Varšuvoje vykstanti paroda „Žiaurios pasakos: Aleksandra Waliszewska ir simbolistai iš Rytų ir Šiaurės“ – tai kelionė į fantastinę žymios lenkų simbolistės Aleksandros Waliszewskos visatą. Daugiau nei du šimtai eksponuojamų darbų parodo menininkės kūrybos dialogą su Lenkijos, Baltijos šalių, Čekijos ir Ukrainos simbolistais, neįeinančiais į Vakarų kanoną. Ši paroda leidžia plačiau pažvelgti į Waliszewskos kvapą užimančius pasakų motyvus, apokaliptinius scenarijus ir prasmių prisotintus baltų-slavų peizažus: pelkes, tamsias miško pamiškes ir niūrius priemiesčius. Menininkės vizualinių istorijų matrica yra metafora, išreiškianti žmogaus esmines emocijas – meilę, troškimą, nerimą ir mirties baimę.

Parodos kuratorės Alison M. Gingeras ir Natalia Sielewicz šią įspūdingą ir iki šiol didžiausią Waliszewskos kūrybos parodą pristatė netradicinės monografijos pavidalu, įkvėptu ikimodernaus meno istorijos kanono, kuris yra tapytojos meno pagrindas. Paroda „Žiaurios pasakos“ sumanyta kaip vizualinis menininkės šeimos medis, kuriame įstabiai Waliszewskos ikonografijai buvo suteikta spekuliatyvi istorinė kilmė. Parodoje akcentuojamas menininkės ir kitų pristatytų simbolistų siekis išsivaduoti iš realizmo ir natūralizmo režimo. Dėl kuratorių pasiūlyto plataus požiūrio į temą, „Žiaurios pasakos“ yra savotiška „paroda parodoje“, reikalaujanti įtraukesnio žvilgsnio į simbolistinį judėjimą, išplitusį tarp Baltijos šalių ir Rytų Europos menininkų.

„Žiaurios pasakos“ parodos vaizdas, Modernaus meno muziejus Varšuvoje (2022 06 03–2022). Nuotrauka: Daniel Chrobak

Simbolizmas atsirado kaip tapybinis atsakas, bandant suvokti būties esmę ir pasaulio paslaptingumą. Ši gana tamsi pasaulėžiūra rezonuoja su mūsų tiek nerimo keliančia era, todėl Waliszewska įgyvendina simbolizmo ir jo idėjų reinkarnaciją. Jos fantastinės figūros, pagoniškos dievybės, mitologinės būtybės ir hibridiniai gyvūnai-pabaisos veikia kaip priemonės tyrinėti pirmines emocijas, tokias kaip meilė, baimė, nerimas, troškimas ir mirtis. Šiame didžiulių pokyčių ir pasaulinio nestabilumo amžiuje unikalus Waliszewskos požiūris į simbolizmą suteikia estetinę ir konceptualią kalbą, skirtą rūpesčiams ir giliems išgyvenimams spręsti.

Panašu, kad Waliszewskos, kaip ir jos pirmtakų, kūrybą įtakoja sapnų reikšmės ir jų aiškinimas. Pasikartojančios jos kūrinių temos – fiziniai ir seksualiniai konfliktai, rūšių santykiai, vampyrų elgesys, žmogaus kūno žala ir hibridiškumas. Menininkė nuosekliai tyrinėja psichodelinę ir gotikinę įvairių topografijų atmosferą. Svajingame peizaže tapytoja deda dezintegracijos ir smurto scenas. Šios „žanrinės scenos“ rodo košmarišką tikrovę ir griauna mūsų pažangos bei linijinio tęstinumo sampratas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Pasaka (Pasaka apie pilį), 1909 m., tempera ant kartono. M.K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune

