Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 18 sausio d. 12:18
Į „Menininko anketos“ klausimus atsako aktorius Povilas Jatkevičius
Povilas Jatkevičius

P. Jatkevičius | A. Urbanavičiūtės nuotr.

„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorius Povilas Jatkevičius. 

– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?

– Savo kūrybą apibūdinti sudėtinga, manau, ji geriau matoma iš šalies, o ypač aktoriaus kūryba. Sunku būtų įvardinti,  kuo tiksliai išsiskiriu iš kitų aktorių be savo, žinoma, fizinių duomenų, balso ar garbanotų plaukų. Na, bet nuo šitų trijų dalykų ir būtų galima atsispirti. Labai dažnai noriu ir laukiu darbų, kuriuose būtų reikalingas specifinis judesys ar choreografija, darbų, kuriuose būtų  atkreipiamas dėmesys į fizinius duomenis. Taip pat visada mėgstu išbandymus, pavyzdžiui, jeigu scenoje ar filmavimo aikštelėje reikia daryti tai, ko dar nemoki, sakykim, triukus su paspirtuku ar riedlente, kovoti dziudo ringe, sušokti house šokį, dresuoti krokodilą ir kt., tada kurdamas tuo pat metu ir mokaisi, o tai inspiruoja. Man patinka adrenalinas ir šiokia tokia rizika, kuri dažnai taip pat tampa inspiracijos šaltiniu kuriant veiksmą scenoje. Aš norėčiau, pavyzdžiui, atlikęs savo vaidmenį, išeiti ne pro užkulisius, o užsikabinęs už štangos pakilti ja į viršų. Kol kas dar nepavyko nieko įtikinti, kad tai gera mintis, bet tikiu – vieną dieną pavyks. Mūsuose teatrui ar kinui atrenkami aktoriai pagal tai, ką jis moka ir geba geriausiai, bet retai suteikiama galimybė jam išmokti ko nors naujo – dažniau pasirenkamas tiesiog tinkantis aktoriaus tipažas, bet nepabandoma kartu su aktoriumi išrasti, pasikeisti į reikalingą personažą. Suprantu, kad, sakykim, tam tikri dalykai yra tiesiog duoti, pavyzdžiui,  ūgis.  Jį keisti būtų sunku ir ne visai reikalinga, bet svoris, šukuosena, laikysena, akių spalva, tattoo – visa tai galima keisti. Aš  norėčiau sukurti tokį personažą, kurį kuriant  reikėtų keistis, padaryti kažką netikėto.  Bet, žinoma, tam reikia ir laiko, ir finansų.

Povilas Jatkevičius

Patyriminė šiuolaikinė opera „S’anatomia“ | Asmeninio archyvo nuotr.

Jei kalbėtume apie balsą, tai man patinka  audio serialai ir  šiaip audio formatai. Dar studijuodamas akademijoje nusipirkau recorderį ir juo įrašinėjau aplinkos garsus bei tam tikrus tekstus. Man patinka skaitymų žanras, jame labai stipriai veikia vaizduotė. Skaitymai turi kažką lyriško, romantiško, idealistiško ir yra labai atmosferingi.

Savo garbanotus plaukus aš tiesiog ir pamirštu, kad juos turiu, kol man kažkas neprimena. Savęs neidentifikuoju kaip „garbanotas bičas“, nors, manau, būtent taip mane daug kas ir atpažįsta. Jei bandytume  pritempti plaukus prie  kūrybos,  gal ir sutikčiau, kad neretai gimsta „garbanotos mintys“:  kažkokios ne visai aiškios, keistos, o tai kūryboje man patinka.  Patinka dviprasmybės, patinka netikėtumai, neįprastas, nestandartiškas  problemos ar temos gvildenimas, patinka eksperimentai, nukrypimai nuo „įprasta“, „normalu“.

– Menininkas – individualistas ar bendruomenės žmogus? Kaip apibūdintum (jaunąją) Lietuvos teatro bendruomenę ir ar laikai save jos dalimi?

