Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.

Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera „Lokys“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kurią režisavo Gintaras Varnas, o muzikinę dalį parengė dirigentas Martynas Staškus, tapo ypatingu reiškiniu. Tai – intensyvus ir muzikine, ir dramaturgine prasme kūrinys, sukurtas pagal geriausias tiek operos, tiek dramos menines tradicijas.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ruošdamasis 2023 metų pabaigoje Klaipėdos centre įsikelti į šiuo metu rekonstruojamas patalpas, kaupia repertuarą, kad pastato atidarymas nebūtų vien dar nežinomos premjeros šventė, bet teatras savo skrynelėje jau turėtų aukšto lygio spektaklių. Jau dabar tiek Klaipėdos dramos, tiek Muzikiniame teatruose yra spektaklių, kurie savo menine kokybe išsiskiria visos Lietuvos teatro kontekste.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Jokie kitataučiai mūsų kultūros neišgelbės, jokie kviestiniai režisieriai nepadarys tokių darbų, kuriuos gali padaryti mūsų šalies kūrėjai. Šiandien statyti Bronių Kutavičių yra pats tinkamiausias metas. Kai prieš dvidešimt dvejus metus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Jonas Jurašas pastatė „Lokį“ su nuostabiais Mindaugo Navako vaizdiniais sprendimais, spektaklį suprato ir priėmė muzikos elitas, bet plačioji publika liko abejinga. Šįkart taip neatsitiks, nes per šį laiką žmonės išmoko atpažinti aukštąjį meną ir yra jam atviri, net jeigu kūrinys reikalauja ir didesnių pastangų jį suvokiant. Nors „Lokys“, atrodytų, savo tematika gana niūrus, bet jo grožis atsiskleidžia daugelyje aspektų, kurie pateikti išsamioje programoje, o joje publikuojamas puikus muzikologės Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės tekstas „Mistinis dviejų pasaulių susidūrimas Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ suteikia progą įvertinti kompozitoriaus kūrybos savitumą.

Kaip ir prieš dvidešimt suvirš metų, operos kūrėjai rėmėsi Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, parašytu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“. Sluckaitė-Jurašienė – viena iš įdomiausių rašytojų, sugebančių ne tik rašyti inscenizacijas, bet ir sukurti savarankišką, laisvą interpretaciją, savo turiniu atitinkančią, o kartais ir papildančią pasirinktą medžiagą. Taip atsitiko ir su „Lokiu“, kur tekstas ir muzikinė partitūra labai glaudžiai susiję.

Bronius Kutavičius, niekada savo kūriniuose nekeitęs nė takto, nes pirmiausiai viską maksimaliu kūrybiniu susitelkimu apgalvodavo ir tik tada užrašydavo (kai daugelis kompozitorių savo kūrinius linkę tobulinti iki begalybės), sukūrė lyg atskirą muzikinę mokyklą, iš kurios sėmėsi šalia jo kūrę menininkai, Kutavičių laikydami ištikimu bendraminčiu. Nėra Lietuvoje režisieriaus, kuris nebūtų bendradarbiavęs su Kutavičiumi, įskaitant ir lėlių teatro menininkus. Nors kurti kompozitorius pradėjo gana vėlai, sulaukęs trisdešimt dvejų, tačiau nėra nė vieno nepastebėto jo kūrinio. Ramaus būdo kompozitorius mūsų kultūroje buvo tikras kūrybos vulkanas. Savo reikšmingiausiu kūriniu jis vadino „Strazdą – žalią paukštį“, kurį 1987 metais tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus. Spektaklio sėkmė buvo susijusi ir su dailininkės Dalios Mataitienės unikaliu scenovaizdžiu ir kostiumais. Kompozitorius visą gyvenimą prisimindavo savo pirmąsias inspiracijas, susijusias Vytauto Landsbergio padrąsinimais, o pirmieji jo susitikimai su teatru įvyko Povilo Mataičio Lietuvių folkloro teatre. Dar 1974 metais su šiuo kolektyvu jam teko vykti į Suomiją. Kai saugumiečiai į šią kelionę neišleido kelių šio teatro žmonių, Mataitis pakvietė Kutavičių, kuriam pasirodymuose teko ir valtorna groti, ir dainuoti, ir aktoriumi būti. Didžiausią įspūdį kompozitoriui paliko ne atlikimo sunkumai, o tai, kaip per trumpiausias pertraukėles teko kostiumus keisti. Net keturios moteriškės jam vienas kelnes numovė ir žaibu kitas užmovė… Šie fiziniai ir metafiziniai pasikeitimai formavo ne tik muzikinį Kutavičiaus polifoniškumą, bet ir bendrakultūrinę jauseną, kuri tapo svarbi sustingusio laikotarpio patiems aktyviausiems menininkams.

