Daiva Šabasevičienė. Dirbtinė nejauka dirbtiniame slėnyje
Spektaklis „Nejaukus slėnis“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programą pradėjęs spektaklis „Nejaukus slėnis“, sukurtas dirbtinio intelekto tema, buvo laukiamas bene labiausiai, nes koncepcijos, teksto autorius ir režisierius Stefanas Kaegi, nors ir kuria nekonvencinį teatrą, nė karto nenuvylė savo išradingumu, mąstymo švara ir konceptualumu.
Šį menininką-išradėją pamilo ne tik Europa ir Rusija, kurios festivaliai neapsėjo be Kaegi kūrinių (vienas iš spektaklio bendradarbių – maskvietis Fiodoras Elutinas, „Remote Moscow“ imoresarijus), bet ir Lietuva. Kaegi kiekvieną kartą turi kuo nustebinti, nes pats panašus į „naujo teatro“ išradėją. Lietuvoje, jam išvažiavus, žiū ir pasipila spektaklių, kuriems įtaką būna padaręs šis menininkas. Kai kuriais atvejais tai spektakliai-pasivaikščiojimai, kai kuriais – analizuojantys kokios nors bendrovės „dokumentiką“. Ir kiekvieną kartą įsitikini, kad tokio meninio perfekcionizmo, kaip Kaegi, nieks nepasiekia.
Pačiam Kaegi pabodo kurti „tarpdisciplininius“ spektaklius, jis ketino susikoncentruoti į konvencinio teatro pasaulį, bet kol kas jis į tai tik pakeliui. Jau vien tai, kad dėmesį sutelkė į „dirbtinį“ intelektą, rodo, kad iki gyvo žmogaus jam dar toli.
Spektaklis atrodo jau pasenęs, nors sukurtas tik 2018 metais, kai ta „dirbtinio intelekto“ teatrinė banga jau nuvilnijo per daugumos Europos teatrų scenas. Kai kurie režisieriai pastatė net po kelis spektaklius, kurie jau „padėti į stalčių“, nes greit išsikvėpė, nesulaukdami nuolatinių žiūrovų. „Nejaukus slėnis“ savo švara, matematiniu apgalvojimu, techniniu išpildymu, profesionaliausiu visos kūrybinės komandos (Thomo Melle, Tommy Opatzo, Martino Valdés-Staubero, Mikko Gaestel, Nicolas Neecke) darbu gal ir gali būti „geriausias“, „švariausias“, „technologiškiausias“, tačiau jis toks pats išsikvepiantis, nes visomis prasmėmis yra dirbtinis.
Spektaklis „Nejaukus slėnis“ | Rimini Protokoll archyvo nuotr.
Spektaklis „Nejaukus slėnis“ | Rimini Protokoll archyvo nuotr.
Šiame spektaklyje labai gražūs tekstai. Kiekviena eilutė – išmintis. Pakeitus tekstus, pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės „Robotu ir peteliške“, šį spektaklį galima būtų rodyti kaip siurrealistinį meno kūrinį paaugliams. Vaikams netiktų, nes naktį neužmigtų, bet aišku, jiems būtų labiausiai įdomu. (Vytautė Žilinskaitė: „Nors robotas stovėjo pačiame parodų salės kampe, tačiau apie jį spiesdavosi daugiausia žmonių. Erdvioje salėje buvo apstu ir kitų technikos stebuklų, bet nė vienas nesusilaukė tokio pasisekimo kaip robotas. Lankytojai, dideli ir maži, kur buvę, kur nebuvę, vėl sugrįždavo prie jo ir ilgai negalėdavo atplėšti žvilgsnių nuo negrabiai judančių geležinių rankų, nuo didelės keturkampės galvos ir nuo ramiai spindinčios oranžinės akies. / Robotas gebėjo ne vien kiloti rankas ir gręžioti galvą; jis taip pat mokėjo atsakinėti į klausimus – žinoma, ne visus, o tokius, kurie buvo sunumeruoti ir surašyti šalia pakabintoje lentelėje. Parodos lankytojai perskaitydavo tuos klausimus ir iš eilės užduodavo juos robotui.“ 1985)
Spektaklio pradžioje – šiokia tokia prieblanda, tad ilgokai bandai „taisyti“ savo akis, identifikuojant fotelyje įsitaisiusią būtybę. Bandai atspėti: tai gyvas vyriškis ar robotas? Šios akimirkos įdomiausios, nes tik tada šis tas vyksta su tavimi. Bet kai netrukus pamatai bukus pirštus ir supranti, kad tai robotas, teatras tavyje pasibaigia. Tampi stebėtoju, filosofinės valandėlės klausytoju. Minčių pateikiama daug, bandant suvokti, kas vis dėlto tas žmogus yra, kaip vystosi visos žmonijos sąmonė ir panašiai. „Mokslas ir gyvenimas“ – neišsemiama tema, bet kaip ji koreliuoja su technikos ir naujovių vis labiau atsisakančiais žmonėmis – neaišku.
