Vaiva Grainytė | D. Matvejev nuotr.

Susitikti su neseniai knygynų lentynas pasiekusio koliažinio romano „Rožės ir bulvės“ autore – rašytoja, dramaturge, poete, Venecijos bienalės „Auksinio liūto“, Nacionalinės premijos laureate – Vaiva Grainyte kvies ne vienas Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamas renginys. Laukdami gyvų susitikimų su rašytoja, kalbamės su ja apie naujausios knygos iššūkius, turinio, kontekstų jungimo vingius, netikėtumus ir atradimus, asmenines laimės ir nelaimės pajautas.

Gegužės 4 d. 19 val. pasimatymui su autore Kauno valstybiniame lėlių teatre suburs tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“, o birželį kartu su Vaiva Grainyte laimės sąvokų permąstymui ir pajautai sukvies kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“.

– Knyga „Rožės ir bulvės“ yra kongreso „CoHappiness. Permąstant laimę“ programos dalis. Šis renginys bus skirtas permąstyti laimę – neretai mokslininkus, menininkus gluminančią temą. Ar Jums buvo didelis iššūkis ir kodėl, jeigu taip, rengti knygą šia tema?

– Iš kongreso iniciatorių sulaukusi kvietimo parašyti knygą laimės tema kiek sutrikau. Laimė – ne tik itin plati, paini, daugiaprasmė, bet ir banalybių bei klišių gaubiama tema. Apie ją daug kalbama savipagalbos knygose, kursuose, mokymuose. Tai – bene pagrindinė dvasinių ir pseudoezoterinių praktikų ašis. Neramino klausimas, kaip išvengti dubliavimosi su jau egzistuojančia informacija, nekalbėti žinovės tonu, kaip neparašyti „bakalaurinio“, t. y. sauso tyrimo apie, tarkim, istoriškai besikeičiančias laimės sampratas ar nenuklysti į vien sarkazmo, parodijos arba atvirkščiai – filosofines lankas. Turint mintyje temos mastelį jas, tas lankas, reikėjo apsibrėžti.

Nerimo kėlė ir knygos – t. y. ne straipsnio ar esė – formatas bei nurodytas pusantrų metų terminas. Kadangi leidinys dvikalbis, procesas –  rašymo, perrašymo, vertimo ir redagavimo darbai – truko dvejus metus. Turėjau garbės bendradarbiauti su nuostabiai jautriais anglų k. vertėjais – Karla Gruodis bei angliškojo vertimo redaktoriumi Jeremy Hill‘u.

Bejėgiškumas ir dvejonės rungėsi su nerimu, tačiau laimėjo smalsumas ir intriga. Pasikinkiusi šiuos du „žirgus“, dvi varomąsias jėgas, leidausi į intelektualinį nuotykį. Drąsino projekto iniciatorių suteikta visiška kūrybinė laisvė ir žinojimas, jog veikiu ne akademiniame, o grožinės literatūros lauke, kad laimės tyrimo metu įgytas žinias verčiu kūriniu, o ne vadovėliu ar straipsnių rinkiniu.

– Kas paskatino rinktis būtent tokią – koliažinio romano – formą?

– Koliažinės formos, kaip tokios, iš karto nepasirinkau. Ji gimė ir gryninosi palaipsniui – ieškant tinkamos tonacijos, žanro, nardant tarp įvairių kontekstų, šaltinių, skaitant įvairią literatūrą. Vienu metu stichiškai rašiau ir straipsnius, ir trumpas istorijas – vienaip ar kitaip pagrindinės temos veikiamas miniatiūras. Jau turint tekstų pluoštelį, atsirado aiškesnė kryptis.

Knygos turinys vystėsi pasitelktus tiek poetinę asociacijų logiką, kai jungiami tarpusavy, atrodytų, nesusiję pasažai, tiek racionalų, dramaturginį mąstymą. Knygos forma – sąmoningas straipsnių pynimas su trumpomis istorijomis – tapo konceptualiu sprendimu, leidžiančiu motyvuoti hibridinį „Rožių ir bulvių“ žanrą: publicistinių straipsnių autorystę priskyriau vienam iš knygos veikėjų, tad romanas yra apie rašomą knygą laimės tema ir aplink rašomus tekstus vykstančias, o gal įvykusias, laimės patirčių miniatiūras.

Romaną įvardyti kaip koliažinį pasiūlė leidykla „Baltos lankos“ – šis terminas reiškia skirtingų žanrų bei rašymo registrų derinimą ir turi sąsajų su man artimu dar siurrealistų praktikuotu rašymo metodu. 

