Augustė Ona Šimulynaitė | Asmeninio archyvo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Augustė Ona Šimulynaitė.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Pagal profesiją esu aktorė, tačiau kaip aktorė aš labiau esu tam tikro kūrinio – ar tai būtų spektaklis, ar filmas – kūrybinės komandos dalis. Taigi, čia kūrybinio pasirinkimo temos ar stiliaus atžvilgiu nelabai turiu, tačiau, kurdama kiekvieną personažą esu už jį atsakinga ir kuriu per jį, su juo. Teatre mane be galo žavi kuriamas stebuklas, galimybė panirti į nekasdienius ir nuo realybės nutolusius vyksmus. Tuo tarpu kine mane domina psichologinis analitinis aspektas kuriant kaip tik kuo tikresnį ir gyvesnį personažą, suteikiant jam galimybę kvėpuoti. Kita sritis, kurioje labiau atsiskleidžiu kaip individuali kūrėja, yra muzika – rašau muziką bei tekstus, dainuoju. Tai yra lyg mano dienoraštis, bent kol kas labiau skirtas ne tiek klausytojui, kiek man pačiai. Galbūt todėl didžioji dalis dainų yra apie mano išgyvenimus, mano draugus. Nekurti aš tiesiog negaliu. Neseniai klausiau Mariaus Čižausko laidos „Suokalbis”, kurioje jis kalbino Giedrių Savicką. Kai Giedriaus paklausė, ar niekada nesigailėjo savo profesijos pasirinkimo, be jokios dvejonės atsakė „ne”. Aš irgi taip jaučiuosi, o paaiškinti žodžiais kartais sunku.
Augustė Ona Šimulynaitė | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Vakar pirmą kartą žiūrėjau Noah Baumbach filmą „Frances Ha”. Žiūrėdama beveik visą laiką šypsojausi, o filmui pasibaigus jaučiausi lyg šaltinio vandeniu nupraustas kūdikėlis. Vienas draugas man yra pasakęs, kad kūryboje svarbiausia yra juokas. Tuomet su juo nesutikau, bet kuo toliau, tuo labiau man ši mintis artimesnė. Esu gan kritiškas žiūrovas, klausytojas, tačiau nepaisant to, įkvėpimo semtis stengiuosi visada ir visur. Labai žaviuosi Lars von Trier ankstyvaja kūryba, Gaspar Noe filmais, naujai atrastu Baumbach. Esu didžiulė Pinos Bausch bei Dimitrio Papaioannou gerbėja. Turbūt stipriausią įtaką muzikoje man padarė prancūzų atlikėja Camille. Prieš keletą metų buvau gyvam jos pasirodyme Paryžiuje ir tai buvo viena gražiausių muzikinių – teatrinių patirčių.
– Kur studijavai/studijuoji ir kas buvo/yra tavo pagrindiniai mokytojai? Koks tavo santykis su dėstytojais ir kokia jų įtaka kūrybai?
– LMTA įgijau aktorinio meistriškumo bakalaurą. Mano kurso vadovas buvo Oskaras Koršunovas, tačiau jį matydavom retai. Tad pagrindiniai mūsų dėstytojai buvo Viktorija Kuodytė ir Darius Meškauskas. Abu nuostabūs žmonės, nuostabūs aktoriai, savo profesijos meistrai bei puikūs pedagogai. Esu labai laiminga, turėjusi juos kaip dėstytojus.
– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?
– Manau, priklauso nuo krypties, kurioje dirbi. Būdamas aktoriumi tiesiog negali būti individualistu. Neišvengiamai priklausai bendruomenei – ar tai būtų teatro trupė, ar filmavimo aikštelės komanda. Jaunoji teatro bendruomenė yra įvairiapusiška, skirtinga, palaikanti, linkusi diskutuoti, mąstanti – sveikai bei saikingai. Manau, jaunoji karta yra linkusi siekti pokyčių, sveikesnio bei atsakingesnio požiūrio į mūsų profesiją.
– Kaip vertini dabartinę Lietuvos meno situaciją? Ko mūsų šalies teatro lauke pasigendi labiausiai ir kokias jame matai problemas? Kaip pasiūlytum jas spręsti?
– Lietuvos meno scena yra labai plati ir ypatinga. Sąlyginai nedidelėje šalyje yra didžiulė koncentracija labai talentingų bei darbščių, inovatyvių ir skirtingų kūrėjų. Ko aš pasigendu labiausiai, tai pagarbos menininkui kaip dirbančiam žmogui. Kūryba nėra mūsų laisvalaikio užsiėmimas, tai yra mūsų darbas. Pastebėjau, kad žengiant į kiekvieną naują projektą kalba apie pinigus yra tabu arba yra delsiama ją pradėti, vis vilkinant vilkinant, lyg tai būtų visai nereikšmingas dalykas. Dažnai aktoriams siūlomi honorarai yra tiesiog juokingi. Jaunam žmogui tikrai gali būti sunku pakovot už save, kuriama iliuzija, kad kiekvienas darbas jam yra dovana, praktika. Tačiau ir apie tai pradedama kalbėti garsiai ir atviriau, nebebijant, kad būsi „nurašytas” ir ištrintas iš samdomų aktorių sąrašų. Valstybės požiūris į kultūrą, jos plėtrą bei svarbą irgi yra ganėtinai vangus. Tai jaučiama ir per kultūros projektų, valstybinių kultūrinių įstaigų finansavimą ir t.t. Tikiuosi, kad maži žingsniai link pokyčių paspartės ir atneš vaisių, tačiau tam reikia visos bendruomenės susivienijimo bei drąsos.
Spektaklis „Alisa“ (rež. A. Obcarskas) | D. Matvejev nuotr.
– Koks tavo santykis su lietuviškąja teatro tradicija? Kurie mūsų šalies kūrėjai tave žavi labiausiai?
– Neseniai buvau Sirenų festivalio spektaklyje „Sausasis sezonas” (rež. Phia Ménard, Prancūzija). Žiūrėdama prigavau save besvarstančią, kodėl šis, mano akimis, performansas arba šokio spektaklis yra teatro festivalio dalis. Tuomet pradėjau galvot apie tai, kad mes tiesiog nesame pratę prie tokio stiliaus ar formato teatro – lietuviškas teatras vis tik labiau laikosi klasikinio teatro tradicijų. Aš dėl to nematau nieko blogo, lietuvišką teatrą labai myliu. Žiūrovą paliesti iki širdies, sielos gelmių, o ne visais būdais stengtis šokiruoti ir stimuliuoti išoriniais efektais, manau, tikrai gerai. Turbūt pats gražiausias ir stebuklingiausias spektaklis man buvo O. Koršunovo „Meistras ir Margarita“. Ištisoms trims valandoms susilieti į vieną su vyksmu scenoje, paneigiančiu ir ištrinančiu realybę, panirti į sapno būvį…koks malonus yra šis svaigulys. Paauglystėje draugės dėka stebėjau visus tuo metu rodomus a. a. E. Nekrošiaus spektaklius. Tai, ką mačiau, mane lygiai taip pat „pakirto“. Transcendencija, kurią išgyvendavau, lyg kvėpuodama kartu su aktoriais, mane be galo žavėjo. Esu labai laiminga, turinti galimybę dirbti su jaunais režisieriais, šių dviejų teatro meistrų mokiniais Adomu Juška bei Jokūbu Braziu. Jais žaviuosi ir tikiu.
Kviečiame plačiau susipažinti su Augustės Onos Šimulynaitės muzikine kūryba.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
