Kontrabosininkas Donatas Butkevičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr
Kontrabosininkas Donatas Butkevičius, baigęs bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat studijavęs Čekijoje, sukaupęs nemažą konkursinę patirtį, jau beveik dešimtmetį yra šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“, taip pat Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro bei kamerinės muzikos ansamblio „Musica humana“ narys. Skirtingos raiškos sritys, jų plotmė suponuoja platų muzikanto domėjimosi, muzikos suvokimo horizonto diapazoną, apimantį klasiką ir šiuolaikinio skambesio variacijas. Apie visa tai – šiame pokalbyje.
Noras mokytis muzikos
Donatai, visada įdomu pažinti muzikantą kaip asmenybę, sužinant jo gyvenimo istoriją. Taigi pasidalinkite ryškiausiais ankstyvaisiais pasaulio pažinimo prisiminimais.
Ankstyviausi vaikystės prisiminimai visada persipina su tėvų pasakojimais ir sukuria bendrą menamos vaikystės vaizdinį. Kartais pačiam net sunku pasakyti, ar tai mano asmeninis prisiminimas, ar labiau įsisavintas tėvų ir artimųjų pasakojimas. Vienas ryškiausių tokių prisiminimų – mano noras mokytis muzikos. Vaikystėje, kai man buvo 3–4 metai, dažnokai sirgdavau laringitu, dėl šios ligos kartais tekdavo gulėti ligoninėje. Mama, kuri yra fortepijono mokytoja, eidama į darbą Biržuose ir palikdama mane ligoninės palatoje, klausdavo: „Ką tau atnešti, kai ateisiu po darbo, ko norėtum?“ Prašiau, kad mama atneštų man smuiką.
Būdamas penkerių, pradėjau mokytis muzikos mokykloje, o tėvams nebeliko klausimų, kokį instrumentą norėčiau pasirinkti. Labai ryškiai prisimenu, kaip kartu su tėvais eidavome į visus klasikinės muzikos koncertus Biržuose. Nors dažniausiai koncerto metu užmigdavau mamai ant kelių, tačiau šie koncertai buvo tikras malonumas.
Prisiminkite muzikos meno mokymosi pradžią: kaip viskas atrodė tada ir kaip atrodo šiandien?
Buvau gabus muzikai, tačiau lėtesnio būdo, ne viskas pavykdavo iš karto, tad nebuvo lengva. Vis dėlto visada jaučiau, kad einu teisingu keliu. Būdamas 12–13 metų supratau, kad smuikas nėra tas instrumentas, su kuriuo norėčiau sieti savo gyvenimą, ir ėmiau ieškoti alternatyvų: kokioje muzikinėje veikloje galėčiau naujai atrasti save. Labai džiaugiuosi, kad dalyvaujant viename smuikininkų konkurse, mokytojai Undinė Jagėlaitė ir amžiną atilsį Arūnas Konstantinas Palšauskas man pasiūlė stoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir mokytis groti kontrabosu. Dabar atrodo, kad visas mano muzikinis kelias buvo labai stabilus ir nuoseklus, tačiau jį lėmė keli atsitiktinumai, už kuriuos esu labai dėkingas.
Jūsų patyrimu, ką reiškia mokyti muzikos meno? Ko tai reikalauja? Prisiminkite savo mokytojus, kurie Jums buvo ir yra kaip švyturiai – sekami ir siekiami idealai.
Vaikus visų pirma reikia sudominti ir uždegti, tik tada galima siekti rezultatų. Tai labai sudėtinga, nes visi žmonės yra labai skirtingi ir prie kiekvieno mokinio reikia prisitaikyti. Mokytojas turėtų būti autoritetas, bet tuo pačiu ir draugas, pakankamai reiklus, bet tuo pačiu supratingas ir jautrus. Šis darbas reikalauja neišsenkamos kantrybės ir sumanumo.
Būtent smuiko mokytojos Daivos Razguvienės dėka savo gyvenimą nukreipiau profesionaliosios muzikos linkme. Vėliau didelės įtakos mano pasirinkimams ir muzikinei karjerai, jau grojant kontrabosu, turėjo mokytojas Vytautas Jacunskas, taip pat profesorius Čekijoje Miloslavas Jelinekas. Žinoma, tiesiog privalau paminėti dėstytoją Donatą Bagurską, visada motyvuojantį asmeniniu pavyzdžiu ir visokeriopai padedantį konsultacijomis bei visais įmanomais būdais. Šiems žmonėms būsiu dėkingas visą gyvenimą.