– Ar, Jūsų nuomone, į laimės temą mūsų visuomenėje reikėtų labiau gilintis? Ar tai padėtų atskirti, kur iš tiesų slypi kiekvieno mūsų laimė, o kur – užslėpti siekiai kažką kažkam įrodyti ar įsprausti save į visuotinės laimės klišes?

– Nesu tikra, ar tas „labiau“ ar „daugiau“ čia būtinas, turint omenyje ir taip sparčiai klestinčią laimės industriją. Galbūt svarbesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis laimės temos aspektas? „CoHappiness“ kongresas galimai ir siekia sukurti tokią platformą, kurioje susitiktų platesni žvilgsniai ir rakursai.

– Rašydama knygą, gilinotės į laimės sąvoką – aprašėte cheminius organizme vykstančius procesus, įvairias skirtingais laikmečiais vyravusias laimės, požiūrį į depresiją teorijas, tyrinėjote kasdienybėje įsitvirtinusį laimės sureikšminimą bei prievolės mechanizmą. Kokie Jums buvo netikėti atradimai? Ar po šios knygos Jūsų pačios požiūris į laimės sąvoką pakito?

– Turėjau galimybę įgyti naujų, nors ir fragmentiškų, diletantiškų, žinių iš įvairių disciplinų – zoologijos, frenologijos, ekonomikos, sociologijos, neurologijos ar filosofijos. Atradimai lydėjo nuolatos, ir jie, ko gero, labiausiai susiję su netikėtomis kontekstų jungimo galimybėmis. Pvz., jeigu ne „Rožių ir bulvių“ iššūkis, smegenų nebūčiau susiejusi su brokoliu, brokolio su poete A. Sexton, A. Sexton psichinės sveikatos su XIX a. amerikiečių geležinkelininko patirta galvos smegenų trauma, o šio istorinio liudijimo – su šiuolaikiniu laimės šarlatanizmu.

Mano pačios požiūris į laimės sąvoką tapo kontekstualiai turtingesnis, tačiau painiavos, bandant kalbėti šia plačia tema, nesumažėjo. Tiesa, beveik supratau, kaip apskaičiuojamas šalių laimingumo indeksas.

– Viename savo interviu sakėte, kad riba tarp kūrybos, gyvenimo ir darbo yra labai trapi arba jos tiesiog nėra. Jūsų knygoje „Rožės ir bulvės“ ryški pandemijos tema, kuri buvo itin aktuali Jums rašant šį kūrinį – koronavirusas, karantinas tapo svarbiu knygos fonu. Jeigu tekstą vis dar konstruotumėte, ar šių dienų įvykiai karo kontekste kažkokiomis formomis įsilietų į fabulą? Gal galvojote šia tema – kokie atsirastų knygos herojai, kokias jie istorijas pasakotų?

– Jūsų minimame interviu, manau, omeny turėta išsitrynusi riba tarp darbo, asmeninio gyvenimo bei laisvalaikio – tai atskira tema. O kas dėl į knygos turinį persikėlusių aktualijų – taip, jos neišvengiamai mus veikia. Pandemija buvo tokia įspūdinga ir siurreali patirtis (beje, koronavirusui turėčiau būti dėkinga už sėslų pusmetį, leidusį susikurti rašymo rutiną), kad sustojusio pasaulio aura neišvengiamai įsiskverbė į knygą. Neabejoju, jog Ukrainoje vykstančio genocido įvykiai taip pat koreguotų knygos turinį. O gal tiesiog paralyžiuotų rašymo veiksmą, priverstų naujai kvestionuoti jo prasmingumą.

Tiesa, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, buvau pakviesta sukurti radijo pasaką vaikams – pasąmonė, veikiama dabartinių įvykių, savaime nuvairavo į šiuo metu vykstančio karo temą. Tai tapo alegoriniu pasakojimu, o gal kiek utopine pasakėčia dabarties tema (kuri, kol pasirodys šis pokalbis, gali pakrypti dar kita linkme).

– Savo knygoje rašote, kad „dėl pasaulio patiriamas liūdesys gali veikti kaip kanalizuojanti, galinga, išjudinanti jėga: be akistatos su kančia nebūtų didžiųjų asmenybių – teisuolių, gelbėtojų, šventųjų, aktyvistų, vizionierių, menininkų, išradėjų, gydytojų, bepročių, mąstytojų, keitusių istorijos vagą ar visatos sampratą“. Ar tai galioja ir laimei? Ar tik susidūręs su sunkumais gali suvokti, ką savo gyvenime gali apibrėžti „laimės“ sąvoka?

