Teatro „Dansema“ jubiliejus | L. Vansevičienės nuotr.

Teatras vaikams – vis dar nepakankamai užpildyta Lietuvos kultūros erdvė. Didelį darbą šioje srityje nuveikia Keistuolių teatras, bet tai, ką jau antrą dešimtmetį kuria „Stalo teatras“ ir „Dansema“ – ypatingas reiškinys. Ir vienas, ir kitas teatras savo veiklą pradėjo pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Abiejų teatrų veiklos kokybė svyravo: nuo mėgėjiškų kūrinių iki mini šedevrų. Taip buvo dėl pačių įvairiausių aplinkybių, bet svarbiausia – dėl to, kad šie teatrai neturi savo patalpų. Bet šiandien ir vienas, ir kitas teatras yra unikalūs savo laisve, savo kūrybiniu potencialu.

Per šį laikotarpį, kuris prašvilpė greičiau už vėją, susiformavo šių teatrų kryptis. Saulės Degutytės vadovaujamas teatras kaskart vis labiau linksta į ūgtelėjusius vaikus, augindamas savo temomis unikalų repertuarą, pranokstantį daugelį valstybinių teatrų, o Birutės Banevičiūtės vadovaujama „Dansema“ per šokį, judesį, pojūčius siekia ugdyti ir lavinti mažiausių vaikų vidinį pasaulį. „Dansema“ yra tolygiai svarbi ir suaugusiems, ir vaikams, nes šio teatro spektakliai ne tik užburia vaikus, bet atveria teatro ir šokio pasaulį jų tėvams, seneliams, kurie ne mažiau nustemba, atveria savo „smegenų dureles“ kūrėjų fantazijai. Galų gale, supranta, kad kažkokiame kitokiame pavidale jie gali teatrą kurti ir namie. Tai nebus tas pat, bet tai irgi ugdys vaiką, suteiks jam kūrybingumo, į grožį nukreiptos laisvės.

Praėjusį savaitgalį „Dansema“ šventė jubiliejų – penkioliktąjį gimtadienį. Dėl renginių gausos – teatro spektaklių, dailininkų fiestos „Art Vilniuje“ – teko sudalyvauti tik baigiamajame „Dansemos“ akorde. Bet jis buvo unikalus.

Teatro „Dansema“ jubiliejus | L. Vansevičienės nuotr.

Tie, kurie sekmadienį pasirinko spalvų vitražais padabintą gamtą, šįkart apsiriko. Aišku, vaikams gamtos niekas nepakeis, bet tie, kurie užklydo į „Dansemos“ gimtadienio šventę „Menų spaustuvėje“, savo vaikus vos galėjo atplėšti nuo skirtingų spektaklių labirinto. Nuo ryto iki pavakarių šiame labirinte kiekvienas galėjo stabtelti ten, kur jam atrodė įdomiausia, ir ten praleisti tiek laiko, kiek tik širdis geidžia. O tai reiškia, kad profesionalūs šokėjai ir aktoriai mažoms grupelėms, o kartais ir pavienėms šeimos vaidino atskirus spektaklius. Žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir naujausią spektaklį – „Neregėtą pasaulį“ (premjera – 2022), skirtą kūdikiams ir vaikams su regėjimo negalia, taip pat „Metų laikus“ (2021), skirtus trejų–šešerių metų vaikams, „Šviesiukus“ (2017) – keturių–dvylikos mėnesių kūdikiams, „Spalvotus žaidimus“ (2015) – įvairaus amžiaus vaikams (spektaklis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), „Mišką“ (2021) – šešių–aštuoniolikos mėnesių kūdikiams (spektaklis nominuotas Auksiniam scenos kryžiui), „Mozaiką“ (2012) – kūdikiams–trimečiams (spektaklis nominuotas Auksiniam scenos kryžiui; tai buvo pirmasis Lietuvoje sukurtas kūdikiams skirtas šokio spektaklis).

Labirinte šokio vaidmenis kūrė Giedrė Subotinaitė, „Dansemoje“ šokanti nuo pat pirmųjų spektaklių, Indrė Bacevičiūtė, Agnė Ramanauskaitė, Raimonda Gudavičiūtė, viešnia iš Ukrainos Nadiia Matsiuk, Mantas Stabačinskas.

