Eglė Švedkauskaitė | D. Matvejev nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierė Eglė Švedkauskaitė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Sakyčiau, kad kūryba man yra būdas suprasti save ir aplink esančius žmones. Pora pastarųjų metu mąstau, kodėl esu tokia, kokia esu. Kokios aplinkybės tai lėmė? Ar tai priklauso nuo vietos ir laiko, kuriame gimiau? Nuo šeimos? O galbūt yra kažkoks nepriklausomas rodiklis, kažkokia mano kokybė, kuri nepriklauso nuo nieko, ji tiesiog yra mano duotybė? Taip per save bandau keliauti į platesnį ratą ir užduodu tuos pačius klausimus apie savo šalį, bendruomenę, lytį. Norą kurti sužadina stiprūs įspūdžiai, kuriuos sukelia kiti kūriniai, žinoma, labiausiai literatūriniai, nes mano kūryba kol kas daugiausia remiasi literatūra. Tačiau taip pat įkvepia kurti vaizdai, situacijos, apie kurias išgirstu, kur esama priešybių susidūrimo arba kurios man sukelia neteisybės jausmą.
Pastarųjų darbų temos sukasi apie atmintį, tyrinėjimą, kaip praeitis ir jos atstovai veikia dabartį. Taip pat mane domina santykiai tarp skirtingų kartų, šalies istoriniai vaiduokliai ir tautinis charakteris.
Performansas „Žiūrėdama viena į kitą“. Rež. E. Švedkauskaitė | M. Pietarytės nuotr.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
Manau, kad iš vadinamųjų teatro tėvų man artimiausia Bertoldo Brechto (Bertolt Brecht) teatro koncepcija. Per atsiribojimą ieškau didžiausio galimo aktoriaus ir publikos priartėjimo. Teatro estetikos ir aktorių įgalinimo prasme didžiausią įtaką man padarė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Svajodavau, kad galiu taip nupasakoti aktoriui vidinį personažo vaizdą, kaip tai daro Lupa, bet supratau, jog visi turime savo metodus, ir vieni gali žodžiais išreikšti daugiau, kiti mažiau. Santykio su autoritetais tema man sunki ir svarbi, bet žinau, kad nei vienas kūrėjas nėra etalonas, jis tik įkvėpėjas, kuris gali padėti atrasti savo unikalų balsą ir prieigą.
– Kur studijavai / studijuoji ir kas buvo / yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– LMTA baigiau teatro režisūros bakalaurą Jono Vaitkaus ir Agniaus Jankevičiaus kurse. Akademine prasme mano mokytojas buvo Agnius. Jam esu dėkinga už konkretumą ir drąsą. Stebėjau ir mokiausi iš visų režisierių, kurių asistente buvau. Taip nutiko, kad daugelis jų yra lenkų teatro atstovai, todėl manau patyriau nemažą lenkiško teatro įtaką.
Spektaklis „Sieros Magnolijos“. Rež. E. Švedkauskaitė | R. Morkūno nuotr.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Svarbus. Akademijoje visi išmokstame, kad teatras – sintetinis menas, bet daugelis, manau, tai painioja su tarpdiscipliniškumu. Video projekcijų panaudojimas spektaklyje, mano nuomone, dar nėra tarpdiscipliniškumo ženklas. Teatras remiasi senomis tradicijomis ir gana sunkiai priima į savo bendruomenę kitų sričių kūrėjus, nes manoma, kad tai diletantiška. Bet man atrodo, kad kitos disciplinos labai padeda ieškoti paties teatro apibrėžimo. Mano susidūrimas su tarpdiscipliniškumu dar nedidelis, sukūriau vieną performansą, kurio griežtai laikantis sąvokų turbūt irgi negalima taip vadinti. Bet ir spektakliu to nepavadinčiau. O gimė jis toks tik dėl to, kad kurdami mąstėme apie medijos meną, bandėme atrasti, kaip fotografiją „perlieti“ teatru ir vice versa, tyrinėjome žmogų kaip kultūros istorikai, ne kaip teatro menininkai.