– Manau, daugumai menininkų reikia tam tikru metu atsiskirti nuo  bendruomenės, bet tik tam, kad vėliau būtent tą bendruomenę ir save joje dar geriau suprastų ir galėtų reflektuoti savo kūryboje. Teatras, kaip ir kinas, yra labai kolektyvi ir komandiška meno rūšis, vienas pats visko nepadarysi, reikalinga didelė komanda rezultatui pasiekti. Kūrybinės  idėjos galvoje iš pradžių gimsta tik vienam, o jau paskui  tas idėjas reikia perduoti kitiems, pabandyti įtikinti, palenkti į savo pusę, kalbėtis ir  siekti bendro rezultato. Jei kalbėtume apie kitus menus, sakykim, vaizduojamąjį meną, eksperimentinę fotografiją, jie galiausiai vis tiek tampa bendruomeniški, kai tik atsiranda stebėtojas ar vertintojas, kažkas, kas tą meną reflektuoja ir patiria. Todėl, kad ir koks menininkas yra individualistas, jam vis tiek yra reikalinga tam tikra  bendruomenė. Man patinka šiek tiek atsiskirti ir idėjų inspiracijų ieškoti tiek savyje, tiek ir toliau nuo mano artimos ir man pažįstamos aplinkos, o tas teatro kolektyvumas, grupinis darbas kartais tampa nemažu  iššūkiu, kurį reikia įveikti.

Manau,  Lietuvos teatro bendruomenė yra labai maža. Nors, kai pagalvoju  apie savo pažįstamus ar savo aplinką, taip neatrodo – vis tiek susidaro šioks toks burbulas. Kažkur girdėjau, kad teatru domisi tik apie 5 procentai visuomenės – daug mažiau žmonių, negu  teatrą kuria. Iš vienos pusės tai liūdina, iš kitos – teikia tam tikrą malonumą ir pasitenkinimą.

Povilas Jatkevičius

P. Jatkevičius | A. Urbanavičiūtės nuotr.

– Ar galėtum (jei turi) papasakoti įsimintiniausią savo studijų laikų epizodą / istoriją / nuotykį, nutikusį  asmeniškai tau ar kurso draugų / dėstytojų rate?

– Beveik visi mano bendrakursiai apturėjo bent po vieną  šiokią tokią traumą, ypač pirmaisiais metais. Juokavom, kad taip akademija mus stengiasi pakrikštyti ir užgrūdinti. Ši pranašystė pamažu pildėsi. Kažkas per baleto paskaitą susilaužė kojos pirštą, kažkas visą pėdą, kažkas, bandydamas padaryti salto, susitrenkė galvą, kažkam buvo sumuštas šonkaulis ir panašiai, o mano trauma buvo dar keistesnė ir neįprastesnė. Auditorijoje, kurioje repetuodavom etiudus, prie sienų buvo sumontuoti turėklai. Jie suteikdavo naujų galimybių etiudams, daug kas ant jų laipiodavo, rišdavo virves. Kažkurios pertraukos metu,  iš neturėjimo ką veikti ar norėdamas šiek tiek pailsinti nugarą, užsikabarojau ant turėklo ir pasikabinau žemyn galva. Vienas mano kursiokas tuo metu važinėjosi riedlente (riedlentė būdavo auditorijoje), kitas, norėdamas pajuokauti, jį  stumtelėjo. Riedlentė išsprūdo iš po kojų ir nemažu greičiu man bekabant žemyn galva atsitrenkė į mano akį. Viskas įvyko labai greitai, bet tuo pačiu ir lėtai. Pamenu, kaip mačiau važiuojančią grindimis riedlentę, bet nespėjau nieko padaryti. Prakirto antakį, pamušė vyzdį. Buvau iš tikrųjų išsigandęs, kad ta akim daugiau nebematysiu, bet po kiek laiko viskas praėjo, tik po traumos būdavo labai juokinga aiškintis, kad  neįsivėliau į muštynes, bet gavau į akį iš riedlentės.

– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?

