Irmantas Jankaitis – Mokslininkas. Spektaklis „Evoliucija“ | Mašos Frolovos nuotr.

Nematomi aktoriai – patys įdomiausi. Tiksliau, aktoriai, apie kuriuos neskalambija spauda, bet jie dažnai yra spektaklių vedliai, o apie juos žino tik teatro žmonės. Toks yra aktorius Irmantas Jankaitis, vaidinantis šen bei ten, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidžiantis Vilniaus teatre „Lėlė“. Ką bežiūrėsi, labiausiai įsimena Jankaitis. Ir taip – jau daugiau nei du dešimtmečius, o pastaruoju metu – ypač dažnai, kai naujieji režisuojantys nerežisieriai dažnai slepiasi už pačių stipriausių kolegų visomis prasmėmis.

Kas nors kartą matė Irmantą Jankaitį vaidinantį kokiame nors spektaklyje (manau, kad matė visi, kas apskritai lankosi teatre, nes žiūrėjo garsųjį „Išvarymą“, kuriame Saško vaidmenį kuria Jankaitis), atkreipė dėmesį ne tik į galingą, išlavintą šio aktoriaus balsą (bosas; vokalą studijavo pas profesorių Vaclovą Daunorą), bet ir jo stotą, išsiskiriantį iš daugumos aktorių. Bet kuriame Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Cezario Graužinio, Oskaro Koršunovo spektaklyje Jankaitis sugeba taikliai, su nedidele humoro doze savo personažams suteikti pačių šilčiausių spalvų.

Irmantas Jankaitis | Teatro „Lėlė“ nuotr.

Taip nutinka ir Vilniaus teatre „Lėlė“. Dar prieš kurį laiką Jankaitis buvo puikus partneris vyriausios kartos aktoriams, bet keičiantis repertuarui, pamažu kitaip ėmė modeliuotis aktorinės jėgos: šiandien tenka kalbėti apie aktorių, kuris tapo jungiamuoju tiltu tarp „ano“ ir „šito“ teatro, tuo pat metu įrodančiu, kad geras aktorius nepriklauso nei „tai“, nei „anai“ kartai. Kartų klausimo gerame teatre apskritai nėra. Tik netalentingi aktoriai nesugeba suvaidinti seno ar jauno, ir dažnai tik patys save vadinantys režisieriais kartų klausimą laiko svarbiu, kalbant apie atskirus vaidmenis. Šiuo požiūriu Jankaičiui „nepasisekė“, nes jis reikalingas visiems. Aišku, tai yra tam tikra sėkmė, bet ką veikti aktoriui, kai jo talentas ima dominuoti viename ar kitame spektaklyje, ir pakeliui jis tą spektaklį perrežisuoja, paverčia kur kas subtilesniu, nei tik ką jam gimus?  Net jo Meškiuko vaidmuo spektaklyje „Kaime nėra Wi-fi“ pagal Danguolės Kandrotienės knygą „Spintos istorijos“ (inscenizacijos autorė Teklė Kavtaradzė, režisierius Šarūnas Datenis, 2019), nors jis pasirodo tik finalinėse scenose, tapo įsimintiniausiu iš, rodos, tiek daug, bet be meninės fantazijos kuriančių kitų aktorių. Stebėtina, kaip lėlių ir objektų spektaklyje (dailininkas Antanas Dubra), kur didžioji dauguma tekstų ištariama už kulisų (tiksliau, palėpės sienų), taip suvulgarinami… Gal aktoriams smagu, nes pasislėpę? Vieni kirčiuoja kaip nori, kiti bando kalbėti tuteišių kalba (ypač Briedis), bet čia pat kažkodėl įterpia ne vieną rusišką žodį. Visa tai – „kad tėveliams nebūtų nuobodu“.

Dabartiniai tėvai, o ir jų vaikai, jau seniai tokių „intarpų“ nesupranta, todėl visás neva gyvas scenas lydi visiška tyla. Spektaklis vis labiau ir labiau tolsta nuo žiūrovų, kol toji palėpė visą sumanymą paverčia senu rakandu, gimusiu, rodos, prieš šimtą metų. Šiam spektakliui per mažai Antano Dubros įdomiai sugalvotų objektų, trūksta gudresnio jų įveiksminimo, nes dabar spektaklis pamažu virsta radijo teatru su prieš akis besiblaškančia Mergaite. Aktorių įgarsinimas neleistinai prastas. Kartais net atrodo, kad geriau jo nebūtų. Ir jeigu teatre yra techninių nesklandumų dėl nebaigtos renovacijos, tai būtina kaip nors visa tai apžaisti, pačią palėpę priartinant prie žiūrovų, o ne veiksmą sukoncentruojant antrame scenos plane.

