyje prie molberto, Goja nutapė ir pats save.

8. „Didysis ožys“, 1821 – 1823 m.

Tai – dar vienas darbas iš Gojos „Juodųjų paveiklų“ ciklo. Kūrinyje velnias vaizduojamas ožio, besikreipiančio į minią raganų ir raganių, pavidalu; paveikslo dešinėje sėdi jauna mergina, galbūt, išlaikanti nepatiklią poziciją, o gal, atvirkščiai, laukianti, kol bus įtrauktą į būrio gretas. Bet kuriuo atveju, daugelis meno tyrinėtojų sutaria, kad darbu Goja kritikuoja savo meto visuomenės prietaringumą, aklumą.

7. „Apsirengusi macha“, 1800 – 1805 m.

Du iš vienų garsiausių Gojos paveikslų yra „Nuoga Macha“ ir „Apsirengusi Macha“. Tai – žemesniųjų klasių atstovams, išsiskiriantiems manieromis ir skoninga apranga, taikytas terminas. Tiksli paveiksle įamžintos pozuotojos tapatybė nėra žinoma.

6. „Nuoga macha“, 1797 – 1800 m.

Paveikslas „Nuoga macha“ laikomas revoliucingu kūriniu, praplėtusiu Vakarų meno horizontus. To meto kūrinių fone darbas atrodo labai atviras ir net kontraversiškas. Dėl jo Goja buvo apklausiamas ispanų inkvizicijos, tačiau įkalinimo išvengė, motyvuodamas tuo, kad ir ankstesni meistrai, kaip, pavyzdžiui, Diegas Velaskesas, tapė apsinuoginusias moteris.

5. Kapričas Nr. 43. „Proto miegas pažadina pabaisas“

„Kapričai“ – tai aštuoniasdešimties graviūrų serija, kurią Goja sukūrė 1797–1798 metais. Pasak paties dailininko, darbai išjuokia įvairias civilizuotos visuomenės silpnybes, prietarus, įsitikinimus, įleidusius šaknis į kasdienį gyvenimą dėl žmonių neišprusimo. Darbuose pavaizduotos ne tik pašiepiančios, bet ir ganėtinai niūrios vizijos iš dalies paaiškinamos šia antrašte: „Proto miegas pažadina pabaisas“.

4. „Karo negandų“ serija, 1810 – 1820 m.

1810–1820 metais Goja sukūrė 82 ofortų grafikos seriją, pavadinimu „Karo negandos“. Pirmieji 47 darbai vaizduoja Prancūzijos–Ispanijos karo siaubumus, 48–64 darbai – 1811–1812 metų bado Madride padarinius, likusieji atspindi nusivylimą 1814 metais atkurta Burbonų dinastija. „Karo negandos“ – tai tam tikras Gojos politinis pareiškimas.

3. „Albos kunigaikštienė“, 1797 m.

Kaip jau minėta, XVIII amžiaus pabaigoje Goja buvo produktyvus karaliaus dvaro dailininkas. „Albos kunigaikštienė“ – vienas iš pastarojo meto dailininko kūrinių, kuriame ji autoriaus įamžinta, praėjus visai nedaug laiko po savo vyro mirties. Kunigaikštienė juodais gedulo drabužiais pavaizduota machos stiliumi, kad būtų artimesnė gausesniam to meto visuomenės sluoksniui, panašesnė į jo atstovus. Atkreipkite dėmesį, kad moteris pirštu rodo į smėlyje padėtą paties dailininko parašą.

2. „1808 m. gegužės trečioji Madride“, 1814 m.

Paveiksle „1808 m. gegužės trečioji Madride“ vaizduojamas gegužės antrosios sukilimo dalyvių sušaudymas, kurį sekančią dieną Madride įvykdė Napoleono armijos kareiviai. Jų nugaros, atsuktos į žiūrovą, simbolizuoja žiaurumą ir negailestingumą, o sukilėlių veiduose atsispindi baimė, ryžtas ir malda prieš neišvengiamą egzekuciją. Paveiksle vaizduojami ir jau nužudyti sukilėliai, ir naujai atvesti pasmerktieji, rankomis iš siaubo užsidengę veidus. Kūrinio dramatizmą stipriai išryškina į pasmerktuosius sukoncentruota šviesa.

1. „Saturnas, ryjantis savo vaiką“, 1819 – 1823 m.

Paveikslas „Saturnas, ryjantis savo vaiką“ yra vienas iš žymiausių Gojos kūrinių. Jame vaizduojamas graikų–romėnų mitologinis siužetas, kuriame dievui Saturnui išpranašaujama lemtis būti nuverstam vieno iš savo sūnų. Daugelis meno tyrinėtojų sako, kad darbas taip pat yra užuomina į Ispaniją draskiusius pilietinius neramumus. Kiek ironiška, kad šis tamsus, sukrečiantis kūrinys iš „Juodųjų paveikslų“ ciklo buvo vienas iš šešių darbų, kabojusių dailininko valgomajame.