Pranešimo spaudai nuotr.
Rugsėjo 17, 18 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre žiūrovai turi unikalią galimybę pamatyti spektaklį „Dievų aušra“. Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės pagrindu režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio sukurtas spektaklis liepos mėnesį buvo rodomas Prancūzijoje, Avinjono teatro festivalio „Off“ programoje. Pasak teatro vadovės Olgos Polevikovos: „Spektaklis „Dievų aušra“ – mūsų siekis išreikšti paramą Ukrainai, jos herojiškoms moterims, vyrams, vaikams ir seneliams. Šiuo kūriniu norime išreikšti palaikymą mūsų kolegos, kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus, tragiškai žuvusio Mariupolyje, šeimai. Spektaklis „Dievų aušra“ – mūsų, teatro menininkų, balsas, teigiantis, kad karas Ukrainoje palietė kiekvieną iš mūsų.“
76-asis Avinjono festivalis ir šalia jo esantis „Avignon Off“, šiemet ypatingai daug dėmesio skyrė Lietuvai, pristatęs specialią programą „Vilnius: Carrefour de l’ar(t)ésistance“ (liet. „Vilnius: menininkų pasipriešinimo kryžkelė“). Vilniui festivalio programoje „Vilnius: menininkų pasipriešinimo kryžkelė“ atstovavo Lietuvos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos rusų dramos teatras, kurio dokumentinis spektaklis „Dievų aušra“ vienintelis šiųmetinėje Avinjono festivalio programoje palietė Ukrainos karo temą. Spektaklis, kuriame vaidina jungtinė aktorių trupė iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos, sulaukė daug teigiamų atsiliepimų ir padėkų, jautrių pasidalinimų ir palaikymo ir Avinjono „La Scierie“ scenoje buvo parodytas 10 kartų. Aptarimuose su festivalio publika teatro kritikai akcentavo, kad dokumentinio žanro „Dievų aušra“ pasakoja apie stiprias moteris, dėl karo Ukrainoje žiaurumų netekusias brangių žmonių.
Vieną iš dešimties spektaklio „Dievų aušra“ pristatymų Prancūzijoje stebėjęs teatro kritikas Ignas Zalieckas recenzijoje kultūros savaitraščiui „7 Meno dienos“ rašė: „Pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę sukurtas dokumentinis spektaklis „Dievų aušra“ – tai aštrus dūris į paširdžius apatiškam Vakarų pasauliui, šokas žmogui, jau pripratusiam prie karo vaizdų. Jame pasakojama režisieriaus Manto Kvedaravičiaus žmonos Hannos, ieškančios vyro palaikų, istorija ir kaip ja manipuliavo štabo viršininkas, iškėlęs save į dievo poziciją. Kartu plėtojama Janos istorija, priešinga Manto ir Hannos situacijai: moteris bėga iš Mariupolio, žuvus jos vyrui. Spektaklyje Hannos asmenybė padalinta penkioms aktorėms, kurios įkūnija skirtingas jos dalis – romantišką, piktą, niūrią…“
Pjesę spektakliui Marius Ivaškevičius parašė vos per porą pavasario mėnesių ir spektaklį įvardina kaip teatrinį karo nusikaltimo tyrimą. Pasak jo, ta mūsų klaiki realybė, kurioje esame jau daugelį mėnesių, viską padiktavo. „Spektaklyje kalbame apie stiprias moteris. Norėjau parodyti visuomenę, kurioje šios moterys užaugo ir gyvena. Tai posovietinė, mačistinė, moteriškumo nepriimanti aplinka. Pjesėje aprašyti baisūs, fabrikiniai miestai, kuriuose skraido nuo metalo rūdos raudoni žvirbliai, kuriuose užaugo šios moterys. Susidaro plieninės, galinčios viską ištverti moters įvaizdis“ – teigia dramaturgas jau po spektaklio pristatymo Avinjone I. Zalieckui duotame interviu.
„Dievų aušroje“ susitiko išskirtinių aktorinių patirčių turinčios aktorės: LRDT trupę čia atstovauja Jelena Bogdanovič, Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Gladij, ukrainietės aktorės Kristina Kisielovaitė, Kateryna Vyšnia Višneva, Svetlana Zelbet bei baltarusės Irina Klimenka, Anastasija Špakovskaja. Spektaklyje vaidina Andrej Evdakimov ir Vaidotas Martinaitis. Aktorė Kristina Kisielovaitė sako: „Spektaklyje „Dievų aušra“ mano užduotis yra skleisti šviesą tikint, kad kada nors viskas bus gerai. Šiuo metu, kai matai sugriautų miestų kadrus, skleisti šviesą yra labai sunku, nes neapykanta kartais ima viršų. Neapykanta dėl to, kas vyksta; kad tavo artimi žmonės kenčia, o tu nieko negali padaryti. Ukrainoje liko mano puikus vyras ir nuostabus darbas viename iš geriausių teatrų šalyje – Lesios Ukrainkos. Žinoma, dedu dideles viltis, kad visas šis košmaras pasibaigs ir galima bus ne tik sugrįžti, bet ir naujomis jėgomis ir žiniomis atkurti buvusią laimę.“
