Neringos Poškutės-Jukumienės solo paroda „Prussian Blue/Prūsų mėlis“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Literatūroje rašytojai įspūdžiui sukurti kartais pasitelkia meninę priemonę, kuri apibūdina reiškinius, objektus, vietoves ar žmones per neigimą. Sakykim, taip – „pakrantėje nebuvo nei liūdnai siūbuojančių nendrių, nei viena kitą besivaikančių ančių, nei smėlio ruoželio, nei pušų, šaknimis išvagojusių vėjo pustomą smėlį“. Išvardiname tai, ko nėra, bet klausytojas/skaitytojas, mums vardinant, vaizduotėje mato ir pušis, ir nendres, ir antis. Kaip tik dėl to, kad jų ten… nėra.

Panašiai su žiūrovais elgiasi ir Neringa Poškutė-Jukumienė Palangos gintaro muziejaus koplyčioje eksponuojamoje solo parodoje „Prussian Blue/Prūsų mėlis“. Juvelyrės išsilavinimą turinčios ir VDA Telšių fakultete būsimiems metalo menininkams dėstančios autorės ekspozicijoje juvelyrikos nėra. Tiksliau, beveik nėra, bet apie tai vėliau. Ko dar ten nėra? Ten (beveik) nėra gintaro. Ir dar, ten visiškai nėra romantikos; būtent romantiniai vaizdiniai dažniausiai iškyla mūsų galvose, išgirdus minint prūsų mėlį. Prūsija, mėlyni toliai, jūra. Ne, nieko panašaus.

Parodoje, o tiksliau – globalinėje instaliacijoje yra vienas didelis iš gipso kartono suformuotas rombas, į kurį susmigę aštrūs maži įvairaus mėlynumo rombai. Vienas didelis apvalus žemas stalas-dulsvas veidrodis, kurio kraštą dengia persiliejančių tų pačių įvairaus melsvumo rombų apvadas, sudarantis mozaiką. Vienas postamentas, ant kurio smulkių gintarų patale – dar vienas rombas, papuoštas kažkuo panašiu į medicininę kapsulę. Viskas atrodo hermetiškai ir šiek tiek bauginančiai, mįslingai, tačiau skaidriai.

Neringos Poškutės-Jukumienės solo paroda „Prussian Blue/Prūsų mėlis“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Neringos Poškutės-Jukumienės ekspozicija pasakoja apie praeities ir šiuolaikybės sąsajas, pirmenybę akivaizdžiai atiduodama pastarąjai. Šiuolaikybei. Ši autorė savo kūryba iš esmės daug dažniau žiūri pirmyn nei gręžiasi atgal, reflektuodama dabartį ir joje rasdama kūrybinių inspiracijų. Dar ji juvelyriką traktuoja kaip konceptualaus meno sritį, jungdama ją su kitomis medijomis; ir dar – jos parodose žiūrovas visuomet dalyvauja kaip aktyvus veikėjas, o ne kaip pasyvus stebėtojas. Šie trys bruožai tikriausiai ir yra pagrindiniai, išskiriantys menininkę iš bendro šiuolaikinės Lietuvos juvelyrikos konteksto. Ir šie trys bruožai labai aiškiai persmelkia visą Palangos gintaro muziejaus koplyčios ekspoziciją.

„Prussian Blue/Prūsų mėlis“ konceptualiai atsiremia į prūsų mėlynos kaip pigmento istoriją. Nežinantiems ar pamiršusiems: tai spalva, gimusi iš klaidos, kai šveicaras dažų gamintojas Johannas Jacobas Diesbachas, pačioje XVIII a. pradžioje dirbęs Berlyne, bandė sukurti raudonus košenilio dažus. Tačiau sureagavus kraujui, kaliui ir geležies sulfatui, susidarė geležies ferocianidas, turintis priešingą – labai ryškų mėlyną atspalvį. Šis pirmasis sintetinis pigmentas buvo pavadintas prūsų mėliu arba Berlyno mėliu. Klaida pasirodė netikėtai vaisinga: Berlyno mėlis, toji mėlyna spalva, vėliau tapo Prūsijos kariuomenės uniformų spalva, ji paplito dailėje (ir ne tik Europoje; garsusis Hokusajaus medžio raižinys „Didžioji Kanagavos banga“ atspaustas, naudojant prūsų mėlį) ir fotografijoje, medicinoje ir tekstilėje, interjeruose ir chemijos pramonėje.

Neringa Poškutė parodoje nepasakoja pigmento istorijos; jį naudodama, įvairiais mėlynos atspalviais ji užlieja savo vardiniu ženklu tapusius rombus ir iš jų konstruoja savo pasakojimą apie dabartį. Dabartis menininkei pasireiškia per bandymą užfiksuoti tai, kas šmėkšteli visuomenės sąmonėje trumpam, tarsi virusas nuvilnyja per žmones, socialinius tinklus ir internetinius pokalbius ir kas bent jau šiuolaikinėje Lietuvos juvelyrikoje visiškai neatsispindi. Per memus. Memai, tos mūsų šiuolaikybės vizualinės atplaišos, skirtos trumpai reflektuoti ir komiškai arba ironiškai atspindėti tai, kas vyksta, veikia labai trumpą laiką. vienu metu visi jais dalijasi, tačiau jau po keleto mėnesių niekas gali ir nebesuprasti jų prasmės. Tačiau šie komunikacijos vienetai išlaiko savyje informacijos, vienu metu užplūstančios visuomenę, gabalėlius.

