„Sūnelis“. Rež. N. Živkovič | D. Matvejev nuotr.

Šių metų tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ užbaigė du mažos formos kūriniai – slovėnų performansas „Sūnelis“ ir belgų spektaklis-paskaita „Cerebrum“. Suprantama, kad šiuolaikinis teatrą, kaip ir kitos kultūros formos, trina ribas, bet kai jis save peržengia, virsta tarpdisciplininiu kūriniu. Slovėnų režisierės ir atlikėjos Natašos Živkovič prodiusuotas „Sūnelis“ yra pats akivaizdžiausias performansas, o tai, kad jame buvo daug teksto, nepavertė jo teatro kūriniu.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė išilgai padalinta į dvi dalis, centre paliktas baltai išklotas platus takas, ant kurio ir vyko visas pasakojimas. Panašūs takai ypač populiarūs gatvės spektakliuose, kurių apstu įvairiuose Europos vasaros festivaliuose. Pamatęs taip padalintą erdvę paprastai žinai, kad gausi pavalgyti, išgerti, ir būtinai bus naudojamas vanduo. Nors šįkart veiksmas vyko uždaroje erdvėje, davė ir išgerti (tik vyrams, nes toks „Sūnelio“ turinys), buvo ir vanduo (dviem pirmoje eilėje sėdėjusiems vyrams buvo apiplaunamos kojos).

„Sūnelis“. Rež. N. Živkovič | D. Matvejev nuotr.

Sūnelis – tai mergaitė, kurią taip vadina nuo gimimo. Mums pateikiamas Burrneshos pavyzdys. Albanijoje egzistuoja senas paprotys, leidžiantis moteriai tapti vyru. Nataša Živkovič demonstruoja, kokį kelią praeina moteris, tampant vyru. Šis lytiškumo klausimas „Sūnelyje“, nors ir rodomas, ir kalbama apie jį, egzistuoja kaip faktas, kaip informacija. Jis niekaip nekuria teatrui būtinos dramaturgijos. Burrneshos būseną geriau išreiškia transvestitinės padėjėjos – Danielis Petkovićius ir Loupas Abramovicius. Sūnelis nori būti gerbiamas, nes yra vyras, o vyrai persivelka moterų rūbais. Šis socialinis reiškinys pateikiamas skoningai ir jautriai, tačiau lieka kitų sričių aptarimo objektu. Sužinome, kad Burrneshos egzistuoja Vakarų Balkanų šalyse, jaučiame poreikį gilintis į antropologiją, į genetiką ar į etnokultūrą, galime nuklysti į įdomiausius pavyzdžius, tačiau tai nebus susiję su teatru. Faktai nėra argumentas tapti teatru. Konfucijus gyveno VI–V a. pr. m. e., jo filosofija paremta paklusnumo hierarchija (ryškiausias pavyzdys – moteris turi paklusti vyrui), o ši azijietiška tradicija per Rusiją buvo įdiegta ir Lietuvoje. Todėl Natašos Živkovič pasirodymas nenustebino net savo tematika. Paguodė tik tai, kad viskas buvo skoningai ir su saiku pateikta.

Pati atlikėja įsigilinusi į visas aplinkybes, su atsidavimu pasakojo istoriją, tad žiūrovų liko įvertinta. Manau, kad būnant šokėju Burrneshos būseną meniškiau įmanoma išreikšti per šokį, o ne tai papasakojant žodžiu.

„Sūnelis“. Rež. N. Živkovič | D. Matvejev nuotr.

„Cerebrum“ – paskutinis „Sirenų“ spektaklis. Simboliška – „Didžiosios smegenys“ yra tai, ko labiausiai ir trūksta žmonijai. Teksto autorius, režisierius ir aktorius Yvainas Juillardas lietuvių publikai pademonstravo mokslininko-menininko miksą – kaip galima aukšto intelekto tyrimą paversti spektakliu-paskaita. Belgas prancūzų kalba papasakojo istoriją, kurios pradžia – berniuko „pranašystė“, kad žmogus šioje žemėje gyvens ne daugiau kaip šimtą metų. Šiam biofizikui-aktoriui buvo įdomu išsiaiškinti, kokios smegenų slinktys privedė prie tokios savaip argumentuotos nuomonės. Iš pradžių scenoje – inteligentiškas vyriškis, energetiškai įtaigiai pasakojantis įvairius argumentus, susijusius su smegenų struktūra: su ląstelių, molekulių poveikiu, jų plastiškumu ir pan.  Pakeliui aktorius po truputį pasuka į šonus, primindamas, kad ir teatre panašiais saitais susiję žiūrovai su aktoriais. Įvairių veiksnių ir atoveiksmių „kompozicijos“ kaskart darosi vis įdomesnės, kol pamažu Juillardas savo pasakojimą papildo ir tam tikrais vaidybos elementais, taip pat ir vaizdo projekcijomis. Kai kalbama apie atminties zonas, apie kopijavimo galimybes, geriausia iliustracija tampa paukščių „debesys“ danguje. Grafiškais šuorais jie skrodžia dangų greičiau už dailininko teptuką.