Mažuosius žiūrovus labai traukia vaizdas, tad nieko nuostabaus, kad Birutė Banevičiūtė savo kurtiems spektakliams prisivilioja stiprių dailininkų. Paskutinis jos atradimas – išradingumu spinduliuojanti scenografė Medilė Šiaulytytė. Ji ne tik kelių spektaklių ir paskutinės premjeros „Neregėtas pasaulis“ dailininkė, bet ir viso renginio apipavidalintoja. Ji sukūrė žaismingą, ryškią, spalvingą, linksmą uždangą iš raidžių, kurios atspindi per penkiolika metų sukurtus „Dansemos“ spektaklius. Kiekviena uždangos detalė-lėlė leido pro tą uždangą praeinantiems pasijusti ir aktoriais, ir lėlininkais. (Tų minkštų lėlių, panašių į skruzdes, galima buvo sutikti visoje Menų spaustuvės erdvėje). Toks mobilus vaizdingumas šiam teatrui itin svarbus ir dėl ekologijos. Visas dekoracijos buvo pagamintos panaudojant medžiagų likučius ir atraižas iš ankstesnių spektaklių. Spalvų dermės, įspūdingi kontrastai viliojo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Tie, kas perkaisdavo nuo stebėjimo ar aktyvaus dalyvavimo spektakliuose, galėjo „atsivėsinti“ nueidami į Kišeninę salę, kurioje Šiaulytytė įkūrė žaismingas kūrybines dirbtuves, kuriose vaikai galėjo sau pasigaminti įvairių įdomių dalykų. Šias dirbtuves kuravo „Dansemos šokėja Elmyra Ragimova ir viešnia iš Ukrainos Iryna Zapolska. Suaugusieji tuo pat metu galėjo dideliame ekrane peržiūrėti režisierės Birutės Banevičiūtės ir operatoriaus Andriaus Seliutos sukurtą filmą, skirtą šio teatro istorijai.

Teatro „Dansema“ jubiliejus | L. Vansevičienės nuotr.

Giminingos sielos susitinka. Taip šiame išskirtiniame teatre savo kūryba nustebino italų kompozitorius Valerio  Camporini Faggioni, sukūręs muziką spektakliui „Neregėtas pasaulis“, kuri lyg ant pirštų galų vaikus veda į nežinomą šalį. Klausant muzikos jautiesi lyg filme, pilname netikėtumų ir užburiančių staigmenų. Grafiniai scenos objektai derinami su dinamiška, minimalistine ir tuo pačiu įtraukiančia muzika. Kompozitorius ją kuria naudodamas atskirus instrumentus, bet jie tarpusavy „susikalba“, ir toji „skirtinga“ muzika tampa vientisa, priklausanti konkretaus spektaklio stilistikai.

Visi spektakliai skiriasi ne tik savo stilistika, bet ir pagrindinių atlikėjų savybėmis: vienas labiau linkęs į akrobatiką, kitas išsiskiria savitu bendravimu su vaikučiais. Šokėja Giedrė Subotinaitė „Metų laikuose“ kaip tikra akrobatė įtraukia vaikus į triukų magiją. Žiemos varvekliai ištirpsta pavasarį ir virsta gamtos gyvybe – upelio čiurlenimu ir žydinčiomis gėlėmis. Vaikai, kuriems suteikta galimybė iš labai arti stebėti veiksmą, ištaiko momentą, kad galėtų pakartoti bent mažiausią triuką, ir čia pat įsitikina, kad gali tik pakaboti ant spalvotų varveklių. O Subotinaitė viską atlieka su tokia veide atsispindinčia šiluma, jog lengvumo jausmas apvaldo ir kitus.

Kita stotelė – „Šviesiukai“. Mantas Stabačinskas (šiame spektaklyje dalyvauja ir Marius Pinigis) šventės dieną vaikams išspinduliavo tiek šilumos, kad jo veidas švietė labiau nei lemputės, kurias naudoja kaip pagrindinę teatro priemonę. Kūrėjai taip patobulino apvalias nedidelio formato lemputes, kad mažieji žiūrovai galėjo ne tik jomis džiaugtis – žaisti,  pernešti į kitas vietas, bet ir prisiklijuoti ant savo drabužių.

Teatro „Dansema“ jubiliejus | L. Vansevičienės nuotr.

