Spektaklis „Jūra“ (rež. E. Kižaitė) | J. Suslavičiūtės nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Greta Šepliakovaitė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Jeigu mano kūrybą vertintų pašalinis žmogus , tai ji labai trumpalaikė, tiek, kiek trunka pasirodymas. Žiūrovas ateina ir mato mane veikiančią scenoje. Užsidaro uždanga ir čia, tam pačiam žmogui, mano kūryba baigiasi. Tačiau man mano kūryba yra nesibaigianti ir einanti visur su manimi. Jei kalbėtume apie spektaklius, mano galutinis rezultatas – sukurtas personažas. Tačiau mažai žmonių įsivaizduoja, kaip atrodo mano ir kitų aktorių kasdienybė, kurioje, dėl kuriamo personažo, įžvelgiu labai daug detalių. Kartais tenka atsisėsti ant suoliuko šalia caffeino ir stebėti visus praeinančius žmones, kad pastebėčiau būtent tokią eiseną, kuri tinka mano kuriamam personažui. Mano kūryba reikalauja labai didelio pastabumo ir nuolatinio perversmo mano mąstyme, fizinėje parengtyje, kalboje, manieroje ir t.t. Mano telefonas yra pergrūstas trumpų minčių ar net paskirų žodžių, kuriuos užsirašau kiekvieną dieną. Tai yra draugų, nepažįstamų žmonių pasakytos mintys, kurios vėliau tampa gražia išraiška. Taigi mano kūryba yra tarsi kiekvienos dienos smulkmenų kolekcionavimas.
Mane labiausia skatina kurti žmonės, esantys šalia. Dažniausiai tenka dirbti su tikrai talentingais ir jaunais žmonėmis, kurie dega tuo, ką daro. Tai mane įkvepia ir skatina atrasti, stengtis sukurti tai, kuo žavėčiausi pati, nes esu gan savikritiška ir save nustebinti tampa vis sunkiau.
Mane jaudinančios temos nėra nutolusios toli nuo manęs. Aš galiu suvaidinti labai teisingą, galingą žmogų, tačiau pati esu klystantis ir dažnai ne tą kelią pasirenkantis individas. Ir tai atsispindi mane dominančiose temose – žmogus ir jo gyvenimo klystkeliai, kasdienės ir netikėčiausios dilemos, melas, kuris gali virsti tiesa. Temos, kylančios iš žmogaus egzistencijos, man pačios įdomiausios ir aktualiausios.
Spektaklis „Elektra“ (rež. J. Koceli) | S. Baturos nuotr.
– Kur studijavai ir kas buvo tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– Aš studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vaidybą. Mano kurso vadovai buvo Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Prie savo vadovų pridėčiau ir Aldoną Vilutytę. Tai buvo mūsų kurso „mama“, kuri papildė dviejų „tėčių“ gretas. Prieš stodama į akademiją prisiklausiau labai daug „nuogirdų“, kad čia dėstytojai menkina studentus ir panašiai. Tačiau nuo pat pirmos studijų dienos supratau, kad mūsų kurse nekorektiško bendravimo nebus. Pirmiausia, abu mano vadovai yra labai geri žmonės, kurie neleidžia sau kitus žeminti ir menkinti. Pastabas, pastebėjimus jie puikiai sugebėjo pasakyti mandagiai ir be žeminančių žodžių, kurių tikėjausi prieš įstodama į akademiją. Manau, kad šių abiejų dėstytojų dėka, kaip jie mus auklėjo ir kaip jie su mumis bendravo, mano kursas yra toks nuoširdus, lengvai priimantis pastabas, prisitaikantis prie aplinkybių, nebijantis rizikuoti ir daryti beprotiškiausius dalykus. Iki šiandien gaunu palaikančius žodžius iš savo dėstytojų dėl savo darbų ir kūrybos. Manau, kad mano kurso dėstytojai yra didžiausia dovana, kurią labai vertinu ir saugau.
Spektaklis „Emilių Emilis“ (rež. A. Gornatkevičius) | D. Stankevičiaus nuotr.
– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis?
– Vienareikšmiškai palaikau meninikų tarpdiscipliniškumą. Savo praktikoje matau, kaip aktorius, mokėdamas ne tik vaidinti, bet ir dainuoti, šokti, išmanydamas cirko amatą, sukuria daug įdomesnius ir pilnesnius charakterius. Labai palaikau menininkus, kurie neužsidaro durų nuo kitų, kurie palaiko fizinę formą, kurie geba savo kūrybą įterpti į kitą meno formos išraišką. O džiaugiuosi, nes labai paprasta tapti vienplaniniu, tokias pačias technikas naudojančiu menininku. Kuo toliau, tuo sunkiau priimti į save kažką naujo – naują mąstymą, naujas emocijų išraiškas. Taigi plėsdamas savo galimybes, sugebėjimus tampi daug įdomesnis, naudingesnis ir reikalingesnis.
Kalbėdama apie konkurenciją, sakyčiau, kad tarp skirtingų meno rūšių ji nėra labai didelė. Priešingai, ta minimali konkurencija paskatina padaryti daugiau, įkvepia veikti ir kurti. Esu susidūrusi su teatrų konkurencija. Kadangi šiandien aktorių honorarai nėra labai dideli, jauni aktoriai dirba ne viename teatre ir su keliais režisieriais: jie nori tobulėti, plėsti savo aktorystės gebėjimus. Iš vienos pusės tai man labai patinka, kad ši profesija niekada neleis tau užsisėdėti vienoje vietoje, bet kad dirbtum įvairiuose teatruose, tenka pakovoti. Kiekvienas teatras nori turėti savo aktorių, bet aktorius nenori būti kažkieko priklausomybe, jis nori savo asmeninio tobulėjimo ir ėjimo į priekį. Tai, kad aktorius dirba per kelis teatrus, nereiškia, kad jis yra “išdavikas”. Tai jį moko dirbti su įvairesniais žmonėmis, moko disciplinos. Taigi, nustokim savintis jaunus menininkus, laikydami juos šalia savęs, jie nori bėgti.
Spektaklis „Elektra“ (rež. J. Koceli) | S. Baturos nuotr.
– Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Kūrybinės krizės mane dažniausiai užklumpa, kai vienu metu kuri kelis personažus ir ties kažkuriuo momentu supranti, kad nebeturi resursų iš ko kurti. Labai aiškiai suprantu, kad aš esu vienas žmogus ir kad visa kūryba eina iš mano pasąmonės, sąmonės, patirčių, mano potyrių, tačiau, kai juos visus išnaudoji ir neturi laiko naujiems potyriams – čia kūryba kartais gali sustoti. Atrodo, kad nebeturi iš ko kurti, iš ko pasiimti naujų minčių. Tokiose situacijos dažnai padeda paveikslai, muzika, filmai, dokumentika, bet tame veiksme nėra mano pačios dalyvavimo, aš tai galiu stebėti tik iš šono. Dėl to tie išvardyti įkvėpimai ne visą laiką veikia. O jeigu neveikia ir prieš tai minėti pagalbininkai, bandau išsivalyti nuo nereikalingų minčių galvoje – bent pora valandų tylos padeda rasti vietos naujoms mintims. Tačiau būna ir tokių etapų, kai nei vienas būdas nepadeda – galvoje nei vienos minties. Šis etapas būna labai sunkus, jautiesi susimovęs, save kaltinti dėl „ne genialių“ minčių, atsiranda šalia esančių žmonių kaltinimas už nieką. Dabar visa sakydama suprantu, kad tai yra visiškai normalus procesas. Aš esu žmogus, kuris turi mokėti veikti, bet ir tuo pačiu „būti pauzėje“. Tačiau atėjus šiai krizei, dabartinis mano suvokimas nublanksta ir užpuola savikritiškos mintys apie save. Nežinau, ar kada nors sugebėsiu nuo to atsiriboti, o galbūt tai ir skatina veikti?