– Tikiu, kad į kai kuriuos kausimus iš dabartinės perspektyvos dar būtų sunku atsakyti, nes daug aiškiau ir geriau atsakymai susidėlios ateityje. Jaučiu, kad šiuo metu esame tam tikrame perėjimo etape, nors skaitmeninės medijos yra tapusios mūsų kasdienybe. Šiuo metu išgyvename ekranų karštligę. Esame  stipriai apkrauti galybe įvairiausios informacijos, nuo kurios esame  pavargę. Faktas, kad tiek vizualiniai, tiek informaciniai produktai yra patrauklesni, kai yra glaustesni ir trumpesni. Tai tiesiogiai veikia ir, sakykim, spektaklio trukmę. Išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką žiūrovui yra didžiulis iššūkis, dėl to siekiama pokyčių: stengiamasi kurti spektaklius kuo trumpesnius, nors ne visi kūrėjai to paiso, bet, žinoma, ne visada ir reikia.  Teatre būti glaustam ir aiškiam yra labai sunku, dažnai  čia yra kuriamas kitas pasaulis, kita realybė, į kurią pasinerti reikia laiko. Tai veikia ir spektaklio turinį ar raiškos priemones. Dažnai vien aktoriaus ir teksto nebeužtenka, o kritikų apibūdinamas spektaklis kaip „talking heads“ – „kalbančios galvos“ dažnai reiškia kaip nuobodų ir ne itin kūrybingą darbą.  Ekranų, filmo kamerų scenoje taip pat netrūksta, tai tampa beveik būtinu atributu, bet esmė išlieka – kaip ir kokiam tikslui visa tai bus panaudojama.

Manau, kad tam tikrų dalykų, ateinančių iš mus supančios aplinkos nesustabdysi, verčiau reikia ieškoti teisingiausių būdų natūraliai tai priimti. Kalbu apie virtualumą ne tik  kasdienybėje, bet ir teatro scenoje.

Kitas dalykas – kaip socialinės medijos veikia kūrėją. Visų pirma, medijos trukdo susikaupti ir kurti, todėl dažnai nuo jų tiesiog atsiribojama. Yra daryta įvairių  tyrimų ir patvirtinta, kad sėkmingi žmonės (žinoma, sėkmingumas mūsuose vadinamas ir matuojamas uždirbtu pelnu) savo dienotvarkėje įtraukia laiką, skirtą tik sau, kuomet neatsakinėjama į elektronius laiškus, žinutes ir yra ignoruojamas deadline’as. Aš taip pat save stebiu ir bandau kontroliuoti laiką  „scrollinant“. Man patiko kažkur skaityta mintis, kad „scrollinimas“ socialiniuose tinkluose yra kaip lošimas automatu casino salone. Tu sukdamas svirtelę, šiuo atveju savo pirštą, nuolat kažko tikiesi ir nuolat nusivili, bet bandai ir nori dar ir dar. Tu statai ir praloši savo dėmesį, savo laiką, kuris yra brangiausias turtas, kurį galėtum skirti sau ar savo mylimam žmogui.

Povilas Jatkevičius

Spektaklis „Bowel“ | D. Matvejev nuotr.

– Ar (jei taip – kodėl?) tau svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar skirtingų meno rūšių kūriniai papildo vienas kitą, ar konkuruoja tarpusavyje? Koks jų santykis? 

– Visiškai pasisakau už tarpdiscipliniškumą ir skirtingų meno laukų bei tuose laukuose bekuriančių žmonių netikėtus susitikimus ir koloboraciją. Manau, kad keli žmonės gali padaryti daug daugiau, negu vienas. Žinoma, daugumai kūrėjų tenka susidurti su savo ego: kas, kur, kiek, kieno čia yra padaryta, kieno tai yra idėja, kas pirmiau visa tai sugalvojo? Tokie klausimai dažnai stabdo ir net neigiamai veikia kūrybinį procesą. Susiliejant dviems skirtingoms meno  šakoms, disciplinoms tokie klausimai taip pat aktualūs. Konkurencija, manau, dažniau didesnė tame pačiame, bet skirtingame lauke. Abejoju, kad, sakykime, stiklapūtystė konkuruoja su muzikos kūryba. Manau, sujungus skirtingus meno laukus beveik visais atvejais kūrinys tik pasipildo. Taip pat sunkiai įsivaizduoju teatrą be muzikos, be šokio/judesio, be scenografijos.  Teatras pats iš savęs yra tarpdiscipliniškas, nors ir tam tikruose specifiniuose rėmuose. Kitais atvejais rėmai kaip tik yra laužomi, ardomi, deformuojami ir padaromi kiti – apimantys tai, ko iki tol neapėmė, kas iki tol netilpo. Tai yra įdomu ir plečia vaizduotę, galimybes.

– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?

– Kiekvienam aktoriui gali būti skirtingų iššūkių.  Jeigu vertinčiau objektyviai, tai visų pirma labai didelis iššūkis tampa būti savęs vadybininku. Lietuvoje nėra  didelės rinkos, praktikos turėti agentus, kurie rūpintųsi biurokratinėmis raizgalynėmis. Labai aktualus yra uždarbio klausimas, kurį tau kartais reikia išsimušinėti, kovoti, bandyti kažką įrodyti. Aktoriumi labai lengva pasinaudoti. Kiekvienas aktorius nori turėti kokį nors vaidmenį tiek spektaklyje, tiek kine, bet lygiai taip pat jis yra vertas gauti už tai padorų atlygį. Kai turi tam tikrą vardą ir kai kažkam reikia konkrečiai tavęs – lengviau, bet iš pradžių, ypač jauniems aktoriams, pakovoti už save yra sunku. Dažnai  tau atrodo arba sakoma, kad į tavo vietą yra pasirengę stoti dar penki kiti, tuomet norisi sutikti su viskuo ir nekalbėti apie pinigus, greičiau imtis savo darbo, kurti. Dauguma aktorių yra idealistai, besidžiaugiantys savo misija, tikintys, kad džiugina žiūrovą, kad daro pokytį, įtaką visuomenėje ir tai yra gražu. Iš kitos pusės – aktorystė yra pragyvenimo šaltinis, darbas, ne hobis, ne laisvalaikis ar savanorystė. Aišku, kad tai gali būti ir viskas viename, bet esmės tai nekeičia.

Povilas Jatkevičius

P. Jatkevičius | D. Stankevičiaus nuotr.

Kalbant apie pačią kūrybą, manau, iššūkiu taip pat gali būti tavo paties nuoširdi pozicija vienokiu ar kitokiu klausimu. Kaip žmogus, gali nesutikti su tam tikrais projekte aptariamais ar nagrinėjamais dalykais, galbūt priimtais sprendimais, nors tavo, kaip aktoriaus, viena iš pagrindinių užduočių yra vykdyti režisieriaus sumanymą. Žinoma, jei tai yra idėjiniai dalykai, tai apie tai yra kalbamasi, aiškinamasi. Gali būti ir taip, kad man, kaip žmogui, nėra graži ar estetiška spektaklyje, kuriame vaidinu,  pavyzdžiui, video projekcija arba muzika. Aš už tai nesu atsakingas, mano darbas sukurti vaidmenį. Bet visa tai man rūpi,  man yra svarbus ir bendras galutinis rezultatas. Tokiu atveju gali  įstrigti tarp dviejų kraštutinumų:  nesinori užsidaryti ir turėti siaurą matymą, iš kitos pusės – supratimas, nuomonė apie vienokius ir kitokius dalykus nėra blogai. Man nepatinka, kai aktorius negali ar neturi turėti savo nuomonės.

– Ar galėtum išvardinti 3-5 (arba daugiau) tau labiausiai patikusius filmus? Ar turi mėgstamų kino režisierių? Koks tavo / tavo kūrybos santykis su kinu, dramaturgija, video menu?

– Aš  mėgstu aštrų kiną, tokį, kuris skelia tau antausį, kuris įbrėžia, įpjauna, palieka kažkokį randą. Dėl to mėgstu spalio mėnesį vykstantį „Nepatogaus kino“ festivalį ir jame rodomas nepatogias dokumentikas. Iš vaidybinių filmų – Andrėjaus Zvyagintsev’o „Loveless“ ir „Leviatanas“, Gaspar Noe „Climax“, Lars’o Von Trier’o „Dancer in the Dark“. Kino pavasario rodytas „Berlin Alexanderplatz“. Taip pat į „labai patinka“  įdėčiau brolius Safdies ir jų „Uncut gem“ ir „Good time“, Wes Andersoną, Tim’ą Burton’ą, Deivida Lynchą, Wong Kar Wai’u, o prie visų jų, žinoma, Joną Meką.

„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!