Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 22 rugpjūčio d. 10:50
„Ribų nėra, yra tik šokis“ – pokalbis su baleto artistu Eligijumi Butkumi

„Carmen“ | Michail Raškovskij nuotr.

Eligijus Butkus – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovas, atskleidęs save baleto scenoje sukurtais vaidmenimis. Per dvidešimties metų karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pelnyti apdovanojimai liudija meninės raiškos įtaigą ir svarbą: 2009 m. „Auksinis scenos kryžius“ už Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, 2010 m. „Švyturys“ už Natanaelio vaidmenį „Kopelijoje“ bei Romeo vaidmenį balete „Romeo ir Džuljeta“, 2016 m. dar vienas „Auksinis scenos kryžius“ – aukščiausias Lietuvoje teatro meno įvertinimas už vaidmenį balete „Bolero“.

E. Butkaus talentas įvertintas reikšmingomis Lietuvos asmenybių vardinėmis premijomis. Nuo 2001 m. bendradarbiauta su Anželikos Cholinos teatru, kur atlikti techniškai sudėtingi ir stiprūs, vaidybine tiesa pagrįsti vaidmenys. Paskutiniam vaidmeniui baleto scenoje Eligijus Butkus 2018 m. pasirinko savo mokyklos laikų draugo, svariais apdovanojimais įvertinto choreografo, vadovaujančio LNOBT Baleto trupei, Martyno Rimeikio spektaklį (už choreografiją pelniusį „Auksinį scenos kryžių“) „Visur, kur mes nebuvom“ (premjera – 2015 m. balandžio 10 d.). Šiame pokalbyje – apie svajojamąją būtį baleto pasaulyje.

Kelionė siekiamybės link

– Gerbiamas Eligijau, kodėl ir kaip pasirinkote baletą kaip savo gyvenimo kelią?

– Labai įdomi istorija. Esu iš mažo miestelio – Užvenčio, Kelmės rajone, iš kurio yra kilęs ir mūsų primarijus Petras Skirmantas. Apie baletą ir jį daug žinojau, nes mūsų šokių mokytoja buvo ta pati – Onutė Jankauskienė, kuri, beje, neseniai baigė savo pedagogės karjerą. Nors paties baleto ir šokančio P. Skirmanto nebuvau matęs, bet mokytoja užsimindavo, pasakodavo.

„Rusiškasis Hamletas“| Michail Raškovskij nuotr.

Kartą į mokyklą atvyko pedagogai iš Kelmės choreografijos mokyklos. Jie atkreipė į mane dėmesį, pakvietė vykti mokytis pas juos. Tada mano mokytoja pasakė: „Gal važiuokim tiesiai į Vilnių, keliai jau praminti, jau yra vienas primarijus iš Užvenčio, atėjo metas ruošti kitą“. Taip atvykau į Vilnių. Įstojau. Tiesa, reikėjo truputėlį luktelt, nes iš karto atsakymo negavau. Rugsėjį penktą klasę pradėjau lankyti dabartinėje Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje, bet spalį paskambino tuometės Vilniaus baleto mokyklos (dabar – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius) direktorė ir pranešė žinią mamai: „Jūsų sūnus yra priimtas“. Mes labai greitai susikrovėme lagaminus ir tėtis su mama išvežė mane į Vilnių. Taip prasidėjo mano kelionė siekiamybės link jau sostinėje.

– Kas buvo Jūsų mokytojai?

– Iš pradžių mano mokytojas buvo Pranciškus Peluritis, kuris, beje, 2019 m. išleido puikią klasikinio šokio metodinę knygą baleto šokėjams „Vyrų klasė“ (Vilnius: Naujasis židinys-Aidai), kurią pernai rugsėjo mėnesį pristatėme Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre spektaklio „Pelenė“ pertraukos metu. Labai džiaugiuosi, kad mokytojas vis dar rašo ir yra aktyvus baleto pasaulyje. Baigęs karjerą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, jis išvyko dėstyti į Lenkiją, dabar, kiek žinau, mokytojas atsidėjęs kitų knygų rengimui. Visi labai laukiame.