– Koks tavo santykis su režisieriais? Kokiais principais vadovaujiesi su jais dirbdamas?
– Man teko dirbti jau su gan daug režisierių. Kiekvienas režisierius turi savo taisykles, stilistikos pajautimą, darbo formą. Ir čia gimsta aktoriui labai naudinga savybė – lankstumas. Jeigu aktorius nėra atviras, komunikabilus ir lankstus esamoms aplinkybėms, jam bus sunku nuolatos dirbti su skirtingais režisieriais. Ateidamas į pirmą repeticiją supranti, jog paskutinis žodis bus režisieriaus. Iki sprendimo, kaip bus – tavo galimybė siūlyti savo mintis, ginčytis, klausti, ginti savo poziciją. Aš stengiuosi dirbti su tais režisieriais, kuriais pasitikiu. Ir priimdama jo sprendimą žinosiu, kad tai pats geriausias kelias. Jeigu prasideda dvejonės dėl režisieriaus matymo, elgesio su aktoriais ir kitų neigiamų poelgių procese – geriau pasitraukti. Nesvarbu, kokią poziciją užima procese, nei vienas žmogus negali su tavimi elgtis bet kaip, kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje.
Spektaklis „Tuščia kėdė“ (rež. A. Jankevičius) | D. Stankevičiaus nuotr.
– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kaip vertini Lietuvos meno kritikos situaciją šiandien? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia? Ką laikai didžiausiais autoritetais šioje srityje?
– Nuo pat pirmos dienos akademijoje mus mokė, kad kritika yra tavo kuriamam personažui, o ne tau. Asmeniškumas čia ne dalyvauja. Tačiau iki šiandien tuo kartais sunku vadovautis. Turbūt tai yra dėl to, kad prisiimi labai didelę atsakomybę už savo kūrybą. Tavo darbas tau pačiai yra labai svarbus. O šioje profesijoje neigiamus dalykus girdi dažniau, nei teigiamus. Pradėdama dirbti teatre susidūriau su gan komiška situacija. Po spektaklio peržiūros nesulaukiau nei vienos pastabos ir dėl to jaučiausi prastai – nepastebėta, kažką ne taip suvaidinusi. Savo mintimis pasidalinau su vyresniu aktoriumi, kolega, o jis man pasakė: reiškia, viską padarei gerai. Jeigu teatre suvaidinai gerai – tyla, o jeigu ne – monologų paklodės iš režisieriaus. Tačiau pastabos man patinka. Užmigti ir vaidinti monotoniškai labai paprasta ir patogu, o pastabos savaime tave priverčia ieškoti kito kelio.
Kritikus man vertinti labai sunku, nes aš dažnai nesuprantu jų darbo. Mes, meno žmonės, sėdime tame pačiame vagone, turime vieni kitus palaikyti, skatinti žmones lankytis teatruose. Kritikas bando visa tai apsukti kita puse ir visus darbus kritikuoti. Aš perskaitau tuos straipsnius, tačiau nežiūriu į tai labai asmeniškai. Tikrai po spektaklio recenzijos nekeičiu savo vaidmens ir sprendimų spektaklyje. Tai ar jie yra, ar ne, manęs nelabai jaudina.
Kiekvienas spektaklis turi pagrindinį kritiką – režisierių. Jeigu pradėsiu klausyti ir pasikliauti kiekvieno žarstoma kritika, aš tiesiog išprotėsiu. Nebežinosiu nuo kurio galo pradėti viską taisyti. Žinoma, mes visi esame labai maloniai nusiteikę pakritikuoti, bet aš išmokau vieną dalyką – jeigu tavęs prašo, pasakyk, jeigu ne – patylėk. O išmokau to per savo patirtį ir klaidas. Kai bandai klausyti visų, supranti, kad kiekvienas mąsto visiškai kitaip. Bet būna situacijų, kai kritika vis tiek skamba, nori to, ar ne. Tuo atveju išklausai, padėkoji, paimi tai, kas tau tikrai naudinga, o visa kita pamiršti.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
