Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“ (rež. I. Kaniušaitė) | Jaunimo teatro nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė ir režisierė Ieva Kaniušaitė (g. 1995).
Ieva Kaniušaitė | B. Frątczak nuotr.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos labiausiai domina?
– Kol kas savo kūrybą apibūdinčiau kaip nulinį tašką, užuomazgų, nežinomybės, nuojautų ir apsičiupinėjimo kratinį. Kurti mane skatina daug dalykų, keletas iš jų – kai pasidaro per ankšta būti vienai su tuo, apie ką kasdienybėje mąstau ir kai nebegaliu viduje talpinti savo jausmų. Visa tai tiesiogiai susiję su mano santykiu į šį pasaulį – ką aš jame patiriu, ką išgyvenu ir kaip suvokiu.
Tikriausiai skatina ir šioks toks prigesęs, bet vis dar esantis smalsumas – o kaip vis dėlto būtų galima parodyti viena ar kita? Kokiomis priemonėmis papasakoti žmogui tai, kaip aš matau pasaulį?
O temos… Yra keletas temų, kurios visuomet su manimi – laikas, liūdesys, grožis, pasaulio įvairiapusiškumas ir vilties paieškos.
Tiesa, pastaruoju metu dažnai galvoju apie minčių klaustrofobiją – iš kur tai atsiranda? Apie informacinį triukšmą, apie perteklių, apie nežmonišką kiekį visko vartojimą – meno, žmonių, daiktų, minčių, apie kategoriškumą… Ir kaip visa tai verčia mane jaustis, ką tai su manimi daro, kaip mane tai keičia?
– Kur studijavai / studijuoji ir kas buvo / yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Studijavau teatro režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o mano dėstytojai, kurso vadovai buvo Eimuntas Nekrošius ir dėstytoja Silva Krivickienė.
Ieva Kaniušaitė (antra iš dešinės) pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaityme | M. Jankaus nuotr.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Nemanau, kad skirtingų meno rūšių kūriniai gali kažkaip tarpusavyje O ir papildyti nelabai. Bet viename kūrinyje susipinančios įvairios meno sritys, įvairios disciplinos yra puikus dalykas ir man tai be galo įdomu. Tai padeda plėsti akiratį, surasti kažkokių naujų raiškos būdų, padeda judėti, išgirsti ir pamatyti kitą požiūrio tašką, pasidalinti savuoju… Iš to gali gimti nuostabūs ir labai erdvūs kūriniai.
Galėčiau net išskirti, ką turiu omenyje, sakydama, kad iš tarpdiscipliniškumo gimsta nuostabūs, erdvūs kūriniai. Reginiai, kurie mane labiausiai sužavėjo pastaruoju metu – Arturo Bumšteino „Urbančičiaus metodas“ bei Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės bei Linos Lapelytės „Saulė ir jūra (Marina)“.
Tiesą sakant, manau, kad teatras pats savaime yra vieta, kur susiduria įvairios meno rūšys, todėl tarpdiscipliniškumas tiesiog negali būti nesvarbus.
– Koks tavo santykis su aktoriais? Kaip juos renkiesi? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdama?
– Nesu dar su tiek daug žmonių dirbusi, arba bent jau tiek ilgai, kad galėčiau svariai atsakyti, bet iš teorinių pamąstymų, arba bent iš jau esančių patirčių, suprantu, kad man svarbiausias dalykas – jog aktoriaus (o ir apskritai, žmonių, su kuriais kartu kuri) požiūris į gyvenimą, į kūrybą, į estetiką, į profesiją būtų artimas, kad žmonės norėtų ir gebėtų susikalbėti, nes be to viskas sustoja, o bandymai susikalbėti ir atrasti sąlyčio taškų pareikalauja labai daug brangaus laiko.
Ievos Kaniušaitės režisuotas „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“ pjesės skaitymas | D. Matvejev nuotr.
Giedrė Giedraitytė ir Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Mama“ (rež. Ieva Kaniušaitė) | Jaunimo teatro nuotr.
– Ar galėtum išvardyti 3–5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo ar tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, vaizdo menu?
1. Tarkovskio „Nostalghia“.
2. A. Kurosawa’os „Dreams“.
3. S. Paradžanovo „The colour of pomegranates“.
4. W. Kar-wai‘aus „Happy together“, „Fallen angels“.
5. K. Ki-duko „Spring, summer, fall, winter… and spring“.
6. W. Herzogo „Encounters at the end of the world“.
7. K. Otomo „Akira“.
8. S. Kono „Milennium actress“.
Šiaip… yra labai daug filmų, kurie man patinka, kurie paliko gilų įspūdį, prie kurių vis grįžtu. Tie „mėgstamiausi“ gali pasikeisti per dieną, o tai priklauso nuo nuotaikos, nuo to, kuo aš tuo metu gyvenu. Tikriausiai labiausiai net ne pavieniai filmai įsimena, o konkretūs režisieriai, kurie įkvepia ir tuomet puoli žiūrėti visos jų filmografijos… O tų režisierių irgi daugybė.
Iš kino, kaip ir iš dailės bei fotografijos galima labai daug ko išmokti – šviesos bei spalvų žaismo, kompozicijos, nuotaikos kūrimo, montažo… Ir viso to dažniausiai neišmokstama sąmoningai sėdint ir stebint, bet kažkaip visa tai nusėda pasąmonėn ir ten skalaujasi, dėliojasi.
Man atrodo, kad tendencija teatre naudoti vaizdo projekcijas ir gyvai filmuoti nėra kažkoks savaime blogas dalykas. Pati tai naudoju. Tiesiog yra klausimas – ką tai duoda ir ko norima tuo pasiekti? Jei tai pasitarnauja visumai, kūrinio paveikumui, jei toks kūrinio konceptualus sumanymas – tuomet puiku. Žinoma, dažnai vaizdo menas naudojamas kaip priedangos priemonė, kai turinio nelabai yra ir tingima kūrybiškai paieškoti išeičių. Pavyzdžiui, gyvas filmavimas, neva, turėtų suteikti tikrumo, organiškumo įspūdį, bet man asmeniškai dažniausiai įspūdis būna priešingas. Manau, kad netikslingai naudojamas vaizdo menas teatre dažnai labai suprimityvina, suplokština visa tai, kas vyksta scenoje, viskas tampa tarsi 2D. Išvis nebelieka jokio tarpo vaizduotei. Todėl man atrodo, kad vaizdo meno naudojimas teatre turėtų būti labiau išieškotas, gal net būti netikėtumu ir tapti vyksmo scenoje dalimi.
Ieva Kaniušaitė pjesės „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ skaityme | M. Jankaus nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Artimiausi planai ir siekiamybė – spektaklis pagal I. Vyrypajevo pjesę „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“, o po to – dar nežinia.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