Taigi mokiausi pas Pranciškų Peluritį, Birutę Krapavičienę, Antaną Beliukevičių. Charakterinio šokio mokė Aušra Gineitytė, duetinio šokio – Vytautas Kudžma, su kuriuo, beje, teko dirbti ir atėjus į LNOBT, – jis buvo mano repetitorius, kaip ir Borisas Martinkevičius.

Mokyklą baigiau vadovaujamas mūsų primarijaus ir iškilios asmenybės Jono Katakino. Kai pradėjau mokytis, jau visi žinojome, kad jis yra žvaigždžių mokytojas, primarijus, ir kad tai buvo jo paskutiniai metai teatre. Jį pamenu iš vengrų choreografo Antalo Fodoro spektaklio „A proba“, kuriame Jonas Katakinas sukūrė Jėzaus Kristaus vaidmenį. Tai buvo išties įtaigu ir paveiku. Šis spektaklis visiškai kitoks, tuo metu jis buvo tikrai labai šiuolaikiškas, todėl  jau pats savaime kėlė stiprų įspūdį. Dabar Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos mokiniai taip pat gali ateiti su pažymėjimu į LNOBT ir nemokamai žiūrėti spektaklius; savo laiku mes ėjome į juos nuolat ir stebėdavome. J. Katakino kaip artisto paveikslas man įstrigo būtent spektaklyje „A proba“. Vėliau pažinau jį kaip pedagogą.

Kai dešimtoje–vienuoliktoje klasėje mokyklos vadovybės sprendimu Jonas Katakinas perėmė mus iš Antano Beliukevičiaus, mes be galo apsidžiaugėme. Nors A. Beliukevičius buvo puikus mokytojas, bet žinojome, kad J. Katakinas LNOBT yra repetitorius, dirbantis su to meto žvaigždėmis: Rūta Jezerskyte, Edvardu Smalakiu, Egle Špokaite, Mindaugu Baužiu, Neli Belekaite… Suvokėme, kaip mums pasisekė, kad turėsime būtent šį pedagogą.

„Gulbių Ežeras“ su Neli Beliakaite | Michail Raškovskij nuotr.

Jo pasakojimai, tos patirtys, kai grįždavo, pavyzdžiui, su Egle Špokaite ir Edvardu Smalakiu iš Amerikos, Suomijos ar Japonijos, arba prisiminimai konkursų su Živile Baikštyte ir Mindaugu Baužiu – jie Amerikoje Džeksono konkurse laimėjo prizinę vietą. Mums detaliai papasakodavo, kaip viskas vyksta iš vidaus. Tai buvo be galo įdomu, nes tuo metu internetas dar buvo mažai kam prieinamas, o iš mokytojo sužinodavome apie pasaulio įvykius, visas naujausias tendencijas. J. Katakinas buvo labai geras pedagogas, turėjo didžiulį žinių bagažą. Visa tai, ką gavome iš jo, labai svarbu ir brangu.

Išskirtinė mokytoja buvo ir auklėtoja Aušra Gineitytė. Besimokydami tryliktoje klasėje eidavome pas ją į namus, stebėdavome spektaklių įrašus, analizuodavome. Ji mus supažindino su puikiu choreografu Matsu Eku, visais jo spektakliais, pradedant „Karmen“. Iš tiesų mano mokytojai buvo ypatingos asmenybės, jie formavo mane, ypač klasikinio šokio mokytojas Jonas Katakinas. Esu be galo jiems visiems dėkingas.

– Kokia pedagogo misija ugdant baleto asmenybę?

– Mokytojas yra ašis, kuri formuoja asmenybę, todėl labai svarbu asmeninis mokytojo ir mokinio santykis. Baleto artistai turi mokytojus nuo pirmos dienos baleto mokykloje iki paskutinės dienos teatre. Mokytojas turi metodiškai ir kartu kūrybiškai žiūrėti į savo darbą, savo profesiją, nuolatos prisiminti, jog kiekvienas mokinys yra individualus, tai – unikali asmenybė. Nuo mokytojo kompetencijos ir, aišku, nuo paties mokinio priklauso, koks bus kelias tikslo link. Jis turi būti grįstas abipuse pagarba. Šiandien man asmeniškai labai svarbu, kad mokiniai, baigę mokyklą, įgiję išsilavinimą, taptų intelektualiais ir dorais piliečiais.