Kontrabosininkas Donatas Butkevičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Čekijoje, tad palyginkite patirtis, metodines praktikas.
Didžiausias skirtumas tikriausiai buvo dėl kontrabosininkų skaičiaus. Nors dabar situacija šiek tiek pasikeitusi, tačiau anksčiau LMTA vienu metu būdavo 2–3 kontraboso studentai visoje akademijoje, o tam tikrą laiką joje buvau netgi vienintelis kontrabosininkas. Išvykęs į Čekiją pamačiau, kad tos šalies akademijoje – 12–13 kontrabosininkų, kurie, mokydamiesi vieni iš kitų, tarpusavyje sveikai konkuruoja. Ten studijavau ne tik pas visame pasaulyje pripažintą puikų profesorių M. Jelineo, bet ir sėmiausi patirties iš dar bent dešimties kolegų.
Muzikavimo patirtys
Esate ansamblio „Synaesthesis“ narys. Pasidalinkite savąja, jau beveik dešimtmečio patirtimi, grojant šiuolaikinę muziką.
„Synaesthesis“ visų pirma yra draugai, siekiantys bendro tikslo. Labai džiaugiuosi, kad ansamblis toliau auga, kelia ambicingus tikslus, kurie prieš kelerius metus buvo dar sunkiai įsivaizduojami.
Formuojantis ansambliui nebuvau šiuolaikinės muzikos gerbėjas, tačiau šiuolaikiniai kūriniai man patiko kaip vis nauji iššūkiai atlikimo prasme. Mane žavėjo ansamblio draugų entuziazmas, tam tikras fanatizmas, kuris yra užkrečiamas, tad ir aš vis labiau įsitraukiau į šiuolaikinę muziką, be kurios šiandien savo muzikinio gyvenimo neįsivaizduoju.
Taip pat beveik dešimtmetį esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro kontrabosininku. Ką Jums asmeniškai reiškia groti viename svarbiausių šalies orkestrų?
Simfoninis orkestras labai sudėtingas, nuolat besikeičiantis darinys. Keičiasi kartos – tai yra nesustabdomas procesas, kuris turi vykti sklandžiai ir būti pagrįstas kuo didesne pagarba vyresniesiems, perimant jų patirtį, vertinant ir visada atsimenant jų indėlį. Kai pradėjau groti LNSO, buvau bene jauniausias orkestro muzikantas, be jokios patirties. Dabar jau esu sukaupęs nemažai orkestrinės patirties, bet jos visada galėtų būti daugiau. Grojimas simfoniniame orkestre lavina gausybę profesionaliam atlikėjui reikalingų gebėjimų: ne tik elementarius techninius muzikinius įgūdžius, bet muzikinę intuiciją, moko dirbti kolektyve, lavina gebėjimą prisiderinti prie kitų, neprimetant savo asmeninės interpretacijos, o ieškant vienybės.
Dar viena Jūsų raiškos sritis – „Musica humana“. Papasakokite apie šį ansamblį.
„Musica humana“ – labai universalus ansamblis, atliekantis įvairiausią muziką: nuo baroko iki šiuolaikinių kūrinių. Mes grojame labai daug kamerinės muzikos įvairių sudėčių ansambliams, kameriniams orkestrams, atliekame net miuziklus ir operas, o taip pat dažnai grojame kaip solistai su „Musica humana“ pritarimu. Turbūt toks ansamblio universalumas yra didžiausias privalumas, tačiau kartu ir iššūkis – aprėpti tiek skirtingų stilių ir žanrų ir atlikti viską kuo profesionaliau; o 10–12 styginių instrumentų atlikėjų prilygti pilnos sudėties kameriniam orkestrui yra labai sunku.
Pasidalinkite savitumais grojant ansamblyje ir pasirodant kaip solistui? Ką šios raiškos sritys teikia muzikantui, ko reikalauja ir kaip tarpusavyje sąveikauja?