„Spalvotus žaidimus“ su vaikais žaidė Indrė Bacevičiūtė. Šokėja kiekvienam žiūrovui skyrė atskirą dėmesį, atsižvelgdama į jų amžių ir susidomėjimą. Kiekvienas vaikas tyrinėja skirtingus jutiminius reiškinius: vienam labiau patinka čiupinėti, drąsesnis mėgsta viską išbandyti pats (šokinėti, mesti, spirti), trečias bando įvairias „nesvarumo“ būsenas, kurias gali išbandyti veikdamas aplink įvairaus dydžio geltonus kamuolius. Kostiumų dailininkė Rūta Biliūnaitė, naudodama ryškių spalvų derinius, sukūrė vaikus intriguojantį pasaulį.

Atokiausioje vietoje įsikūrė „Miškas“. Dailininkė Medilė Šiaulytytė naudojo žaliai-mėlyną koloritą, banguojančių formų objektus, o šokėja Raimonda Gudavičiūtė (taip pat spektaklyje šoka Verena Kutschera) trapiais žingsneliais jame lyg šoko, lyg jo trapumą matavo. Tikras „Anykščių šilelis“! Į šį pasaulį norėjosi įžengti ir kuo ilgiau jame pabūti. Kompozitoriaus Tobiaso Hagedorno dėka miško paslaptys viliojo, o kartais net baugino. Ši erdvė apgalvota taip, kad kiekvienam smalsuoliui suteikiama galimybė patyrinėti „Miško“ pasaulį atskirai.

Nors spektaklis „Mozaika“ sukurtas lygiai prieš dešimt metų, jo mažąjį variantą taip pat galima buvo išvysti šiame spektaklių labirinte. Geometrinėse, didelėse, minkštose formose vaikai galėjo pasijusti įvairiomis daržovėmis, vaisiais, gėlėmis. Aktyvių spalvų fejerija nukėlė vaikus į amžinąją pasakų karalystę. O naujausiame spektaklyje „Neregėtas pasaulis“ kontrastų dinamika tokia aktyvi, kad bet kokį ramesnį vaikutį išprovokavo naujai atrasti pasaulį. Čia sudarytos sąlygos patiems keisti scenovaizdžio formas. Viskas gražu ir taip vilioja, jog vaikai ima „ragauti“ tą scenografiją. Teatras pranoksta savo lūkesčius. Nors spektaklis sukurtas tik šiais metais, jau spėjo pakeliauti po pasaulį, buvo pakviestas į Daniją, Vokietiją, Lenkiją, Rumuniją, Kiprą. Tokia sėkme gali pasidžiaugti nedaugelis Lietuvos teatrų.

Tokios teatrinės jungties – vaizdo, garso ir judesio, skirto vaikams, lig šiol įsivaizduoti buvo neįmanoma. Šis šventinis džiaugsmas pasąmonėje keistai jungėsi su vidine įtampa dėl tebesitęsiančio karo Ukrainoje. Regint „Dansemos“ labirintą galėjai darkart pajusti, kuo mums svarbi yra Lietuvos nepriklausomybė, kaip toli mes sugebėjome nueiti, nors sąlygos ir nebuvo pačios geriausios, kokį sunkų ir neįkainojamą darbą atliko visų šių spektaklių idėjos autorė ir choreografė Birutė Banevičiūtė.

Teatro „Dansema“ jubiliejus | L. Vansevičienės nuotr.

Pasibaigus „Dansemos“ šventei, kuri prilygo atskirai fiestai, Birutė Banevičiūtė sakė: „Man šis gimtadienis reiškia tam tikrą mano gyvenimo etapą, kada aš labai intensyviai mokiausiu kartu su savo publika, mokiausi iš jos ir augau kartu su ja. Todėl buvo labai svarbu surinkti tuos žmones, kurie prisidėjo prie šio mano kelio, tai – Chrisas Schenlaeris, Audronis Imbrasas, Gintarė Masteikaitė, Violeta Podolskaitė, Vicky Ireland, Bebe de Saores, „Dansemos“ šokėjai ir daugelis kitų. Mūsų visų susitikimas gimtadienio šventėje buvo toks šiltas ir džiaugsmingas prisiminimais, naujais džiugiais potyriais, meniniais išgyvenimais, kad įkvėpė naujiems projektams ir bendradarbiavimui. Ypač padėjo susivokti nuveiktame kelyje filmas ir ukrainietiškai išleista mano metodikos knyga, kurią kolegės atvežė iš Kijevo, kur knyga buvo išspausdinta prieš savaitę. Per šiuos penkiolika metų supratau, kad esu ten, kur noriu būti, kad esu savo kelyje, kuriame patiriu nuostabius atradimus, mokausi, giliau pažįstu save ir kitus, ir kad už visa tai esu labai dėkinga gyvenimui.“