Parodoje išskiriami tokie menininkai kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (Lietuva, 1875–1911), Jaroslav Panuška (Čekija, 1872–1958), Kristjan Raud (Estija, 1865–1943) ir Teodors Ūders (Latvija, 1868–1915 m.), parodant kaip jų kūryba, kilusi iš kaimo peizažų, tautosakos, mitologijos ir liaudies papročių, rezonuoja su Waliszewskos menu. Nors daugelis parodoje „Žiaurios pasakos“ pristatomų menininkų iškeliavo iš savo gimtųjų miestų mokytis į tokius didmiesčius kaip Sankt Peterburgas, Paryžius ar Drezdenas, kiekvienas jų sukūrė savo meno kalbą ir tradicijas, turėjusias įtakos naujų stilių formavimuisi Kijeve, Prahoje, Krokuvoje, Vilniuje, Rygoje, Taline ir daugelyje kitų miestų. Jų kūryba padėjo pamatus kultūrinei ir istorinei autonominių tautų tapatybei, valdomai XX a. sandūroje didžiųjų imperinių jėgų.

Kalbant apie šių dienų lenkišką simbolizmą, Waliszewska atsisako būdingo anachronizmo, perdėto figūrų išryškinimo ir dekoratyvumo. Ji remiasi menininkais Bolesław Biegas (1877–1954), Mieczysław Jakimowicz (1881–1917), Edward Okuń (1872–1945), Jan Rembowski (1879–1923), Marian Wawrzeniecki (1879–1923) ir Witold Wojtkiewicz (1879–1909) kaip svarbiausiais simbolizmo pirmtakais, nusipelniusiais naujai pažvelgti į juos. Drąsus simbolistinio stiliaus panaudojimas leido jos vizualams plačiai išpopuliarėti – jos kūryba matoma knygų viršeliuose, ekslibrisuose, vinjetėse, teatro dekoracijose, net ant medalių ir banknotų. Taigi Aleksandros Waliszewskos menas peržengia šiandienos įprastinį muziejinį kontekstą. Menininkės kūryba savo auditoriją suranda ne tik per muziejus ir parodas, bet ir alternatyviais būdais – per socialinius tinklus, gaminant knygų ir kompaktinių diskų viršelius, marškinėlius, tatuiruotes ir kitus plačiai prieinamus daiktus.

Marian Wawrzeniecki, „Sena tiesa slypi knygose“, 1910 m., aliejiniai dažai ant drobės, 58 × 48,6 cm. Nacionalinis muziejus Varšuvoje

Apie menininkę

Aleksandra Waliszewska (g. 1976 m. Varšuvoje) yra Varšuvos dailės akademijos absolventė. Ji gimė išskirtines menines tradicijas turinčioje šeimoje, tai ketvirta menininkių karta. Jos prosenelė Kazimiera Dębska – garsi pasakų vaikams autorė. Močiutė – skulptorė Anna Dębska – po karo išgarsėjo kaip išraiškingų gyvūnų vaizdų kūrėja. O jos mama Joanna Waliszewska taip pat yra profesionali menininkė. Dėl savo ypatingos moteriškos linijos Waliszewska nuo mažens įsisavino įvairius istorijų pasakojimo metodus, naudojant vaizdus. Paroda „Žiaurios pasakos“ yra pirmoji vieša paroda, kurioje greta pristatomi visų šeimos menininkių darbų pavyzdžiai.

Atsiribodama nuo šiuolaikinio meno diskursyvaus lauko, menininkė kuria drąsius, romantiškus vaizdus, ​​kurie patinka ne tik tradicinių muziejų ir galerijų žiūrovams, bet ir neformalios muzikos bei masinės kultūros publikai. Iš savo studijos Varšuvoje Waliszewska pasiekia didžiulę tarptautinę auditoriją, sužavėtą jos meno naratyvų. Dėl skaitmenizacijos galimybių, jos darbai turi sąsajų su popkultūra, pavyzdžiui, vaizdai ant albumų viršelių – muzikantai jos mene įžvelgia ypatingą žavesį būtent dėl ​​to, kad tai suteikia galimybę pažvelgti į kitokį pasaulį.