Nedidelių kamerinių ansamblių specifika yra artima soliniam grojimui – kiekvienas atlikėjas yra labai reikšmingas bendram kūrinio paveikslui. Iš esmės ansamblis turi būti komanda, ieškanti kompromisų, susitarimų, kartais net aukojant savąjį ego; o solistas gali būti laisvesnis, individualesnis. Jei solistas groja vienas, be jokio pritarimo, tai yra jo monologas, savo paties jausmų ir patirčių apmąstymas. Neišeidamas iš stilistikos rėmų, gali sau leisti viską. Vis dėlto solistas, grodamas su orkestro ar ansamblio pritarimu, negali jo ignoruoti ir turėtų leistis į dialogą, stengdamasis ne tik pasakyti, bet ir išklausyti.
Donatai, visų muzikavimo praktikų ir patirčių akivaizdoje Jūsų instrumentas kontrabosas – kas ir koks jis?
Tai vis dar nepakankamai atrastas instrumentas, tiek visame pasaulyje, tiek mano paties. Visi pažįsta kontrabosą kaip džiazo muzikos ir orkestro ar ansamblio harmonijos pagrindą, tačiau šio instrumento galimybės yra neribotos. Labai žavi jo universalumas, tembrinė ir spalvinė įvairovė, platus diapazonas. Jau septyniolika metų groju kontrabosu ir vis atrandu naujų raiškos subtilybių. Dabar mano atradimai daugiausia susiję su šiuolaikinės muzikos atlikimo technikomis, kurių yra ištisa galybė. Kiek daug visko dar norėčiau įvaldyti.
Iš tiesų visame pasaulyje kyla kontrabosininkų profesionalumo lygis. Soliniuose konkursuose dalyvaujantys kontrabosininkai žino, kad gerai pasirodyti darosi vis sunkiau. Norint laimėti konkursą, pagroti intonaciškai tiksliai ir techniškai teisingai – neužtenka, nes tai yra tiesiog savaime suprantama. Šiandien kontrabosas jau vertinamas kaip visavertis solinis instrumentas, o ne tik kaip akompanuojantysis ar harmonijos pagrindas, ir tai yra labai džiugu.
Muzikanto kasdienybė yra repeticijos, tad, Donatai, ką Jums reiškia repetuoti?
Repeticijoje labai svarbu aiškiai žinoti tikslą ir jo siekti. Būtina tobulinti techninius niuansus: štrichai, artikuliacija, bendros frazuotės ir intonacija, tačiau, kreipdami dėmesį tik į šiuos parametrus, galime tapti muzikantais-amatininkais. Dėl to man labai patinka dirbti su LNSO meno vadovu ir vyriausiu dirigentu Modestu Pitrėnu. Jis išsamiai kontekstualizuoja kūrinį, jei įmanoma, aptaria, ką pats kompozitorius ar muzikologai kalbėjo apie jį, pateikia konkrečių atliekamos muzikos įvaizdžių, taip siekia orkestro emocinės ir muzikinės minties vienybės.
Repeticijos veda į koncertą kaip į muzikos išsipildymo šventę. Pasidalykite savo ypatingiausiais patyrimais muzikuojant.
2017 metais programoje „Orkestras iš arti“ atlikau Nino Rotos „Divertimento concertante“ kontrabosui ir simfoniniam orkestrui III ir IV dalis, diriguojant M. Pitrėnui ir akompanuojant LNSO. Kiekvienais metais filharmonija organizuoja koncertą, kuriame solistais tampa orkestro nariai. Taip kiekvienas orkestro muzikantas turi šansą įgyvendinti savo svajonę ir pagroti solo su simfoniniu orkestru. Tai neįkainojama patirtis, tuo pačiu ir iššūkis, kurį mielai pakartočiau.
Nerimas ir jaudulys – muzikanto palydovai. Donatai, kaip jaučiatės artėjant koncertui ir tada, kai muzika baigiasi?
Profesionalaus orkestro muzikanto neslegia tokia didelė atsakomybė, todėl jo patiriami nerimas ir jaudulys yra silpnesni. Grojant solo, šie jausmai yra neišvengiami ir, mano manymu, netgi reikalingi, jie suteikia gyvybingumo ir emocionalumo atliekamai muzikai. Žinoma, reikia mentaliai pasiruošti, kad būtų išvengta nekontroliuojamos panikos, o išnaudojama kaip labai naudingas adrenalinas. Reguliari koncertinė praktika stiprina ir leidžia pasiruošti. Vis dėlto sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą tarp nerimo ir apatijos grojant koncerto metu.