– Ar tavo menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Turbūt natūralu, kad aš dar ieškau savo temų ir niekad nenubrėžiau linijos tarp jų: kad kalbėsiu vienomis ir niekad neliesiu kitų. Manifesto nesu pasirašiusi. Aš bandau kalbėti apie tai, kas aktualu dabar ir dažniausiai susiduriu su tuo, jog aktualios temos vienaip ar kitaip kyla iš visuomenės fundamento. Feminizmas ar LGBTQ+ temos man nėra tik šiandienos tema – jos kyla iš seniausių žmogaus teisių, laisvių, tolerancijos problemų. Neapykanta kitokiam nėra šiandienos tema. Tai kodas, įsirašęs į ne vienos kartos mąstymą. Vadinasi, tai amžina tema. Aš nemėgstu paviršutiniškumo, labai stengiuosi kalbėti tik tada, kai pakankamai esu įsigilinusi į temą, kuria diskutuojama. Todėl man atrodo svarbu, kad socialiai jautriomis temomis mes ne tik kalbėtume ar jas parodytume, nes tas laikas jau praėjo, kai užteko tiesiog parodyti aktualiją, turime tai analizuoti, turime matyti platesnį kontekstą.
Spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“. Rež. E. Švedkauskaitė | M. Frolovos nuotr.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis režisieriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Išlikti savimi, nebandyti patenkinti kažkieno (ar savo paties nerealistinių) primestų lūkesčių ir neužmigti ant laurų. Man atrodo tai yra tie iššūkiai.
Kūrybinės krizės ištinka su kiekvienu darbu, didesnės ar mažesnės. Manau, kad man trūksta pasitikėjimo savimi, tai turbūt esminė mano problema kuriant. Taip pat kartais kovoju su noru įtikti. Noriu nebijoti to įvardyti, nes, man atrodo, mūsų visuomenei labai patrauklus toks mitologinis menininkas, kuris yra kompromisų nedarantis atskalūnas. Jeigu ilgiau pamąstau apie tokius mitus, pradedu negerai jaustis, jog tokia nesu. Aš noriu būti priimta bendruomenės, ieškau ryšio, bet noriu ir išlikti savimi. Čia jau cituoju Ričardą Gavelį, bet tai puikiai apibūdina mane.
Spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“. Rež. E. Švedkauskaitė | M. Frolovos nuotr.
– Koks tavo santykis su aktoriais? Kaip juos renkiesi? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdamas?
– Gerbiu ir žaviuosi Lietuvos aktoriais. Man atrodo, kad yra tiek daug gerų aktorių, ir tai yra nuostabu. Renkuosi dažniausiai pagal intuiciją, kai jau turiu kažkokį susiformavusį personažo vaizdinį, einu pažiūrėti spektaklių arba pamąstau apie matytus aktorius ir kas galėtų tą vaidmenį atlikti. Kartais tai būna noras pamatyti tam tikrą aktorių jam neįprastame vaidmenyje. Arba, jeigu personažų dar nėra, mąstau apie tai, su kuo tiesiog norėčiau padirbėti, kurį žmogų geriau pažinti.
Nemanau, kad turiu savo metodą arba principus. Man svarbu, kad aktoriai būtų atviri, stengiuosi sukurti pasitikėjimo ryšį, kad galėtume pasidalyti ir pakankamai asmeniniais išgyvenimais.
Bandau surasti tą mistišką vaidybą nevaidinant. Ne visus aktorius ši idėja žavi, todėl reikia ir įtikinti. Tačiau man artimiausia – žiūrėti ir abejoti, kur baigiasi aktorius ir prasideda personažas.
Aš labai noriu, kad aktoriams pasisektų mano spektakliuose, stengiuosi žiūrėti visus spektaklius ir labai už juos sergu.
Spektaklis „Žmogus iš Žuvies“. Rež. E. Švedkauskaitė | L. Vansevičienės nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Laukia pirmasis rimtas bandymas pačiai kurti spektaklio dramaturgiją, jaudinuosi. Iš dalies dariau tai akademijoje, bet dabar tai bus darbas profesionalioje scenoje, todėl atsakomybė tikrai didžiulė.
Siekiamybės artimos svajonėms, todėl jų neišduosiu. Bet galbūt reikia garsiai pasakyti, kad kada nors tikiuosi sukurti filmą. Labai norisi pamėginti.
Plačiau apie Eglės Švedkauskaitės kūrybą.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