Aleksandros Waliszewskos „Žiaurios pasakos“ parodos vaizdas, Modernaus meno muziejus Varšuvoje (2022 06 03–2022). Nuotrauka: Sisi Cecylia

Parodos skyriai

MIRTINGUMAS, LIGOS IR GEDULAS

Aleksandros Waliszewskos kūryboje mirtis yra visur. Jos paveiksluose nuolat yra griaučių, išdarkytų kūnų, atvirų lytinių organų, tekančių žaizdų, pūvančių lavonų veidų, po kuriais kyšo kaukolės kaulai, karstų, išniekintų kapų, dalgių ir kitų mirties relikvijų. Alegorinis žmogaus kūno trapumo vaizdavimas buvo pagrindinis meninės produkcijos ramstis – pradedant nuo vaizdų ​​viduramžių rankraščiuose ir mirties šokių ant medžio raižinių XV a. ir baigiant kaukolėmis išmargintais Nyderlandų aukso amžiaus vaizdais. Waliszewskos makabreska gausiai remiasi Jaunosios Lenkijos rato simbolizmo meistrų – Witoldo Wojtkiewicziaus, Mieczysławo Jakimowicziaus ir Jano Rembowskio darbais, kurie egzistencinėje kovoje su savo nepagydomomis ligomis tragediją derino su ironija, o autosatyrą – su savireklama. Menininkei būdingas humoro jausmas sukuria atsvarą perdėtam imamų temų patosui.

Stefan Żechowski, Jaunystė ir senatvė, 1964 m., pieštukas ir pastelė ant popieriaus, Eryk Lipiński kolekcija Varšuvoje

FANTOMAS: SLAVŲ GYVO KŪNO FIGŪRA
Waliszewskos gyvųjų mirusiųjų pasaulis skamba slavų fantomizmo istorijos atgarsiais. Paroda „Žiaurios pasakos“ praturtina šį kultūros taką ir supažindina su įvairiomis šaltinių medžiagomis – nuo ​​viduramžių rankraščių iki XIX amžiaus Lenkijos, Baltijos šalių ir Čekijos simbolių kūriniuose, kurių tema buvo tamsi vaiduoklio figūra. Panašiai savo provokuojančiame vaiduokliškumo nagrinėjime tyrinėtojas Łukaszas Kozak įrodo, kad fantomai, priklausomai nuo jų geografinės specifikos, įasmenino nerimo, poelgių ir įvykių atmintį realiame gyvenime. Jie taip pat simbolizuoja žmones, kurie per savo gyvenimą tapo atskirties ir persekiojimo aukomis, dėl kurių jie negalėjo turėti ramybės po mirties. Kaip vaiduokliai, Waliszewskos paveikslų personažai ir veikėjai lieka socialinių normų ir įprastų žmonių santykių paraštėse, išsaugodami įvairias autonomijos formas.

Aleksandra Waliszewska, be pavadinimo, 1997-2022 m. Menininkės sutikimu

MANIJA KATĖMS IR KITIEMS GYVŪNAMS
Koks motyvas sieja du Waliszewskos kūrybos dešimtmečius? Tai visur esanti katės figūra. Jos katės nėra įprasti augintiniai. Jos tingiai guli Jaunosios Lenkijos salonų stilizuotuose interjeruose, rūko cigaretes, pasinėrusios į diskusijas, dalyvauja mūšiuose, atlieka kruvinus ritualus. Katės yra dviprasmiškos tragedijos ir nevilties liudininkės, jos nuolatos drobėse. Jos taip pat yra monstrai, o jų siaubingumas – kad ir kaip kerintis ir nerimą keliantis – įvilioja žiūrovą į ribinę teritoriją tarp žmogaus ir gyvūno, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Moterims ir kitoms socialinėms grupėms, kurioms per visą istoriją buvo atimtos teisės, susitapatinimas su gyvūnu leido peržengti žmogiškosios tapatybės ribas ir susigrąžinti ardomąjį „gyvūno manyje“ potencialą.