Koks kiekis nervinių ląstelių sudaro smegenis, kokios jos būna, o kiek dar milijardų sinapsių jas susieja? Kas vystosi per pirmuosius du gimimo metus, kiek procentų nervinių ląstelių kasmet žūsta? Bet kuri gyvybės forma miršta, mirus galvos smegenims. O jos sveria tik apie pusantro kilogramo. Nors apie smegenis žmogus žino nemažai, tačiau jų analizei neskiriamas didesnis dėmesys. O smegenų struktūra sudaro esmines žmogaus gyvenimo slinktis. Gyvybė miršta, mirus galvos smegenims.

„Cerebrum“. Rež. Y. Juillard | D. Matvejev nuotr.

Juillardas į spektaklį atsinešė šaldytas veršiuko smegenis, pirktas už puspenkto euro. Jos tiek tekainuoja. Jis neklausia, kiek kainuoja žmogaus smegenys, bet nesunku suprasti, ką reiški šis reikšmės ir kainos sugretinimas. Kai kruopščiai pasakodamas apie smegenų struktūrą, jų plastiškumą Juillardas pajaučia, kad neįtikins žiūrovo, jis pradeda smegenų sandarą piešti ant grindų. Kelios spalvos nužymi galvos nervų branduolius, kurie susieti su visais kitais vidaus organais, tarp kurių ir kraujagyslės, ir visos kitos nervų šakos. Kai pradedama dėstyti, kokias funkcijas atlieka tos smegenys (jutimas, koordinacija, judesiai, emocijos, mąstymas, atmintis, kalba), pajunti, kad tai yra tiesioginis ryšys su aktoriaus menu apskritai. Bet kokios aukščiausios teorijos apie aktoriaus meną susijusios su galvos smegenų veikla. Jeigu mokėtume taip ir tiek giliai išanalizuoti visus ryšius – tiek vidinius, tiek išorinius, geriau suvoktume, kodėl vieną kartą aktorius vaidina taip, kitą – kitaip.

Informacija atmintyje koduojama vaizdiniais, kurie pradžioje yra trumpalaikiai, vėliau perduodami į ilgalaikę atmintį. Vien dėl to vaikas gali pasakyti, kad žmogus gyvens tik šimtą metų, vien dėl to galima suvokti, kodėl ir kaip vaidina vienas ar kitas aktorius. O vėliau suprasti, kodėl vieni spektakliai atmintyje lieka visam gyvenimui, kiti – praskrieja pro šalį.

Juillardas mūsų nelaiko kvaileliais. Jis tik bando sužadinti, priminti, moksliškai įrodyti, kokie mes svarbūs individai šioje žemėje. Ir kodėl individualus požiūris į menkiausią gyvenimo situaciją yra svarbesnis už bet kokias mokslo įstaigose patvirtintas „normas“. XXI amžiuje tobulinant kompiuterius, kuriant dirbtinį intelektą, bandoma pritaikyti smegenų veiklos dėsningumus, o tai reiškia, kad žmogus pamažu tampa automatizuotu aparatu. Jeigu mokslas galutinai įsiverš į žmogaus smegenis, o žmogus galės ypatingai ženkliai prailginti savo gyvenimą (nes viską valdo smegenys!), tai nereikš, kad žmogus išliks gyvas, kokį mes jį suvokiame dabar. Tobulinant kompiuterius, žmogus tampa automatu. Bet Juillardas mums nesiūlo užmiršimo kreivės, jis tiki žmogumi, jis nori priversti mus mąstyti, kad jaustume ribą, kad suvoktume, jog mes gyvi, kol reflektuojame aplinką.

„Cerebrum“. Rež. Y. Juillard | D. Matvejev nuotr.

Tokiais momentais Juillardas tampa vaiku: šiek tiek išgėręs vandens, kitą pila ant savo nupieštų smegenų schemų. Nusprendęs, kad per mažai, užpila dar porą kibirų, o po to atsiklaupęs pračiuožia išilgai scenos. Judesiai tiesiogiai susiję su emocija, mintimi, ir visa tai vyksta tik dėka smegenų. Keli štrichai teatro, apipinti moksline medicinine literatūra, tapo įdomūs vien dėl to, kad turėjo nemažai gijų būtent su teatro menu.

Jeigu pradžioje Juillardas atrodė tik kaip mokslininkas, tai veiksmui įpusėjus skleidėsi jo gebėjimas valdyti žiūrovų dėmesį, ryškėjo jo aktorinė laisvė, šiltas ir atidus požiūris į teatro meną apskritai. Joks „stendaperis“ neišlaiko tokio glaudaus ryšio su žiūrovu, koks įvyko paskutiniame „Sirenų“ spektaklyje. „Cerebrum“ Juillardas savo neurosisteminį pasaulį pavertė gyvu teatriniu nervu. Tai priminė du susisiekiančius indus: Juillardas pylė energiją į žiūrovus, o žiūrovai ją jam grąžino, nelikdami abejingi kūrėjo jautrumui, atidumui ir, svarbiausia, meilei teatrui. Yvainą Juillardą galima pavadinti švelniu futuristu, kuris per visą spektaklį nesuklaidino mūsų smegenų.

D. Matvejev nuotr.