Baletas – gyvenimo būdas

– Baleto menas – kas tai? Ko jis reikalauja, kam įgalina, ką suteikia, ko neatleidžia, kuo, kaip ir kada apdovanoja?

– Visų pirma baletas yra labai sunki profesija, tačiau be galo įdomi, kurios mokomasi nuo mažų dienų, ir tik nedaugelis įgyja baleto artisto diplomą. Man – tai gyvenimo būdas ir kiekvienos dienos palydovas nuo dešimties metų, kai atvykau į tuometinę Vilniaus baleto mokyklą. Labai didžiuojuosi savo pasirinktu keliu, jeigu reiktų kartoti, viską kartočiau nuo pradžių, tikrai. Tik norėčiau nekartoti kai kurių klaidų (juokiasi). Pavyzdžiui, tam tikras mokytojo pastabas suvokiau truputėlį vėliau, jeigu būtų galima, norėčiau suprasti tai esamuoju laiku, atsižvelgti ir pasinaudoti. Yra buvę situacijų, kai pagalvoji, kad praėjo laikas ir nepasinaudojai patarimu, o kad būčiau tada susipratęs, kai mokytojas sakė…

Romeo ir Džuljeta su Olga Konošenko | Martyno Aleksos nuotr.

Baletas reikalauja nuoseklaus kiekvienos dienos darbo. Kartais atrodo labai monotoniška, tačiau be jo išugdyti baleto artisto – neįmanoma. Laikui bėgant, tai tampa savotiška priklausomybe, ir kartu su kiekviena diena atsiranda vis daugiau dinamikos. Režimas, laiko planavimas, mokytojas-pedagogas lydi tave visą likusį gyvenimą, kol esi artistas baleto pasaulyje.

Kiekvienas norintis būti aukščiausios klasės baleto artistu turi suvokti: tinginį savyje turi užmigdyti iki paskutinės darbo dienos teatre. Tai profesija, įgalinanti šokiu ir judesiu papasakoti istorijas, išgyventi skirtingų personažų gyvenimus. Man pasisekė, kad mano gyvenimas susietas su šokiu, tai man davė labai labai daug. Esu labai dėkingas visiems, mane lydėjusiems ir lydintiems šiame kelyje.

– Jūs atėjote kaip stažuotojas į LNOBT, dar besimokydamas Vilniaus baleto mokykloje. Prisiminkite savąją pradžią teatre.

– Teatras tuo metu man atrodė kaip siekiamybė ir svajonė. Mes, mokiniai, stebėdavome spektaklius, turėdavome savo favoritus, kurie inspiruodavo, į kuriuos lygiuodavomės. Vienas iš mano favoritų – Mindaugas Baužys, kuris, jau baigęs savo profesinę baleto artisto karjerą, su žmona Vilija Putriūte išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, ten įkūrė savo studiją. M. Baužio repetitorius LNOBT buvo mano mokytojas J. Katakinas, iš arti galėjau stebėti repeticijas, matyti baleto solisto kelią, lygiuotis. Tai mane be galo inspiravo.

Man pradžia LNOBT buvo labai sėkminga. Taip, dar mokydamasis tryliktoje Vilniaus baleto mokyklos klasėje, buvau kaip stažuotojas priimtas į LNOBT. Tais pačiais metais įvyko ir mano pirmosios gastrolės – Sardinijos sala Italijoje su maestro Mstislavu Rostropovičiumi. Atrodė, jog tai sapnas, negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi. Tokia pradžia paklojo tvirtus pamatus siekti tikslų ateityje. Mūsų profesija susideda iš etapų: įstojimas į baleto mokyklą, jos baigimas ir įgijimas baleto artisto diplomo. Po to patekimas į kažkurį pasaulio teatrą, įsitvirtinimas baleto trupėje, kilimas iki solisto, kilimas iki vedančiojo solisto, galiausiai išsilaikymas vedančiojo solisto pozicijoje. Kuo aukščiau kopi, tuo daugiau laukia darbo. Aš perėjau visus šiuos etapus. Esu be galo dėkingas, nes mano karjera tikrai susiklostė – realizavau save kaip baleto šokėjas.

Gyvenimas scenoje

– Straipsnio įžangoje minėti Jums apdovanojimus pelnę vaidmenys. Kuriuos šiandien laikote didžiausiais iššūkiais, išbandymais, laimėjimais, kurie įprasmina Jūsų gyvenimą scenoje?