Grafas – A. Apšega, grafo antrininkas – Š. Šapalas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

„Šiandien“ – nėra vien laiko sąvoka. Kūrėjai ne tik įvertina, atpažįsta talentus, bet ir jaučia atsakomybę už kitus. Martyno Staškaus komentarai „Lokio“ išvakarėse edukaciniame renginyje, skirtame moksleiviams, atvėrė šio dirigento erudiciją ir inteligenciją. Anot jo, Kutavičius yra mūsų savastis, mūsų tęstinumas. Kutavičius yra mūsų gamta, tai, kas mus supa. Nors muzika kai kam gali pasirodyti ir niūri, bet ji giliai lietuviška. „Lokyje“ skamba ir folkloro elementai, joje yra ir archaikos, o antroje dalyje girdime ir bažnytinę muziką. Anot dirigento, Gintaras Varnas – itin muzikalus režisierius, jis „taktų neskaičiuoja, bet juos iki galo išjaučia“.

Naujajame „Lokio“ pastatyme susitiko giminingos sielos. Stipri komanda sukūrė operą-reiškinį. Tai nėra eksperimentas, tai visomis prasmėmis įtaigus kūrinys. Jei aplinka būtų atidesnė klasikiniam menui, jei muzikos dažniau klausytume, galėtume atpažinti visas šios operos dalis. Dabar įvairių transliacijų metu galima išgirsti daugelį pasaulio kompozitorių ir retai kada – lietuvių kūrėjus, tarp jų – ir Kutavičių. O jo muzika – kerinti. Paprastai tariant – labai graži. Jos grožis dramaturgine prasme įvairus, atveriantis begalę skirtingų meninių peizažų, asociacijų, įvaizdžių… Jis – mistinis ir realus, jis – kinematografinis ir dramaturginis, jis – unikalus ir repetityvinis. Čia visą instrumentų polifoniją gali nutraukti vieno instrumento garsas, o tą garsą – tyla. Čia instrumentalistai pūtikai viduryje veiksmo palieka orkestrą, o vestuvių plolonezas skamba iš įrašo. Polifoniškumas derinamas su minimalizmu. Ir tai – ne paradoksai, o skoningi junginiai, itin būdingi Kutavičiui ir talentingai perteikti naujosios premjeros kūrėjų. Šios operos muzikiniai perėjimai labai gražūs, jie nekontrastuoja, susiję su kūrinio nuotaikos kaita. Dažniausiai šiuos junginius lydi solo partijos arba chorai. Opera pilna kontrastų, perkusiją keičia styginiai ar klavišiniai instrumentai, o ši įvairovė skoninga ir viliojanti. Kūrinys – pilnas netikėtumų ir leidžiantis vystytis patiems netikėčiausiems dramaturgijos vingiams. „Lokys“ tapo operinės ornamentikos šedevru, dėl kurio verta vykti į Klaipėdą.

Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Kaip kadaise Vytautas Landsbergis sakė apie „Strazdą – žalią paukštį“, „Lokys“ irgi yra „Opera per dramma“. Paveikslai, rodos, skirtingi, bet jie kuria vientisą tėkmę. Čia už muzikos niekas nesislepia, kaip dažnai nutinka operų pastatymuose. Gintaras Varnas režisuoja libretą, drama tampa lygiavertė operai. Režisieriui nebuvo lengva Lokio „piktąją dvasią pravaryti“. Ne taip jau paprasta teatre su tomis dvasiomis, nes jos teatro pasaulyje tikros. Be to, Varnas supranta, kad nuo Antikos laikų visa ko likimus valdo Moiros. Likimo ir mirties deivė, „Lokyje“ virtusi Vienaake sene, pelenais išburia Grafo Šemetos ir jo sužadėtinės Julijos likimus. Režisierius supranta, jog nuo likimo nepabėgsi. Dubuo, kuriame buriama pelenais, čia ne tiek svarbus, nes pabaigoje pelenai virsta debesiu, amžinybės pėdsaku. Žili plaukai, pelenų spalvos veidas, pamėkliški tamsūs rūbai… Lyg prisikėlusi vėlė. Kaip tik tai, ko reikia prieš artėjančias Vėlines. Šį vaidmenį atlikusi Aurelija Dovydaitienė (vaidmenį taip pat kuria Dalia Kužmarskytė) įtaigiai skelbia tai, ką kužda ją apsėdusi dvasia. Ji – lyg mediumas, personažas, praradęs individualų žmogaus pavidalą. Tai – gimimo ir mirties pranašautoja. Prašo pagailėti senatvės, kapotu balsu skelbia genties išdavystę, o šią dramaturginę kakofoniją taikliai palydi skudučių garsai. Kontrastas tampa pagrindiniu operos „Lokys“ principu. Jis kuria turtingą asociacijų lauką. Imi girdėti ir tekstą, ir muziką, ir režisūrinę liniją, jausti šios operos medialumą.

Pamišimo pilni visi. Grafienė – baltu veidu, irgi kartais atrodanti lyg iš anapusybės. Jovita Vaškevičiūtė (šį vaidmenį taip pat atlieka Loreta Ramelienė) – lyg keršto įsikūnijimas. Ji blaškosi lyg velnio apsėsta. Kai Vaškevičiūtės Grafienė dainuoja žinanti, kad per sūnaus vestuves vėl Lokys ateis, nieks nenustemba, nes ji pati – tokia galinga jėga! Vaškevičiūtės mecosopranas toks stiprus, kad nustelbia bet kokį instrumentą. Režisierius taikliai panaudoja jos balso įtaigą: antrame veiksme, kai nuo solistės balso jėgos nuščiūva visas orkestras, panaudojamas papildomas garsas – slogus ūžesys, lyg prieš sprogimą, ir Grafienė nušauna savo sūnų, kurį kadaise pagimdė pastojusi nuo lokio. Libretas jungiasi su muzika, kuri sustiprinama puikiu dramaturginiu veiksmu.

Grafienė – J. Vaškevičiūtė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Svečiai, susirinkę į vestuves – nuasmeninti personažai. Pabaigoje jie dingsta tamsiuose užkulisiuose, palikdami švarią, muzikai atvirą erdvę su tolyje šviečiančia violetine properša. Likimas niekada nuo mūsų nepasitraukia. Šioje scenoje likimas jau net ne Vienaakės senės besiblaškanti tamsi figūra –čia likimas tampa gyvenimo ir teatro bažnyčia. Scenos gilumoje juda didžiulio Lokio šešėlis – irgi tas pats likimas, lyg nesustabdoma laikrodžio švytuoklė… O choro daina virsta malda: „Sudie, sudie ir atleiskit mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams“.

Prasminės vaizdo ir muzikos konotacijos Lokio figūrai suteikia semiotinius parametrus, priartinančius šią operą prie barokinio teatro retorikos. Šitas negandų kaltininkas naujojoje operoje neatrodo nei piktas, nei žiaurus. Režisieriui svarbu atrasti atramos taškus, kurie Lokyje išprovokuoja žvėriškumą. Grafas – Andrius Apšega – dar pirmose scenose veidrodyje susitinka su savo Antrininku – Šarūnu Šapalu (abu solistai Grafo ir Antrininko  vaidmenis atlieka pakaitomis). Tiksli veidrodinė kopija sukelia baugulį, imi užuosti šaknų ir gilių kvapą, imi galvoti, „kodėl, užuodus kraują, akla jėga tave užvaldo ir aptemdo protą?“ Varnui tokia mistikos sklidina dramaturgija suteikia azarto. Ši scena tampa pati sodriausia ir gražiausia, sceninėmis priemonėmis ir pačia muzika režisierius labai tiksliai parodos, kaip meilė sunaikina lokį žmoguje. Lokio Antrininkas, jo veidrodinis atvaizdas – Šarūnas Šapalas su juodomis, lokiškomis pirštinėmis, prisipažįstantis apie alergiją šunims ir arkliams, pasiduoda ryškiai emocinei kaitai. Tuo tarpu Apšegos įkūnytas Grafas Šemeta lyriškai žavisi bajoraitės Julijos balta oda. („Kai ji geria raudoną vyną, aš matau, kaip teka jis po oda, kaip gyslose pulsuoja kraujas. Šiltas ir saldus.“) Varnas yra pastatęs detektyvą –  Agathos Christie „10 indėniukų“ (2005), šis žanras jį vilioja, „Lokys“ – detektyvui atviras. Kartu su Choru, dainuojančiu „koks žydras ir platus dangus“, jis brenda į miško tankmę. Jauti netoli teatro ošiančią jūrą, nors scenoje – juodų medžių siluetai: „Čia tiek oro ir gėlių, ir gydančio vandens“.