Prieš įeinant į salę teko sutikti mergaitę, kuri visus ragino paskubėti, nes „tuoj prasidės“. Paklausus, kodėl ji pati neina, atsakė, kad Meškino bijo. (Akivaizdu, mergaitė – kurio nors aktoriaus dukra.) O tas Meškinas, pasirodęs tik pabaigoje, ir buvo Jankaičio balsu kalbantis simpatiškas žaislas-kuprinė, tik tos žvilgančios akys, „susijungusios“ su aktoriaus balsu, priminė jau ne palėpę, o siaubo kambarį, kuris vaikus labiausiai ir sujaudino. Lipant laiptais tėveliai klausė vaikų, ar patiko, o atsakymai buvo panašūs: „Nežinau, bet Meškinas!..“

Spektaklis „Kaime nėra Wi-fi“ atskleidžia šio teatro problemas. Jeigu neseniai šioje scenoje dominavę aktoriai jaudinosi, kad niekas nepastebi jų aktorystės meistrystės, o recenzijose daugiausia kalbama apie lėles, tai šiandien, kai lėlių meistrų reikia su žiburiu ieškoti, pirmame plane – ne lėlės, o žmonės. Tačiau būtent dabar vaidybos mėgėjiškumas tapo labai matomas. Bandymas sužaisti, apžaisti, tapti „savu“, „fainu“ dažniausiai baigiasi vaidybos infantilumu. Teatras pamažu tampa ne kultūriniu traukos centru, bet tėvelių su vaikučiais laiko praleidimo vieta. Dabar bet koks kūrėjas pabrėžia, kad parduoti spektaklį vaikams gali per dieną, nes ši sritis išgyvena visišką badą, todėl galiausiai scenoje „kas kaip moka, tas taip šoka“.

Irmantas Jankaitis – Meškinas. Spektaklis „Kaime nėra Wi-fi“ | Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ką veikia Irmantas Jankaitis, kai po spektaklio jaučia tokią prostraciją? Finaliniame šokyje, skambat banaliai „bisų“ muzikytei, neišlaiko jo nervai ir jis „meta“ repliką salės gale įsikūrusiam garsistui, liepdamas kuo skubiau nutraukti muziką, nes jau „pašoko“, pasikraipė pagal ritmą, ir daugiau „nenumatyta“. Pajutęs savo netaktą, pasitaiso, pasiūlydamas padainuoti Tėvo (apkalbamo personažo) mėgstamą dainą. Ir visa tai įvyksta ne vien dėl perteklinio finalo, o dėl to, kad aktorius pasąmoningai skubėjo kuo greičiau nutraukti ryšius su keistai „sukritusiu“ spektakliu. Viskas lyg ir įvyko, katutės po spektaklio buvo, nes dabar plojama visais atvejais, bet emocijos – jokios, išskyrus kelių ryškesnių objektų adresu.

Kita vertus, Irmantas Jankaitis turėjo alibi – už valandos Mažojoje salėje vyko spektaklis „Evoliucija“ (scenarijaus autorius ir režisierius – Šarūnas Datenis, dailininkai – Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiom Brančel, 2015), kuriame vaidino beveik visi tie patys, o pagrindinį – Mokslininko vaidmenį – Irmantas Jankaitis. Ir būtent šiame spektaklyje, kur aktoriui leista skleistis į visas puses, jo talentas pasirodė visu pajėgumu.

Šis mokslinis nuotykis visai šeimai – išradingas, gyvas, jaunuosius žiūrovus įtraukiantis spektaklis. Nors jame be atvangos kalbama, jį žiūrėję keli ukrainiečiai taip pat dėmesingai sekė. Jankaitis ir pradeda, ir veda, ir pabaigia spektaklio evoliuciją. Kitaip tariant, dėl jo, jam ir apie jį pastatytas šis spektaklis. Tai, kas buvo prieš septynerius metus, šiandien jau pakitę, net ilgų plaukų peruko Mokslininkas neužsideda, nes jis tapo nereikalingas: Jankaitis pats save režisuoja, ir jokių pagalbinių priemonių jam nereikia.