– Vaidmenų būta išties daug. Jų sukurta ne vien LNOBT scenoje, bet ir Anželikos Cholinos šokio teatre, o dar gastrolės Amerikoje, Kolorado valstijoje, Ford Kolinse, kur buvome pakviesti su Kristina Gudžiūnaite ir Julija Turkina kaip baleto artistai iš Europos. Tenai atlikau pagrindinį Princo vaidmenį balete „Spragtukas“, kurio LNOBT scenoje taip ir neteko šokti.

LNOBT sukurtiems vaidmenims reikėjo stipraus tiek fizinio, tiek psichologinio, tiek emocinio pasiruošimo. Man visada buvo labai svarbu surinkti kuo daugiau informacijos, nes tai – vaidmens kūrimo raktas, leidžiantis įžengti į ruošiamo personažo vidų. Esu dėkingas Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, kur įgijau bakalauro ir magistro diplomus. Aktorinį meistriškumą dėsčiusi Silvija Krivickienė atskleidė vaidmens kūrybos, ruošimo teorines ir praktines žinias. Dėstytoja suteikė instrumentus, kuriuos pasitelkdamas kūriau vaidmenis šokio spektakliuose.

Išėjimas į sceną yra kaip šventė. Mokantis mokykloje buvo siekiamybė – sugebėti savo jausmus perteikti scenoje. Todėl visi vaidmenys labai brangūs. Ypatingai stiprų įspūdį paliko ir be galo malonu tiek repetuoti, tiek šokti buvo Kirillo Simonovo spektaklyje „Dezdemona“, kurio kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Tai puikus spektaklis, kuriame sukūriau Jago personažą, kurį atlikdamas turėjau peržengti save. Kūrybinis procesas, pats finišas, premjera ir visas spektaklio gyvavimas buvo įspūdinga patirtis. Už Jago vaidmenį buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.

„Dezdemona“ su Egle Špokaite | Martyno Aleksos nuotr.

Anželikos Cholinos „Barbora Radvilaitė“, kur sukūriau Žygimanto Augusto paveikslą. Taip sutapo, kad prieš spektaklį teko lankytis Krokuvoje, Vavelio pilyje, ir aš, aišku, nusileidau į katedros požemius. Ruošdamasis šiam vaidmeniui, perskaičiau daug istorinės medžiagos, ne vieną Žygimanto Augusto ir jo aplinkos žmonių biografiją. Visa tai padėjo įsijausti į šį vaidmenį. Žinoma, Romeo vaidmuo balete „Romeo ir Džuljeta“, taip pat Kirillo Simonovo spektaklis „Kopelija“, kur atlikau Natanaelio partiją. Šis spektaklis reikalavo labai daug fizinių jėgų ir psichologinio pasiruošimo. Trijų veiksmų balete Natanaelis praktiškai neišeina iš scenos, todėl po šio spektaklio man reikėdavo kelių dienų kol atsistadydavau. Bet tai, ką išgyvendavau scenoje, yra neįkainojama. Tai pats maloniausias jausmas, kurį artistas gali patirti . O koks įdomus buvo kūrybinis procesas! Šį spektaklį statė būtent mūsų trupei, kūrė „ant mūsų“, dėl to jis man ypatingai brangus.

„Barbora Radvilaitė“ su Aleksandra Ivanova | Martyno Aleksos nuotr.

2004 m. Boriso Eifmano „Rusiškas Hamletas“. Tada aš, palyginus, dar ne taip seniai buvau atėjęs į teatrą, tapęs trupės nariu, ir už vaidmenį šiame spektaklyje taip pat buvau nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, tik ne šokėjo kategorijoje, o bendroje jaunojo menininko kategorijoje. Tai man itin reikšmingas įvertinimas.

2004 m. pradėjau studijuoti LMTA, įgytos žinios man labai padėjo kuriant vaidmenį balete „Rusiškasis Hamletas“. Tas vaidmuo reikalavo ypatingai stipraus fizinio pasirengimo ir galingo emocinio užtaiso. Tikras iššūkis buvo „Raudonoji Žizel“. Šiame spektaklyje turėjau įkūnyti šešiasdešimties metų Pedagogą, o man tada tebuvo dvidešimt vieneri. Dargi spektaklyje šokau su primabalerinomis: Egle Špokaite, Olga Konošenko, Asta Bazevičiūte. „Raudonoji Žizel“ – dar vienas mano karjeroje asmeniškai artimas ir brangus spektaklis, reikšmingai formavęs mane kaip baleto artistą.