Grafas Šemeta – A. Apšega, vienaakė senė – A. Dovydaitienė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame
muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Lyg kopų grožyje pasirodo Julija. Jos pirmoji arija – ant sūpuoklių. Gunta Gelgotė (šį vaidmenį taip pat atlieka Judita Butkytė-Komovienė ir Ieva Barbora Juozapaitytė) – lyg besiblaškanti žuvėdra, lyg undinė. Žalsva suknelė tapatina ją su liaunu ajeru. Smulkutė, artistiška dainininkė Dievo apdovanota skaidriu balsu. Jau pirmos arijos metu ji klausia „kodėl Grafo akys degė geltona ugnim?“ Gelgotė siekia tekstinės logikos raiškos, supranta, kiek šioje operoje gali lemti tekstas, žodžiai, jų intonacijos. Dainininkė visam veiksmui įžiebė reikiamo dramatizmo. „Skausmas neturi kalbos, turi tik aimaną“, – ji  nedainuoja apie skausmą, ji tai išjaučia.

Gelgotė ypač tinka Klaipėdos muzikiniam teatrui. Ji lyg būtų kilusi iš šių kraštų – nuo jūros, nuo baltų smėlynų. Ji susitapatina su Julijos aimana: „žuvėdros skaudžiai klykia ir šaukia mane“. Julijos blaškymasis – nuojauta, grėsmės tikimybė. Veiksmas dvigubai intensyvėja jai dainuojant apie vienatvės slegiamą sielą, o šį epizodą keičia Choro kadrilis (choreografas – Mantas Stabačinskas).

Grafas – A. Apšega, Julija – Gunta Gelgotė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Julija – Gunta Gelgotė. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Dainiaus Kažukausko nuotr.

Labai graži vestuvių scena. Jaunavedžių duetas pataiko tiesiai į širdį. Choras antrina: „Meilės ugnimi liepsnokim savo Išganytojo.“ Balta Julijos suknelė ilgomis platėjančiomis rankovėmis daro ją panašią į drugelį. Svečiai stebisi jos odos baltumu („ji prausiasi muilu prancūzišku”), ir čia pat skelbia: „Kai liejasi midus ir vynas, kasnakt mėnulio užtemimas!“ Žodžiai muzikoje tampa nuojauta, pranašyste.

Choro žodžius keičia pučiamųjų destruktyvūs, fortissimo atliekami garsai. Meilės sūpuoklės lieka tuščios, Grafas virsta lokiu – vampyru. Ilgai žiūrėdamas į mėnesienoje apšviestą jaunąją, jis įsisiurbia į jos kaklą. Muzika vilnija, kai kurie motyvai primena Nino Rotos melodiją. Čia daug niuansų, garsų pustonių. Muzika tirštėja ir vėl tampa skaidri, – skamba tik keli instrumentai, kol išsipildo pranašystė, lieka tik styginiai, ir Daktaras praneša: „Negyva. Jos kaklas išdraskytas. Ir kraujas iščiulptas.“

Nors sceninėje prieblandoje mizanscena nėra ryški, tačiau ji – kulminacinė. Vos sudvejojusi Julija sukelia Grafo pamišimą. Nuo tos akimirkos atgyja Grafo-Lokio instinktai. Meilei prieštarauti šiuštu. Tai iššaukia agresiją. Kartais užtenka klastingo žvilgsnio, nepasitikėjimo, kad žmoguje pabustų žvėris.