Dėl pandemijos sustabdžius gyvus koncertus, visi muzikantai susidūrėme su koncertinės praktikos stoka, buvo nelengva sugrįžti į koncertinį ritmą. Atrodo, esi puikiai pasiruošęs, bet užtenka suabejoti ir jaudulys nusveria sveiką protą. Pasibaigus koncertui stengiuosi nesureikšminti: ar viskas pavyko puikiai, ar kas nepavyko. Priimu kiekvieną patirtį kaip naudingą pamoką ateičiai.
Remdamasis savo plačia konkursine patirtimi, pasidalinkite konkurso reikšme muzikantui. Jūsų manymu, galima įvertinti muzikos meno atlikimą, kiek tai objektyvu ir prasminga?
Mano manymu, konkursai yra puiki terpė parodyti save, puiki galimybė paruošti naujas programas ir tobulėti. Labai įdomu nuvykus į konkursą susipažinti su kitais kontrabosininkais, pasiklausyti, kokios tendencijos, pamatyti, koks kontrabosininkų lygis skirtingose pasaulio šalyse.
Suprantu atlikėjus, kurie nemėgsta konkursų, jiems nepatinka, kad komisija juos vertina, ieško įvairių priekabių. Žmonėms tai kelia didelį stresą, jie neatsipalaiduoja ir todėl negali atlikti kad ir geriausiai savo paruoštos programos. Tokie muzikantai į konkursus nevyksta ir visiškai save realizuoja koncertuose. Tai labai sveikintina.
Iš tiesų konkursų yra labai įvairių, nors vertinimo kriterijai aiškūs, kartais pajunti esant tam tikras povandenines sroves. Vis dėlto esu linkęs tikėti, kad neskaidrių konkursų vis mažėja. Žinoma, muzika yra subjektyvus dalykas, vertinant daug lemia asmeninis skonis, bet konkursų komisijas sudaro didelis narių skaičius, skaičiuojami skiriamų balų vidurkiai, į kuriuos dažniausiai nepatenka aukščiausias ir žemiausias įvertinimas, siekiant išvengti kraštutinumų.
Kontrabosininkas Donatas Butkevičius | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Menas ir gyvenimas
Muzikantas turi būti dvasiškai turtinga asmenybė, kad galėtų interpretuoti ir savimi užpildyti muzikos kalba išrašytas partitūras, kad jos atgytų. Kokios meninės patirtys Jus įkvepia?
Nesu didelis kitų menų ekspertas, tačiau stengiuosi domėtis, kad nenutolčiau nuo šiandieninių tendencijų. Šiuo metu vis dažnesnės tarpdisciplininio meno apraiškos, kai skirtingi menai derinami tarpusavyje. Ansamblis „Synaesthesis“ dažnai bendradarbiauja su šviesų menininkais, kino režisieriais. Vienas ryškiausių pavyzdžių – mūsų projektas „Why does this appear“. Tai nebylus režisieriaus Kristijono Dirsės filmas, kuriame mes patys vaidinome ir tuo pačiu atlikome Dominyko Digimo sukurtą garso takelį. Gyvose filmo peržiūrose žiūrovas gali matyti tuos pačius žmones ir projektoriaus ekrane, ir grojančius scenoje.
Leiskite šio interviu skaitytojui susitikti Jus muzikos pasaulyje: ko pasiklausyti, kad būtų išgirsta Jūsų dabartis?
Dabar didžiausią dėmesį skiriu Lietuvos kultūros tarybos skirtos stipendijos realizavimui. Planuoju edukacinius koncertus apie kontraboso raiškos galimybes Lietuvos muzikos ir menų mokyklose. Jau suplanuoti koncertai balandžio 5 dieną Šilutėje, balandžio 6 dieną Alytuje, balandžio 27 dieną Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Taip pat kviečiau kompozitorius kurti muziką kontrabosui, labai džiugu, kad šis kvietimas buvo išgirstas daugybės kompozitorių, tad dabar kelis mėnesius aktyviai bendradarbiausime ir jau birželio 14 dieną atliksiu jas Lietuvos kompozitorių sąjungoje Vilniuje.
Prakalbus apie dabartį, neįmanoma išvengti tikrovės, paženklintos karo gausmo. Menas ir gyvenimas, Jūsų patyrimu ir manymu, kaip sąveikauja, kiek gyvenamo meto tikrovė keičia, turi įtakos kūrybinei raiškai, kiek pastaroji gali ir turi atspindėti, reflektuoti, o taip pat bandyti keisti žmonijos būtį?