Ypač išsiskyrė Džeimso vaidmuo „Silfidėje“, už kurį buvau įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šis klasikinis baletas man yra numeris pirmas. Man itin imponuoja jo stilistika, todėl buvo labai malonu jame šokti. Šio baleto choreografas Johanas Kobborgas – pasaulinė žvaigždė ir kaip šokėjas, ir kaip choreografas. Dirbti su tokiomis asmenybėmis tiesiog nuostabu. „Silfidėje“ pirmo veiksmo metu, tik pradėjus šokti variaciją, plyšo kojos raumuo. Suprantu, kad negaliu atsistoti ir išeiti į užkulisius, tačiau vidinis užtaisas veikė taip stipriai, kad baigiau šokti visą pirmą veiksmą. Kai scenos uždanga užsivėrė, mane išvežė į Lazdynų ligoninę.

„Silfidė“ su Anastasija Čumakova“ | Michail Raškovskij nuotr.

Antrame veiksme vietoj manęs šoko baleto artistas Igoris Zaripovas, nors jis nebuvo šokęs šio vaidmens. Nepaisant visko, spektaklis buvo parodytas. Tokios patirtys, kai šoki suvokdamas, kad, užbaigęs pirmą veiksmą, antrame šokti tikrai negalėsi, kai viską nugali ta didžiulė atsakomybė prieš žiūrovą, prieš savo partnerę, parodo, kokia stipri artisto valia, kiek daug gali žmogaus vidinis nusiteikimas. Nors tuo metu atrodo, kad tai visko pabaiga, ir vėliau tokius patyrimus galima vertinti dviprasmiškai. Tačiau tai mano patirtys, tai mano gyvenimas scenoje, kurį branginu ir saugau.

Brangus Princas „Pelenėje“ – tai mano pirmas pagrindinis vaidmuo dar mokyklos laikais. Iki šiol Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai ruošia šį spektaklį. Jis su didžiuliu pasisekimu vaidinamas LNOBT scenoje, bilietai nuolat akimirksniu išperkami. Džiugu, kad jau ne viena karta užaugo su „Pelene“. Beje, pirmoji lietuvaitė, sukūrusi Pelenės vaidmenį, yra dabartinė baleto trupės direktorė Rūta Railaitė-Butvilienė. Tada ji šoko su dabartiniu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokytoju Danieliumi Kiršiu.

„Miegančioji gražuolė“ ir Mėlynas paukštis joje… Brangus ir svarbus projektas „Kūrybinis impulsas“ ir visi jame sukurti darbai: tiek atliekant Erikos Vizbaraitės, tiek Martyno Rimeikio, tiek Živilės Baikštytės choreografijas. „Kūrybiniame impulse“ pats debiutavau kaip choreografas su kompozicija „Juodos grindys“ (muzikos autorius – kompozitorius Jonas Jurkūnas, kostiumus kūrė Marta Vosyliūtė, šoko Ernestas Barčaitis ir Neringa Česaitytė).

„Spragtukas“ su Marta Rueda | Martyno Aleksos nuotr.

Daug vaidmenų sukurta, tarp jų ir nedidelių, epizodinių. Vienas tokių – „Spragtuke“ rytiečių šokis, kuris taip pat man brangus ir įspūdingas. Anželikos Cholinos teatre „Bernardos Albos namuose“ šokau Čigoną Pepę, „Moterų dainose“ Džonio vaidmuo, o mano partnerės buvo Živilė Baikštytė ir Agnė Ramoškaitė. Toreodoras spektaklyje „Karmen“ ir dar daugelis kitų.

– Balete svarbu sceninė partnerystė. Kaip ji sukuriama, kaip tai vyksta?