Jausmų ir muzikos kontrastų jungtyje, kai bajoraitė Julija dainuoja apie vyną, ketindama sušokti „Undinę“, choras rečituoja: „Meška su lokiu, abu labu tokiu“. Tamsūs choro siluetai, tolumoje už baltos uždangos – skraidančių žuvėdrų šešėliai… Opera-drama tampa kinu. Veiksmas – lyg kinematografinis vaizdinys. Šviesa subtili, susidedanti iš daugybės įvairių pustonių, tačiau šviesos dailininkas Vilius Vilutis nemanipuliuoja techninėmis galimybėmis, jis įsiklauso į režisūrinę partitūrą. Kartais net atrodo, kad dainininkai per mažai apšviesti, ypač tuomet, kai jie atsiduria scenos šonuose. Tačiau čia pat supranti, kad menininkai kuria vientisą vaizdą, asketišką aplinką, kurioje vyksta gyvųjų ir vėlių dialogas.

Ne atsitiktinai dar vienam personažui – Profesoriui – leista nueiti ilgą kelią per žemaičių žemę, samanomis užžėlusią Samogitiją. Vladimiro Prudnikovo Profesorius, ieškodamas atsakymų, skaito „Catechismus Samogiticus“. Plačiais solisto Prudnikovo žingsniais prasidėjusi Profesoriaus, lingvisto, filosofo iš Karaliaučiaus, kelionė baigiasi temstant šviesoms, aidint prancūziškai skaitomam Mérimée novelės fragmentui. Režisierius ir dirigentas išryškina šio unikalaus boso dainuojamus žodžius: „Čia kliedesys ar sapnas, ar tikrovė?“ Jo balsas – ne tik sceninis griaustinis, tai – dar viena likimo ranka. Personažo kontrastus įtaigiai kuria muzika: styginių „pamišimas“ nutraukiamas subtilia perkusija. Švelnūs ksilofono garsai vėl kontrastuoja su tekstu: „Čia naktį vėlės gieda? Ar pelėdos ūkia? <…> Tarytum seno grafo, manojo bičiulio siela ramybės po mirties surast negali“. Būtų įdomu išgirsti ir šią partiją atliekantį Kšištofą Bondarenko.

Profesorius – V. Prudnikovas ir daktaras – T. Jakas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Profesorius – V. Prudnikovas. Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (rež. Gintaras Varnas) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre | Martyno Aleksos nuotr.

Broniaus Kutavičiaus muzikinė polifonija scenografo Gintaro Makarevičiaus sutelkta į kamerinį vaizdinį. Sceną sumažina rėmai, už kurių plėtojamas veiksmas. Pirmasis paveikslas – dvaro biblioteka su knygų stelažais. Mišką ženklina juodi medžių kamienai. Makarevičius, niekada nemėgstantis sceninio buitiškumo, ir šios operos neperkrovė vaizdiniais. Jis net vestuvių scenai neskyrė daug dėmesio. Julijos paveikslą padeda sukurti sūpuoklių motyvas. Jos reiškia ir džiaugsmą, ir grėsmę, besisupanti Julija panaši ir į lemties deivę, ir Undinę, nors yra tik mylimoji.

Kostiumų dailininkas Dainius Bendikas sukūrė kostiumus, padedančius atkurti XX a. pirmos pusės atmosferą. Choras – unifikuotas, solistams suteiktos minimalistinės charakteristikos, nors spalviniu požiūriu viskas prigesinta. Tokios spalvų gamos reikalavo bendras operos sprendimas, kinematografinė režisūros stilistika, padėjusi skleistis unikaliai Brioniaus Kutavičiaus muzikai.

Preciziškai sukurtame režisūriniame audinyje užkliuvo kelios smulkmenos. Pavyzdžiui, pirmojo veiksmo pradžioje Daktaras Profesorių pasitinka su kepure (pastaba skirta ne dainininkui Tadui Jakui (Daktaro vaidmenį taip pat paruošė Aurimas Raulinavičius ir Audrius Rubežius), bet režisieriui ir kostiumų dailininkui), o vynui skirtą taurę reiktų laikyti už kojelės. Prieš kelis metus Lietuvoje dirbęs lenkų režisierius Krystianas Lupa ragino kuriant sceninę tikrovę apgalvoti mažiausias detales.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Lokys“ – ryškus, paveikus, įtampą auginantis kūrinys – tapo didžiausiu operos sezono įvykiu, sujungusiu muziką ir teatrą, atgaivinusiu vieną įdomiausių Broniaus Kutavičiaus kūrybos puslapių. Šios operos muziką kaip maldą gali kartoti, pavargęs nuo kasdienybės kakofonijos.