Neišvengiamai menas ir gyvenimas sąveikauja, nes menas dažniausiai ir yra mūsų gyvenimų emocinė išraiška. Karas paliečia mūsų visų jausmus ir patirtis, būtų kvaila ir net nenormalu tai ignoruoti. Neabejoju, kad dėl karo Ukrainoje mūsų patiriamos emocijos atsispindės naujuose menininkų darbuose. Muzika šiuo atveju gali atlikti ir kitą vaidmenį – suteikti bent akimirkai psichologinį prieglobstį, klausant muzikos bent mintimis nusikelti į ramią ir karo įtampos nepaliestą erdvę.
XXI amžiuje vienas išbandymų – nepaliaujamai greitėjantis gyvenimo tempas, gausėjantis informacijos srautas, daugelis žmonių patiria perdegimą, sutrinka, netgi puola į depresiją. Jūs kaip menininkas-muzikantas, turintis išlaikyti vidinę rimtį ir vidinį ritmą, kaip saugote save, žinant, kad pirmiausia grojama savimi pačiu?
Sutinku, kad gyvenimo tempas greitėja, tačiau mes prie to prisitaikome. Elementarus to pavyzdys – klasikinė muzika. Muzikologai rašo, kad labai daug kasdien girdimų klasikinės muzikos šedevrų prieš 100–200 metų ir dar seniau buvo atliekami žymiai lėčiau. Net ir Volfgangas Amadėjus Mocartas savo kūrybą ir ypač lėtąsias kūrinių dalis atliko beveik dvigubai lėčiau. Atlikėjai priprato groti greičiau, išsivystė tam tikros atlikimo tradicijos, prie kurių mūsų ausys ir protas prisitaikė. Dabar staigiai grįžti į tuos lėtesnius tempus yra labai sudėtinga. Atrodo, jog tada trūksta muzikinės tėkmės, muzikinė mintis trūkinėja ir niekur neveda.
Vis dėlto kalbant ne apie muziką, o apie gyvenimą, didelis persikrovimas įvyko per pirmąjį karantiną 2020-aisiais. Pamenu, prieš pat paskelbiant karantiną, Kovo 11-ąją su ansambliu „Synaesthesis“ koncertavome Londone. Vos tik grįžęs iš Londono, turėjau iškart bėgti į repeticijas – tą savaitę buvo suplanuoti 3–4 skirtingų programų koncertai – visi labai atsakingi; tuo pačiu metu baigiau savo antrąsias magistrantūros studijas – ruošiausi egzaminams. Tempas buvo toks didelis, jog atrodė, kad paroje trūksta dar bent kelių valandų. Tačiau tik grįžus iš Londono, imta atšaukti koncertus; po kelių dienų buvo paskelbtas karantinas ir atrodė, kad laikas tarytum sustojo. Nebereikėjo niekur bėgti, jokių repeticijų ar koncertų, liko tik sėdėti namuose. Man šis laikas, nors ir persmelktas nežinomybės, leido pažvelgti į save iš šalies ir suprasti, ko noriu siekti, o kam galbūt skiriu per daug laiko ir energijos. Ypač padėjo pasivaikščiojimai gamtoje, fizinis darbas gryname ore. Tai buvo lyg reabilitacija nuo kasdieninio bėgimo. Sunkiais momentais, kai tempas jau gali būti nebeįveikiamas, siūlyčiau nebijoti pasidaryti tokį asmeninį karantiną be jokios pandemijos, tiesiog skiriant laiko sau.
Jūsų manymu, kodėl žmogui verta ieškoti meninių patirčių, peržengiant bet kokias įmanomas sienas ir ribas?
Labai svarbu leisti sau nesuprasti meno. Tik patirdami atrandame ir sužinome, kas mums patinka, ko nemėgstame, kokias emocijas tai mums kelia. Muzikoje, apskritai mene, užkoduota daugybė jausmų ir emocijų. Klausydami muzikos patiriame tam tikrą jausmų simuliaciją, tai perleidžiame per savo patirtį bei vaizduotę. Kuo daugiau sukaupiame meninės patirties, tuo geriau suprantame emocijas ir, susidūrę su jomis realiame gyvenime, galbūt galėsime lengviau jas išgyventi.
Pokalbio pabaigoje – Jūsų žodžiai sau pačiam apie save vakar, šiandien ir rytoj.
Nepamiršk, kas nutiko vakar, vertink, ką turi šiandien, kad rytoj galėtum tai išsaugoti.