– Partnerystė scenoje yra ypatingai svarbi. Nori ar nenori tavo partnerė scenoje tampa tau labai artimu žmogumi, nes tikrai daug laiko tiek repeticijų, tiek spektaklių metu praleidžiama kartu, išgyvenama daug emocijų. Visos šokio partnerės, kurias turėjau, yra labai brangios. Jų būta daug, bet kiekviena skirtinga ir savita, todėl be galo svarbi ir reikšminga man – Inga Cibulskytė, Eglė Špokaitė, Olga Konošenko, Anastasija Čiumakova, Greta Gylytė, Rūta Juodzevičiūtė, Asta Bazevičiūtė, Marta Rueda, Kristina Gudžiūnaitė, Živilė Baikštytė, Agnė Ramaškaitė ir t. t.

Kūrybinis darbas repeticijų salėje reikalauja daug pastangų. Kiekviena partnerė mane augino, nes visi esame skirtingi, turime savo charakterį. Kas kartą turi nemažai išmokti ir stengtis susivaldyti bei prisitaikyti, kartais turi nusileisti, o visados svarbiausia girdėti partnerę. Sceninė partnerystė tikrai man daug davė kaip artistui ir kaip žmogui gyvenime. Visos skirtingos patirtys formavo mano asmenybę. Iš tiesų partnerystė yra ypatingai svarbus elementas spektaklyje, apskritai artisto karjeroje. Ji tiesiog augina ir brandina mus.

– Ne kartą pokalbyje užsiminėte apie gastroles. Kokia jų reikšmė, prasmė ir svarba baleto šokėjui?

– Gastroles visada labai mėgau, teko nemažai gastroliuoti tiek su LNOBT, tiek su Anželikos Cholinos šokio teatru. Kaip minėjau, būta ir asmeninių kvietimų šokti kitose šalyse. Reikšminga ir prasminga pristatyti savo šalį užsienyje. Mes esame kaip Lietuvos ambasadoriai. Užsienio šalių žiūrovai pamato mus, mumis žavisi, kartu sužino apie mūsų šalį, Lietuvos menininkus. Dalinamės savo darbais, savo patirtimis su kitų šalių menininkais ir žiūrovais. Taip tiesiame bendravimo ir kūrybinio bendradarbiavimo tiltus visame pasaulyje, juk šokio kalba yra universali, mus vienijanti.

Mano karjeroje gastrolių būta įspūdingų. Jau minėtas pirmasis išvažiavimas su LNOBT trupe į Sardinijos salą Italijoje. Balete „Romeo ir Džuljeta“ dirigavo maestro Mstislavas Rostopovičius. Man paliko neišdildomą įspūdį, tai buvo grandiozinės gastrolės, viskas vyko aukščiausiu lygiu. Tuo metu dar mokiausi tryliktoje klasėje, buvau stažuotojas LNOBT, o su manimi pasauliniai guru. Paskui „Romeo ir Džuljeta“ vyko į Japoniją, Slovėniją, Vokietiją.

Paskutinės mano gastrolės su LNOBT įvyko 2018 m. birželį. LNOBT scenoje 2018 m. balandį šokau paskutinį spektaklį „Visur, kur mes nebuvom“, o birželį vėlgi su „Romeo ir Džuljeta“, kur įkūnijau Šventiką, išvykau į Taliną. Daug gastroliuota su Anželikos Cholinos šokio teatru – Kinija, Italija, Danija ir t. t. Beje, dar tebešoku vieninteliame A. Cholinos spektaklyje „Ana Karenina“, todėl ir dabar manęs laukia gastrolės. Šį pavasarį turėjome skristi į Italiją, bet dėl pandemijos gastrolės perkeltos į gruodį. Tikiuosi niekas nesutrukdys, nes mums visiems tai yra labai svarbu – grįžti į sceną, pasirodyti Lietuvos ir užsienio žiūrovams. Esame to pasiilgę.

Šiandiena ir ateitis

– Klausėme, kaip Jums atrodė LNOBT atėjus į trupę. Kaip matote šiandienį LNOBT?

Meno vadovo estafetę iš Krzysztofo Pastoro perėmė Martynas Rimeikis. Nuoširdžiai tikiu: baleto trupė turės puikią ateitį. Aišku, sudėtingas pandeminis laikotarpis daugumai jaukia planus, taip pat ir baleto trupei, bet repertuare išlaikoma pusiausvyra tarp klasikinių baletų ir šiuolaikinio šokio pastatymų, mane asmeniškai tai džiugina. Tikrai tikiu, jog M. Rimeikis dar atsiskleis kaip vadovas, nepaisant sudėtingo laiko, tendencijos geros. Todėl manau, kad Lietuvos baleto ateitis – gerose rankose.

