Augustas Gornatkevičius | A. Gudo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako režisierius Augustas Gornatkevičius.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? Kas paskatina Jus kurti? Kokios temos Jus labiausiai domina?
– Vis dažniau svarstau apie šį klausimą. Mano kūrybą veikiausiai galima būtų padalyti į dvi dalis. Pirmoji būtų labiau psichologinė, nagrinėjanti šeimos, žmogaus ir visuomenės santykius, atmintį bei laiką. Ši kūrybos pusė natūraliai labiau literatūriška, gal kiek poetiškesnė. Kita kūrybos pusė – gerokai aštresnis politinis ar socialinis teatras. Šioje pusėje žodį „teatras“ suvokiu plačiausia įmanoma prasme, nes politinio meno aktualumas reikalauja ieškoti specifinės, kiekvienai temai tinkamos raiškos. Išties visa mano kūryba veikiausiai yra politiška (o kas nėra?), skiriasi tik išraiškos priemonių intensyvumas.
„Emilių Emilis“. Rež. A. Gornatkevičius | D. Stankevičiaus nuotr.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintumėte (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikote save jos dalimi?
– Menininkas yra žmogus. Nesuprantu dirbtinio bandymo kurti kažkokią atskirtį ar menininko mitą. Man atrodo, kad menininkų ar teatro bendruomenė yra tiek pat įvairi, kiek bet kokia kita grupė žmonių. Asmeniškai man atrodo svarbu turėti kolegas, su kuriais gali dalintis labai specifiniais profesijos klausimais ar abejonėmis, tad veikiausiai krypčiau į bendruomenės žmogaus pusę, tačiau tai labai sąlyginis terminas. Abejoju bet kokios unifikuotos bendruomenės egzistavimu. Manau, kad bendruomenė prasideda nuo tavęs paties ir jos yra tiek, kiek pats į tai investuoji.
– Ką Jums reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia Jums ir Jūsų kūrybai?
– Bendrai žiūrint, šis procesas yra neišvengiamas. Esminis klausimas, kaip mes tas technologijas medijuojame. Klampesniems menams, tokiems kaip teatras, šis procesas atrodo gerokai sudėtingesnis ir tam reikia skirti atskirą dėmesį. Tai yra sustoti ir rimtai galvoti, kaip tam tikrus šiuolaikinio gyvenimo elementus atspindėti, išnaudoti ar dekonstruoti scenoje. Man atrodo, kad kol kas dažnai nueiname lengviausiu keliu (akmuo ir į savo daržą), tačiau tai nereiškia, kad pačios technologijos savaime yra netinkamos teatrui ar turėtume jas ignoruoti ir vaizduoti pasaulį iki išmaniųjų telefonų. Tai skamba tingiai. Tiesiog veikiausiai naujos technologijos reikalauja ir naujų išraiškos formų, ir tikrai dar ne visas jas esame atradę ar perpratę. Kitaip sakant, esame procese.
„Kelionė į Edeną“. Rež. A. Gornatkevičius | V. Pečinino nuotr.
– Ar savo spektakliuose cituojate kitus meno kūrinius? Jei taip – kokius ir kodėl? Ką tai duoda Jūsų darbams?
– Cituoju viską nuo antikos dramų iki memų. Lygiai taip pat darau ir gyvenime. Taip mes bendraujame, surandame bendrus taškus su kitais žmonėmis arba suprantame, kad esame iš skirtingų kontekstų ir neturime nieko bendro. Kartais veikiausiai net nesusimąstau, ką tiksliai viena ar kita citata duoda mano darbams, tiesiog taip suvokiu kalbą ir smaginuosi žaisdamas ja.
– Ar Jūsų menas atspindi šiuolaikines socialines problemas, o gal kalba amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką Jūsų kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Netikiu šiuolaikinių ir fundamentalių klausimų skirtimi. Man labai svarbios šiandienos problemos, tačiau svarbu suvokti, kad jos neatsirado iš niekur – be konteksto ar be istorinių šaknų. Šnekėti apie abstraktų skausmą ar vienatvę, kai šalia matai realius ir gerokai per ilgai užsitęsusius jo pavyzdžius – atskirtį, marginalizavimą, nelygybę, reikia gebėti labai stipriai užsimerkti. Liūdna, kad vis dar tenka susidurti su atmestinu požiūriu iš žmonių galios pozicijose, tačiau tai tik įrodo, kad kūryba „socialiai aktualiomis“ temomis yra labai reikalinga. Teatras yra laikinas, todėl į problemas gali reaguoti greičiau nei kai kurie kiti menai. Kažkodėl tai vis dar matoma kaip trūkumas, neva politiškai aktualus spektaklis praras savo vertę pasikeitus visuomenės dėmesio centre esančioms temoms. Aš tai matau kaip pliusą. Tebūnie spektaklis gyvuos metus, bet bus aktualus tuo metu. Kas iš amžino apie viską ir apie nieką?
„Mu.du“. Rež. A. Gornatkevičius | D. Putino nuotr.
– Kaip manote, koks yra didžiausias iššūkis režisieriui? Ar Jums tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Kiekvienas projektas atneša savų iššūkių. Šiuo metu atrodo, kad vieni didžiausių iššūkių yra komunikaciniai. Susikalbėti su skirtingomis institucijomis, kurios vienaip ar kitaip apsprendžia tavo kūrybos ar būsimų projektų gyvavimą. Vis dar jaučiu daug keistų galios žaidimų ir netvirtą jauno kūrėjo poziciją juose. Ypač norint kurti socialiai aktualiomis temomis, dažnai tenka atsimušti į tam tikrus išankstinius nusistatymus ar baimes. Dažnai tai kelia frustraciją, kuri persiduoda ir į kūrybinį procesą. Kitaip sakant, dažnai krizės kyla ne iš pačios kūrybos ar kažkokių nesusikalbėjimų komandoje, kurie yra visiškai natūrali kūrybos dalis, o iš to, kad menininkas turi sėdėti ant kelių kėdžių ir būti savo vadybininku, buhalteriu ir personalo specialistu, net įstaigose, kurios visas šias pozicijas turi. O asmeninės kūrybinės krizės manęs negąsdina, gal kaip tik skatina ieškoti plačiau, domėtis ir rizikuoti.
„Aliaska“. Rež. A. Gornatkevičius | A. Gudo nuotr.
– Kokia kūrybinė atmosfera Jums reikalinga? Ar turite tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo Jūsų kūrybos proceso? Kuriuo paros metu dirbate produktyviausiai?
– Man būtina drąsi ir kūrybiškai atvira komanda, kuri būtų lygiaverčiais partneriais visame procese. Labai smagu, kai kūrybiniam procesui yra pakankamai laiko ir repeticijų salėje vyrauja tam tikra gyvybinga ramybė. Anksčiau turėjau kažkokių ritualų, tačiau dabar labiau stengiuosi tiesiog įsiklausyti į savo ir kūrybinės komandos poreikius konkrečioje situacijoje. Teatras yra konteksto menas, todėl jausti savo artimiausią aplinką – kūrybinę komandą – yra viena iš režisieriaus ar bet kurio kūrėjo užduočių.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
