Lembit Sarapuu. Pokalbis. 1989 – 1990 m. Estijos dailės muziejus.

Pradėję Talino meno erdvių ir parodų apžvalgą, nutarėme plačiau apžvelgti svarbiausius parodų kūrėjus. Juk kiekvienoje šalyje yra iškilių menininkų, ne visada žinomų mums, todėl siūlome plėsti savo meninį akiratį ir šį kartą plačiau susipažinti su ekscentriškuoju Estijos tapytoju Lembit Sarapuu.

Šešis dešimtmečius, per kuriuos Lembit Sarapuu (g. 1930 m.) veikė kaip menininkas, jo kūryba buvo siejama su naiviuoju menu (daugiausia septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais), transavangardu (XX amžiaus devintajame dešimtmetyje) ir postmodernizmu (1980-aisiais ir 1990-aisiais metais). Tačiau visa jo kūryba nepatenka nė į vieną iš šių kategorijų.

Lembit Sarapuu (EKM j 57325 FK 1449). Estijos dailės muziejus.

Į meno sceną jis pateko septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje būdamas gana brandus, 30 metų, po trumpos karinės karjeros šeštajame dešimtmetyje ir studijų Estijos valstybiniame dailės institute, kurį baigė 1961 m. Lembit Sarapuu buvo tos pačios kartos atstovas kaip Enn Põldroos ir Olav Maran, bet jis taip pat dirbo ir su jaunesniais menininkais, grupės ANK’64 nariais. Šeštajame dešimtmetyje jis trumpai eksperimentavo su „griežtu stiliumi“, o kiek vėliau – su siurrealizmu (Ülo Soosterio būdu), bet galiausiai pasirinko individualų ir gana vienišą kelią, siekdamas išvengti socialistinio realizmo paradigmos, oficialaus meno stiliaus Sovietų Sąjungoje. Skirtingai nei daugelis ANK kartos menininkų, jis nedirbo dekoratyviniame ar estetiniame modernizme ar psichodeliniame pop, ar švelnesnėse realizmo modifikacijose arba Soosterio kūryboje dažnai sutinkamo „kiaušinio-žuvies-kadagio“ tipo siurrealizmo srityje.

Lembit Sarapuu. Kalevipoeg ir salos mergelė. 1987 m. Estijos dailės muziejus.

Vietoj to, jis įkvėpimo sėmėsi naiviose menininkų mėgėjų scenose ir formų deformacijose, atsirandančiose dėl jų profesionalumo stokos, taip pat ankstyvojo renesanso portretuose, baroko laikotarpio alegorijose, akademinėje istorijos tapyboje, „žemesnėse“ peizažo meno formose, ir žanro bei akto figūrų tapyboje. Tuo remdamasis jis sukūrė savo meninę visatą, prieštaraujančią tiek sovietiniam utopiniam „realizmui“, tiek formaliai modernizmo estetikai. Jis mieliau lankstė ir vingiavo formas, pasiskolintas iš naivaus meno ir ikimodernistinių akademinių žanrų.

Lembit Sarapuu. Baltijos jūros gimimas. 1993 m. Tartu meno muziejus.

Jo kūryba suskirstyta į tris temas: paprasti peizažai, aktai ir portretai, seksualūs, brutalūs ir groteskiški mitologiniai vaizdiniai bei alegoriniai, ironiški ir šmaikštūs kasdienio gyvenimo ir žmogaus būties vaizdiniai. Menininkas savo kūrybą apibūdino kaip besikeičiantį bandymą reprezentuoti gyvenimo tikrovę ir realybę gyvenime. Tai atsispindi Lembit Sarapuu parodoje „Realybė ir tikrovė“, kuri nubrėžia menininko kūrybinį kelią per šešis dešimtmečius.

„Sarapuu kūriniai varijuoja nuo paprastų peizažų, aktų ir portretų iki seksualinių, brutalių ir groteskiškų mitologinių siužetų, kurių centre – alegoriniai, ironiški ir šmaikštūs kasdienybės ir žmogaus būties vaizdai. Savo kūrybą jis interpretavo kaip svyravimą tarp gyvenimo realybės ir tikrovės, iš kurių kilo ir parodos pavadinimas“, – komentuoja parodos kuratorius, meno istorikas Andersas Härmas.

Tai visiškai nauja Lembit Sarapuu paroda, kuri bus atidaryta KUMU meno muziejuje (adresas: Weizenbergi 34 / Valge 1, Tallinas) balandžio 29 dieną ir vyks iki rugsėjo 18 dienos.