Neringos Poškutės-Jukumienės solo paroda „Prussian Blue/Prūsų mėlis“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

N. Poškutė-Jukumienė memus perkelia į juvelyrinius rombus, rombus paversdama instaliacijos dalimi ir skatindama žiūrovą atpažinti tai, kas buvo aktualu, o praėjus laikui, nebeteko reikšmės. Dainuojanti varlė, iš rombo žvelgianti akis, veidas – ką jie reiškia dabar? Memai trumpam laikui sujungia visuomenę, žaibo greitumu prašvilpdami per kompiuterių monitorius ir telefonus, pralinksmina ir dingsta be pėdsako. Tiksliau, jei pėdsakas ir lieka, tai jis trumpalaikis, o vėliau – nebeiššifruojamas. Neringa Poškutė-Jukumienė iš rombinių memų konstruoja apskritimą, iš tolo primenantį mozaikines bažnyčių grindis. Tas melsvai žalsvais atspalviais raibuliuojantis apskritimas supa dulsvą veidrodį, traukiantį pamatyti savo paties atvaizdą, apsuptą rombų, atsispindėti veidrodyje kaip memo herojui. Ir neišvengiamai pakliūti į menininkės spąstus – kaip visuomet, tapti kūrinio dalimi. Nes jeigu akylesnis žiūrovas apsižvalgys aplink, suvoks, kad baltos jį supančios sienutės irgi turi rombo formą. Taigi viskas, kas vyksta rombo viduje, irgi jau yra memas. Ir žiūrovas tuo metu fiksuojamas laike tarsi muselė gintare.

Grįžtame prie gintaro, kol dar visai neįklimpom, gaudydamas orą, sako žiūrovas. Tiksliau – išsiveržiame iš rombo ir einame prie postamento, ant kurio išdidžiai puikuojasi dar vienas mėlynas rombas, tik šiuo atveju virstantis žiedu (dar vienas ikoninis N. Poškutės-Jukumienės triukas). Žiedą laiko smulkių gintariukų „patalas“ – tokie parduodami maišeliuose suvenyrams, iš tokių klijuojami ant medinių lentučių kačiukai, pušys ir Gedimino pilys), tarsi nurodydamas į gintaro hierarchiją – nuo žemiausios pakopos, gintaro dulkių, iki unikalių gabalų su inkliuzais. Nes žiedas rombas čia – tarsi transmiteris, padedantis žvilgsniui iškart pakilti iš žemiausios stadijos į aukščiausią. Nes ant jo – gintarinė kapsulė, tiksliau, kapsulės formos mėlynasis gintaras, vienas rečiausių ir todėl – vienas vertingiausių. Tačiau čia menininkė dar kartą sužaidžia žiūrovo jausmais ir asociacijomis. Nes mėlynasis gintaras, kaip ir prūsų mėlis, realiai nieko romantiško savyje neturi. Tai tiesiog pilkšvai melsvos spalvos dėmelės ant įprastai gelsvo gintaro paviršiaus, o ne kaip nors melsvai švytintis brangakmenis. Kaip ir „mėlynoji žemė“, kurioje randamas gintaras, nespindi ultramarinu, o tėra tik tamsesnės pilkos spalvos ruoželis pajūrio atodangose. Tai, ką mes susikuriame patys, visas asociacijų ir konotacijų laukas neretai su realybe turi nedaug ką bendra; mūsų noras romantizuoti tikrovę dažnai baigiasi nusivylimu, su ja susidūrus akis į akį. Tačiau čia visuomet lieka ginklas – ironija, tiems, kurie moka juo naudotis, ir Neringa Poškutė-Jukumienė jo ašmenis visada laiko parengtus ir nušlifuotus iki blizgesio. Ji saviironiškai pati virsta simboliu, šventvagiškai apsirengdama popiežiaus rūbus ir deklaruodama užsigrobtą valdžią. Ji savo kūryba nuolatos teigia, kad tai, kas nepriimtina, tai, kas trikdo, dažniausiai ir yra verta tapti menu. Ar memu, negaliu nepaklausti parodos kontekste.

Neringos Poškutės-Jukumienės solo paroda „Prussian Blue/Prūsų mėlis“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Neringos Poškutės-Jukumienės solo paroda „Prussian Blue/Prūsų mėlis“ | Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Šiuolaikinė juvelyrika gal būti totalinė: vienas elementas, išradingai panaudotas įvairiuose kontekstuose ir skirtingose medijose, įkūnytas įvairiuose masteliuose, gali tapti ne tik ekspoziciją, bet ir pasaulėžiūrą formuojančiu objektu. Kaip rombas, kuris nepastebimai visus mus uždaro savyje, paversdamas laiko kapsulėje – kaip gintare – įstrigusiomis muselėmis.