Spektaklis „Nejaukus slėnis“ | Rimini Protokoll archyvo nuotr.
„Nejaukų slėnį“ „Sirenos“ pristatė kaip „švaraus“ kūrinio pavyzdį. Tai – vis geriau, nei būtų atvežtas koks nors ilgas, neskoningas spektaklis. Antrą dieną rodomas spektaklis nesusilaukė ažiotažo, salėje liko tuščių vietų. Dominavo pati jauniausia teatro žiūrovų karta, kuriai patinka viskas, ir tai yra gerai.
Iš pradžių atrodė, kad Kaegi gudresnis, ir dirbtinį intelektą naudos tik kaip priemonę. Tačiau jam pačiam patiko sceninė lėlė, kurią sukūrė rimti profesionalai, ir jis šių rėmų neperžengia. O gal ir eiti nėra kur, nes aišku, kad joks dirbtinis intelektas nepakeis tikro gyvenimo. Jis gali tapti tik įvairesnis, bet esmė išliks ta pati. Žmonės jau seniai paklusę įvairioms dirbtinio intelekto valdomoms priemonėms. Šiame „slėnyje“ tam intelektui suteiktas žmogaus pavidalas, bet kad žiūrovai jį pasiektų, teko naudotis aibe įvairių navigacijų: vieniems kelią į teatrą rodė ir su jais „kalbėjosi“ mašinos navigatorius, kiti bandė susižvejoti informaciją, o kompiuterio navigacinės sistemos nukreipdavo ne visai ten, kur norėjosi. Kažkas bando už žmogų būti protingesnis, bet daug dar ko nemoka. Lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, net kelis spektaklius skyręs dirbtinio intelekto temai, pasakytų: „Juokinga, kad dirbtinis intelektas turi problemų su moteriškos giminės galūnėmis. Kai rašau ‘direktorė’, jis visą laiką taiso į ‘direktorius’“. Garsiam scenos praktikui šios temos išskaidrintoju tapo pats Shakespeare’as. Kurdamas „Audrą“, Jarzyna pagrindė jo frazę – „Žmogus yra visa ko matas“. Įvairios mokslo šakos bando tai paneigti, tačiau teatro menininkai akylesni. Jie moka išsaugoti žmogaus vertybes aukščiau visko.
Spektaklis „Nejaukos slėnis“ skatina mąstyti. Tai nėra blogai. Bet tuo pačiu užsilinguoja, tampa nuobodžiu. Visos jo siūlės – išgalvotos. Yra ir loginių minčių prasilenkimų: iš pradžių kalbama apie „čia ir dabar“, bet netrukus lendama į atminties, praeities žemes. Painiojamos kategorijos. Visa parodos-paskaitos-pristatymo eiga pateikiame steriliausiame, išgrynintame pavidale, kuris užburia savo estetine švara, bet sterilizacija jokio emocinio poveikio neturi. Visą laiką lieki tik stebėtoju.
Išgalvojimo menas mūsuose taip pat sėkmingai plinta. Tuo užsiima paprastai ne menininkai, bet amatininkai. Kita vertus, labai gerai, kad toks grynas produktas buvo atvežtas į Lietuvą. Visi pamatė, pasvarstė. Tikiu, kad dalį tų negausių žiūrovų galėjo ir sužavėti. Toks kūrinėlis, kainuojantis 100 000 eurų, galėjo kitus net įkvėpti, primenant, kokią jie sudėtingą ir alinančią misiją atlieka šioje žemėje. Kasdienės repeticijos, kasdienis ieškojimas skaudžiausių žmogaus taškų, lieka kaip paslaptis, daug sunkiau nuspėjama, daug labiau jaudinanti.
Šis „Rimini Protokoll“ prodiusuotas spektaklis, sukurtas „Münchner Kammerspiele“, yra dirbtinio žmogaus gyvenimo slėnis, kuriame bando prisiglausti ir poetiniai apmąstymai, tačiau juos perteikiantys neuronai tarpusavy susaistyti labai silpnais ryšiais, nors pati schema ir sudėtinga, siekianti meną pritempti prie teorijų.