Aleksandra Waliszewska, be pavadinimo, 1997-2022 m. Menininkės sutikimu

UŽKEIKTI KRAŠTOVAIZDŽIAI: MIŠKAI IR PELKĖS
Miškas ir pelkė Waliszewskos kūryboje yra mįslinga, įtampos kupina erdvė, kurioje gyvena ištisas antgamtinių būtybių bestijalas – undinės, skeletai, driežų femmes fatales, zombiai ir kitos paklydusios sielos. Tai vieta, kur gyvenimas susitinka su mirtimi. Baltų-slavų simbolistų kūryboje, kaip ir Waliszewskos darbuose, troškimai virsta realybe purviname guolyje. Pelkė – vienas iš lenkų šlapžemės pavadinimų turi tą pačią šaknį, kaip ir žodis „purtyti“. Tai rodo, kad egzistuoja pavojingas ryšys tarp baimės prarasti žemę po kojomis ir įkristi į bedugnę bei ekstazės.

Aleksandra Waliszewska, be pavadinimo, 1997-2022 m. Menininkės sutikimu

APIE MATRIARCHATĄ, DIEVO MOTINĄ, UNDINES IR KUNIGINES
Waliszewska, žinoma dėl savo nepaklusnių gestų meno istorijai, dažnai peržiūri klasikines temas, kurių pagrindinės veikėjos yra moterys. Menininkė savaip interpretuoja krikščionių madonas, viduramžių mergeles, pagonių žynes, raganas, liaudies undines ir pripildo jas savo jautrumu bei makabrišku stiliumi. Daugelyje Waliszewskos paveikslų moterys egzistuoja tarp kitų moterų savotiškoje tos pačios lyties distopijoje, nevaržomos lyčių priešiškumo.

Aleksandra Waliszewska, be pavadinimo, 2018. Menininkės sutikimu

Kai menininkė kuria simbolistinius moterų vaizdus, ji jas transformuoja ir suasmenina. Visi jos darbai griauna įsisenėjusius alegorinius atvaizdavimus, kuriuose moterys yra socialinių negandų, nuodėmių ir su seksu susijusių rūpesčių įkūnijimas. Kai kurie jos mėgstamiausi menininkai vaizdavo alegorines moterų figūras be individualių bruožų. Waliszewskos paveikslų moterys yra labai individualizuotos – dažnai modeliuojamos pagal draugų ar žinomų asmenybių atvaizdus. Kartais menininkė sąmoningai savo personažus pateikia morališkai dviprasmiškoje šviesoje. Ir nors jų elgesys dažnai niūrus – moterys yra vampyrės, kanibalės ir žudikės – jos niekada nepasiduoda vyriškam vertinimui. Nepaisant jų nedorumo ar ištvirkimo, jos išlieka veiksnios.

Dalyvaujantys menininkai

Maria Anto, Bolesław Biegas, Wanda Bibrowicz, Erna von Brinckmann, Bernhard Borchert, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Frans Crabbe van Espleghem, Anna Dębska, Kazimiera Dębska, Emīlija Gruzīte, Marian Henel, Mieczysław Jakimowicz, Marcė Katiliūtė, Theodor Kittelsen, Erich Kügelgen, Konstanty Laszczka, Bronisław Linke, Mykola Murashko, Teofil Ociepka, Edward Okuń, Jaroslav Panuška, Juozas Pjaulokas, Aleksander Promet, Yevmen Pschechenko, Kristjan Raud, Vaclovas Ratas-Rataiskis, Jan Rembowski, Hugo Simberg, Gustavs Šķilters, Karel Šlenger, Nikolai Triik, Teodors Ūders, Vitkauskas, Joanna Waliszewska, Marian Wawrzeniecki, Witold Wojtkiewicz, Andrzej Wróblewski, Rihards Zariņš, Bogdan Ziętek, Antanas Žmuidzinavičius, Stefan Żechowski.

Antanas Žmuidzinavičius, Milžinų žemė, 1911 m., aliejiniai dažai ant drobės, M.K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune

Paroda „Žiaurios pasakos“ veikia nuo 2022 m. birželio 3 d. iki spalio 2 d. Modernaus meno muziejaus padalinyje „Muzeum nad Wisłą“ Varšuvoje  (ul. Wybrzeże Kościuszkowskie 22). Visas rugpjūčio mėnesio parodas, vykstančias Varšuvoje, galite rasti mūsų sudarytoje Varšuvos meno parodų ir muziejų rugpjūčio mėnesio apžvalgoje. 

Varšuva – pilna kultūrinio gyvenimo, taigi leiskitės ją pažinti.