Repeticija | Martynas Aleksos nuotr.

– Kaip minėta, Jūsų paskutinis spektaklis LNOBT scenoje – Martyno Rimeikio baletas „Visur, kur mes nebuvom“. Pasidalinkite, kas Jums įdomiausia šiandienos baleto mene?

– Taip, atsisveikinimui su LNOBT scena norėjau būtent Martyno – savo draugo – „Visur, kur mes nebuvom“. Nors šokau ir baletų triptike „Bolero+“, už kurį su Greta Gylyte gavome „Auksinį scenos kryžių“ (tai irgi man labai svarbus spektaklis), tačiau „Visur, kur mes nebūname“ ypatingas, nes patys šokėjai labai gyvai ir asmeniškai dalyvavome jo kūrybiniame procese. Kartu su Martynu bendradarbiaudami ieškojome šokio kalbos. Geriausia dovana šokėjui, artistui – dalyvauti spektaklio kūryboje.

Balete mane žavi dinamika. Klasikiniai baletai šiandien gali atrodyti labai šiuolaikiškai, tai priklauso nuo choreografo, kaip jis klasiką mato ir perteikia. Galvodamas apie LNOBT trupę, galiu tik džiaugtis jos kasmetiniu atsinaujinimu. Stebėdamas jaunųjų artistų kūrybinį kelią, žaviuosi jais.

– Kalbant apie jaunąją kartą, apie baleto ateitį, norisi paklausti, kaip vertinate konkursus? Jūsų manymu, galima įvertinti, išmatuoti baleto meną?

– Išties konkursų vyksta daug. Beje, pats mokydamasis mokykloje turėjau jau pirmaisiais metais teatre vykti į konkursą Permėje, organizuojamą Vladimiro Vasiljevo. Deja, patyriau traumą ir negalėjau dalyvauti. Mano manymu, konkursai yra sudedamoji ugdymo proceso dalis. Žinoma, ne pagrindinė, nes svarbiausia yra nuoseklus darbas, tačiau konkursai jauniems talentams gali padėti, juos motyvuoti siekti savo tikslų, nors kai kuriems gali pakišti koją. Svarbu neužsižaisti, kad tai netaptų savotišku sportiniu interesu – sudalyvauti kuo didesniame kiekyje konkursų. Jeigu viskas suderinta ir tai tik viena iš daugelio ugdymo dalių – viskas gerai.

Konkursai leidžia garsinti ir Lietuvos vardą. Šiuo sudėtingu pandeminiu laikotarpiu mūsų mokyklą atstovavo mokinės „Youth America Grand Prix“ Europos regiono pusfinalyje ir pelnė pirmąją vietą klasikinio šokio kategorijoje ir trečiąsias vietas taip pat klasikinio šokio kategorijoje kitame pogrupyje bei šiuolaikinio šokio kategorijoje. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla pirmą kartą istorijoje buvo išrinkta kaip išskirtinė mokykla.

Puikiai pasirodyta ir „Youth America Grand Prix“ virtualaus tarptautinio konkurso finale, „Prix du Nord“, „International Baltic Ballet Competition“ ir kituose konkursuose. Tai išties dideli pasiekimai ir įvertinimai. Taip skleidžiame žinią apie Lietuvą ir apie mokyklą. Po konkursų sulaukiame laiškų, kuriuose teiraujamasi apie galimybes mokytis mūsų mokykloje. Tad tarptautinė sklaida tikrai vyksta. Taigi konkursus vertinu teigiamai, tik, kaip ir visur, reikia išlaikyti pusiausvyrą.

Po paskutinio spektaklio  „Visur kur mes nebuvom“ | Martyno Aleksos nuotr.

– Baletas, menas apskritai, reikalauja žiūrovo. Ką Jums reiškia žiūrovas? Kaip nusakytumėte Lietuvos auditoriją, kokia ji?