– Laimę tyrinėjantis knygos veikėjas nemažai advokatauja oficialiai mažiau, nei laimė, pageidaujamiems turiniams – kančiai, liūdesiui – jie legalizuojami, parodomi ir tyrinėjami kaip svarbios bei integralios išorinio ir vidinio pasaulio dalys. Ar laimės potyriui būtinos kontrastingos patirtys? Manau, nebūtinai, tačiau, tarkim katastrofos ar ligos akivaizdoje sumažėjusi poreikių ir troškimų amplitudė išgrynina, perkeičia laimės sąvoką, tampa paprasčiau vertinti mažus dalykus.

– Jūsų knygos pavadinimą pasufleravo Šv. Faustinos dienoraštyje aprašytas jos patyrimas, kai sunkaus darbo nualinta mistikė Faustina Kowalska, pakėlusi dangtį nuo verdamų bulvių puodo, ten rado rožes. Ne tai, ko tikėjosi, bet tai nereiškia, kad nusivylė. Kaip manote, ar netikėtumo faktorius yra svarbus laimės pajautai? Gal iš tiesų tikėdami rasti laimę vienur, ją netikėtomis formomis aptinkame kitur? Bet ar gebame atsiplėšti nuo pirminio „tikslo“ ir sugebame ją atpažinti?

– Šv. Faustinos patyrimas greičiausiai koduoja gilesnes prasmes, nei netikėtumo – staiga aplankytos sėkmės – momentą. Tačiau taip, kaip teigiama „Rožių ir bulvių“ veikėjo rašomose esė, laimė anksčiau sieta su išoriniais veiksniais, tokiais kaip sėkmė, atsitiktinumas, netikėtai nusišypsojusi Fortūna. Bene nuo XVIII a. laimė suvokiama  labiau kaip subjektyvus turinys. Abi šios laimės sampratos – objektyvioji ir subjektyvioji – iki šių laikų yra gajos, tarpusavy besimainančios ir taip komplikuojančios pačios laimės sąvoką. Tad, žiūrint iš šalies, grynai „techniškai“, laimingu galima pavadinti ir miške stambią pinigų sumą radusį sulytą grybautoją, ir gyvenimo meilę tame pačiame lėktuve sutikusį, įprastai į eilinę konferenciją keliavusį klerką. Tačiau galbūt tiek romantiniai klerko santykiai, tiek pinigai grybautojui, vėliau atnešė daug skausmo ir nemalonumų. O dar vėliau tais sunkių patirčių serpantinais tariami veikėjai galimai nuvingiavo į laimės teritoriją, kuri taip pat nesidriekė amžinai… Manau, jog „atpažinimas“ yra sąlyginė bei kintanti, laiko ir distancijos veikiama, perspektyva.

– Jūsų knygoje rašoma: „Don Chuanas klausia, kas mane daro laimingą“. O kas Jums yra laimė? Kada ją jaučiate? Ir apskirtai, ar Jums pačiai svarbu analizuoti savo laimės pajautas, ką tai duoda?

– Verta patikslinti, jog šį klausimą Vikai, vienai iš knygos veikėjų, uždavęs Don Chuanas yra meksikietis iš dating app‘so. Vika galiausiai išsilaisvina iš desperatiškų antrosios pusės paieškų, bandymo įgyvendinti „laimingos šeimos programą“ ir atranda laimę, savo vidinę Atėnę, kitokiame buvime.

Pati asmenines laimės ir nelaimės pajautas analizuoju nuolatos – tai, matyt, yra ir psichinės konstitucijos, ir „profesinės ligos“ pasekmė. Toks proto būvis suteikia įžvalgų, idėjų, kurias vėliau galiu įdarbinti, panaudoti kūryboje. Visgi laimingiausia būnu tada, kai pavyksta tą nuolat besisukantį analizės malūną bent kiek pritildyti. O nesidairymas į kitų gyvenimus taip pat leidžia jaustis harmoningiau.

– Ar pritariate, kad laimė yra mūsų apsisprendimas?

– Tai – viena iš teorijų, kuriai turbūt pritartų kognityvinės psichologijos šalininkai, tūlas kaučeris, iš sunkumų išsikapstęs žmogus arba viena iš „Rožių ir bulvių“ knygoje cituojamų laimės eksperčių, teigusių, jog laimė tėra įpročio klausimas.

Jeigu pritarčiau vienam – šiam ar kitam – galimam laimės „išgavimo“ būdui ar apibrėžimui, anuliuotųsi visas „Rožėse ir bulvės“ vykstantis tyrimas: klausimų, atsakymų ir naujų klausimų tvistas. Mieliau likčiau ten, kur jaučiuosi geriausiai – paradokso, minėtojo tvisto stichijoje, nei laimės žinovės kėdėje.