Šis aktorius sukasi, dūzgia lyg bitė avilyje. Jo svarbiausia misija – sujungti spektaklį su žiūrovais, nepaliekant jų vien stebėtojais. Toks proto ir spektaklio dinamikos junginys. Mąstymas ir tikslus spektaklio tiksėjimas. Jankaitis sugebėjo išlaviruoti pačiose netikėčiausiose, nepatogiausiose spektaklio akimirkose, visus palikdamas laimingus. Režisierius ir dailininkai sukūrė tokias aplinkybes, kuriose aktoriui neliko jokių pakartojimų iš anksčiau vaidintų spektaklių: jis tiesiog naudojosi tais objektais, tuo rekvizitu, kuris buvo būtinas demonstruojant, kaip ir iš ko išsivystė žmogus, teisingus taškus sudėdamas ir antžmogio charakteristikai, kuri šiandien aktuali bet kuriam nors kiek mąstančiam Žemės žmogui. Jankaitis taip įsišėlo, kad drąsiai kontaktavo su kiekvienu į jį besikreipiančiu, tuo pačiu nevengdamas ir griežtesnių pastabų. Tarkim, nėra ko be reikalo sukti didelio, butaforų pagaminto gaublio, kuris įkurdintas šalia pirmos žiūrovinės eilės ir lengvai vaikų pasiekiamas, ir gali bet kada nulėkti nuo savo ašies. Aktorius lengvai, su humoru „nuslopina“ tuos žiūrovus, kurie ima dominuoti savo hiperaktyvumu. Vaikus jis nesunkiai įtraukia į įvairius apmąstymus, ir spektaklis tampa tam tikra pamoka. Įdomu tai, kad Jankaitis nieko nedaro, nesako atsainiai: prireikus jis pataiso kiekvieną scenovaizdžio detalę, ypač gražiai įvertina moksliukus, ir tai daro taip atidžiai, kad ir nežinantys bando pasitempti, mėgindami ką nors tyliai atsakyti. Aktorius iškart įsidėmi begalę vaikų vardų, todėl netrukus tas ryšys tampa dar tampresnis ir šiltesnis.

Irmantas Jankaitis – Mokslininkas. Spektaklis „Evoliucija“ | Mašos Frolovos nuotr.

Irmantas Jankaitis – Mokslininkas. Spektaklis „Evoliucija“ | Mašos Frolovos nuotr.

Jankaitis tokiame spektaklyje jaučiasi dievu. Net profesoriaus padėjėją Stasiuką vaidinantis Imantas Precas pabando „atsikeršyti“ jam, replikuodamas dėl jo per didelės įtakos visai spektaklio raidai ir konkrečiai jo, nelaimėlio, įvairiems nutikimams. Šalia Jankaičio visiems yra ką veikti, nes jis pastebi visus, pylos „išrašo“, o teisingai atsakiusiems į klausimus išradingai pagiria. Spektaklis tampa improvizacijų lavina. Ir nors jam tenka vaidinti keliasdešimt centimetrų nuo vaikučių, niekas jo nebijo, kaip to Meškiuko, nors balsas jo šiame spektaklyje dar galingesnis. Vaikų meilė šiam aktoriui labai atvira, skatinanti ir tėvelius atsiverti kūrybos grožiui.

Kartais atrodo, kad „Evoliucijoje“ Irmantas Jankaitis net ne vaidina, o eksperimentuoja su pačia publika, priversdamas žiūrovus evoliucionuoti kartu su teksto autoriaus ir režisieriaus Šarūno Datenio užkoduota medžiaga. Iš pradžių atrodė, kad spektaklis bus daugiau „berniukiškas“, bet jo visa gudrybė yra proto galiose, kurios pavaldžios visiems. Didelę įtaką šiam spektakliui daro dailininkai-išradėjai – Dubra, Suncovas ir Brančel, tad Jankaičiui su savo „asistentais“, partneriais – Karoliu Algimantu Butvidu, Imantu Precu (keičiasi su Dainiumi Taručiu) ir Lijana Muštašvili (keičiasi su Indre Storpirštiene) belieka tik laisvai interpretuoti įvairias aplinkybes. Jankaičio greitakalbės, kalbinė raiška, loginių kirčių puiki dėlionė, biologinių, zoologinių, cheminių, fizikinių žinių išmanymas taip pat užburia. Aktorius kiekvieną sakomą mintį smulkiai apgalvojęs ir papildęs savo interpretacijomis. Rodos, žinios „pirmai klasei“, bet vis pasitikrinti norisi, ar viską iki jam ištariant tu teisingai atsakytum. Šis spektaklis tikrai skirtas visai šeimai, tai – ne reklaminė vilionė.

Teatro „Lėlė“ Mažoji salė išlieka auksine erdve. Čia rodomi spektakliai beveik visi geri. Bet kaip malonu juos žiūrėti, kai vaidina tokios teatro asmenybės, kaip Irmantas Jankaitis!