– Visų pirma žiūrovą labai vertinu, nes mes šokame publikai. Manau, jog kiekvienas artistas turi vertinti žiūrovą, jis šoka jam. Taip, jis išreiškia save, bet išreiškia stebint žiūrovui. O mūsų, Lietuvos, žiūrovas yra labai išprusęs, išsilavinęs. Tikrai užaugo kartos su teatru, su spektakliais. Matau žiūrovus, kuriuos kažkada jų tėvai atvedė į teatrą, o dabar jie veda jau savo vaikus, pavyzdžiui, į mano minėtą baletą „Pelenė“, kuriame šoka mūsų mokyklos auklėtiniai. Taip ir auginamos žiūrovų kartos. Džiugu, kad LNOBT ieško būdų, kaip prieiti prie jaunojo žiūrovo, rengia įvairias edukacines programas. Tai veikla verta didžiulės pagarbos, nes nelaukiama tikintis, jog žiūrovai patys ateis, jie sąmoningai ir atsakingai ugdomi ir auginami. Dėl to, mano manymu, žiūrovas Lietuvoje tikrai išmano šokį, gali ir geba jį vertinti. Man asmeniškai visada būdavo be galo svarbu po spektaklio išgirsti konstruktyvią nuomonę, pastebėjimus. Tai augina artistą, todėl grįžtamasis ryšys yra labai reikšmingas ir brangus.

– Jūsų vertinimu, kiek XXI amžius palankus menui, kūrybai?

– Tiek XX, tiek XXI amžius yra, sakyčiau, palankus. Šokis, manau, turi puikią ateitį, nes iš tiesų labai sparčiai vystosi, progresuoja tiek klasikinis baletas, tiek šiuolaikinis šokis. Šokis yra aktualus šiandien, ir be jokių abejonių jis bus aktualus ir po šimto metų.

– Jeigu turėtumėte galimybę susitikti dabarties ar istorinę baleto meno asmenybę, kas ji būtų ir kodėl?

– Mstislavas Rostropovičius. Dar kartą padėkočiau už tą katarsį, kurį patyriau būdamas šalia maestro jam diriguojant Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. Kai spektaklio metu nešokdavau, stovėdavau kulisuose, stebėdavau maestro ir negalėdavau atsižavėti ta didžia jėga, sklindančia iš jo. Muzika tiesiog užburdavo. Man šiurpuliai eidavo kūnu, klausantis jo diriguojamo spektaklio muzikos. Kokia stipri energija sklisdavo iš maestro! Man ir dabar prieš akis iškyla vaizdas, kaip jis diriguoja. Išties didi asmenybė ir kartu be galo nuoširdus žmogus, žinojoęs mūsų visų vardus ir kiekvienam prieš spektaklį palinkėdavęs sėkmės. Todėl labai džiaugiuosi, kad M. Rostropovičiaus paramos fondas remia mūsų mokyklos mokinius.

Prieš pusantrų metų į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą buvo atvykusi M. Rostropovičiaus dukra, pakviesta į Lietuvą M. Rostropovičiaus paramos fondo. Pristatėme mokyklą. Papasakojau jai savo išgyvenimus baleto „Romeo ir Džuljeta“ metu. Galiu sakyti, per dukrą perdaviau pačiam maestro M. Rostropovičiui savo emocijas, tai, ką patyriau būdamas šalia jo spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“. Dukra buvo maloniai nustebinta, o aš jaučiausi išsakęs. Iš tiesų M. Rostropovičius man yra brangi ir reikšminga asmenybė.

„Pieta“ su Živile Baikštyte | Michail Raškovskij nuotr.

– Gerbiamas Eligijau, Jūsų kelias be ribų baleto pasaulyje – „…“?

– Ribų nėra, yra tik šokis.

– Šokio jausmas, tai – „…“?

Mintis, judesys, muzika, kvapas, prasmė, tobulėjimas, siekiamybė.

– Žvelgdamas į ateitį, ko linkite baleto menui?

– Linkiu visiems mėgautis tiek klasikiniu baletu, tiek šiuolaikiniu šokiu. Tikiu šokio ateitimi. Tai drąsiai galiu sakyti, nes matau, kokius puikius išleidžiame tiek klasikinio baleto artistus, tiek šiuolaikinio šokio atlikėjus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Be to, šiuo metu šokis yra „ant bangos“. Reikia tai išnaudoti ir išlaikyti.

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!