Povilas Andrius Stepavičius | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

– Pats esate visų pirma, turbūt, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos istorijos tyrėjas, o Viršuliškės daugumai asocijuojasi su dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje pastatytais pastatais. Kaip jūs jautėtės rinkdamas medžiagą parodai?

– Taip, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikai labai artimi mano sielai, tačiau suprantu, kad po truputį visą domėjimąsi praeitimi pradeda užgožti domėjimasis miesto reiškiniu. Kaip miestas kinta, kokie žmonės jame gyvena, kokios jų istorijos, įvykiai ir taip toliau, tad ir Viršuliškės pavirto tokiu susidomėjimo objektu: kas čia buvo iki dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kaip atrodė tas kaimas, žemėlapiuose ar dokumentuose vadinamas Wierszuliszki. Žinoma, smagu, kad ir čia atradau LDK laikus, kadangi pirmas Viršuliškių paminėjimas įvyko dar 1784 metais ir buvo susijęs su Pilaitės dvaro istorija.

– Ar galėtumėte pasakyti, kuo Viršuliškės skiriasi nuo kitų Vilniaus rajonų ir mikrorajonų?

– Viršuliškės iš karto išsiskiria savo pastatų forma – rajone dominuoja lenkti pastatai, iš oro primenantys C raides, bei jų apdailinimu – išskirtiniai balkonai, pastatų šonai, pastatų jungimai ir taip toliau. Taip pat galima būtų sakyti, kad Viršuliškės skiriasi nuo kitų Vilniaus rajonų tuo, kad dauguma vilniečių tik pravažiuoja pro jas riedėdami Laisvės prospektu arba Justiniškių gatve. O visas rajonas tūno pasislėpęs nuo didžiųjų miesto transporto srautų.

– O kuo panašios?

– Didžiausias panašumas – septintajam ir aštuntajam dešimtmečiui tipiška penkių, devynių ir dvylikos aukštų daugiabučių konstrukcija. Tokios konstrukcijos pastatų galime pamatyti tiek Lazdynuose, tiek ir Karoliniškėse. Žinoma, daugiabučiai panašūs aukštingumu ir formomis, bet viršuliškiečiai gali džiaugtis didesniu butų gyvenamuoju plotu, nei, sakykime, lazdyniečiai. Ir didesnėmis virtuvėmis.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

– Prieš kelias savaites Vilniaus muziejuje vykusioje paskaitoje Kyjivo rajonų tyrinėtojas, fotografas Dmytro Solovjovas pasakojo apie Kyjivo rajoną Trojaščiną ir užsiminė, kad tai – taip pat kadaise buvęs kaimas, o rajonas pavadintas būtent jo vardu. Ar čia tokia sovietinė modernaus miesto specifika, ar visos Europos – kaimai, virstantys rajonais?

– Turbūt tai labiau bendrai miestų raidos specifika. Kadaise, miestams tik pradėjus kurtis, jie iš karto aplipo priemiesčiais. Vėliau, miestams plečiantis buvę priemiesčiai tapo miesto dalimi. Miestai turi dar vieną įdomybę – jie prie savęs traukia mažesnio tipo gyvenvietes, pavyzdžiui kaimus ar net kitokias struktūras, pavyzdžiui dvarus, palivarkus. Laikui bėgant miestas į savo erdvę įtraukia ir tuos apylinkių kaimus, juos „suvalgo“ ir jie tampa neatsiejama miesto dalimi. Vilniaus atveju, kaip ir Kyjivo, turime nemažai buvusių kaimų, patekusių į miesto erdvę ir pavirtusių miesto rajonais. Ir tie kaimų ar kokių dvarų, palivarkų pavadinimai atsispindi visame mieste, ne tik rajonuose, bet, tarkime, ir stotelių pavadinimuose. Štai turime Lazdynus (buvęs kaimas), Bukčius (kelios gyvenvietės prie Neries), Miškinių (buvusio kaimo) stotelę. Kai kurie pavadinimai, deja, neįsiamžina taip ir tampa šiek tiek užmirštais, bet labai smagu juos atrasti iš naujo.

– Žmonės sako, kad labai žalios tos Viršuliškės…

– Tikrai taip. Kiek teko bendrauti su viršuliškiečiais, visi šitą dalyką pabrėžia. O ir iš tiesų, šiltuoju metų periodu Viršuliškės tiesiog žaliuoja. Įdomu, kad tai buvo ne visada. Pastačius rajoną dėka aktyvių gyventojų Viršuliškės tik po kurio laiko pradėjo žaliuoti. Iki rajono pastatymo tai buvo dirbamieji laukai.

– Kalbant apie viršuliškiečius – kaip prie parodos rengimo prisidėjo Viršuliškių gyventojai?

– Gyventojai prie šios parodos rengimo prisidėjo savo istorijomis. Rengdami parodą atlikome nedidelį tyrimą ir apklausėme kelias dešimtis Viršuliškėse gyvenančių ar gyvenusių žmonių. Tomis gyventojų istorijomis papildėme visą archyvuose ir bibliotekose surastą medžiagą. Taip pat gyventojai mielai skolino ar rodė savo asmeninių albumų nuotraukas, kurios padėjo geriau suprasti, kaip gi tos Viršuliškės statėsi, kas čia vyko ir kaip žmonės gyveno.

– O kas buvo netikėčiausia su jais bendraujant?

– Netikėčiausia ir labiausiai gerąja prasme nustebino, turbūt, meilė savo rajonui. Viršuliškiečiai tikrai neblogai pažįsta savo erdvę, supranta čia kylančius iššūkius ar problemas. Taip pat džiaugiasi ir puoselėja savo rajoną. Ko gi verta istorija iš devintojo dešimtmečio, kuomet viršuliškiečiai smarkiai protestavo prieš Ozo gatvės plėtros projektą, kuris būtų sugriovęs ne vieną žalią erdvę ir net perkirtęs Sudervės kapines. Žinoma, netikėtas buvo susitikimas ir su dar Viršuliškių kaime gimusiu ponu Januszu, kuris labai padėjo susigaudyti sunkiau istoriniuose šaltiniuose aptinkamoje Viršuliškių kaimo pokario metų istorijoje.

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

– Kuris eksponatas – ar parodos dalis – jums mieliausias?

– Sunku pasakyti. Mieliausia, turbūt, yra tai, kad norint abi parodos dalis aplankyti reikia pasivaikščioti Viršuliškių rajonu. Aš pats nuo gimimo lazdynietis, esu pripratęs visuomet būti judesyje – eiti nuo vieno rajono taško į kitą. O tai skatina pažinimą. Tokiu būdu kadaise pradėjau domėtis gimtaisiais Lazdynais ir supratau, kad taip galima domėtis visais miesto rajonais. Tai šią parodą lydinti kelionė tiek istoriniame laike, tiek ir dabartyje – man yra mieliausia parodos dalis ir tai kuo malonu dalintis su kitais.

– Ačiū už atsakymus.

Paroda „Kas į Viršulus?“ veiks iki liepos 31 d. Daugiau informacijos – Vilniaus muziejaus internetinėje svetainėje.

Povilą Andrių Stepavičių kalbino Rūta Miškinytė.