Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 31 sausio d. 14:17
Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: Smetona Antanas
„Vilniaus vardai“
Antanas Smetona

Prezidentas Antanas Smetona. J. Tallat Kelpšienės nuotr., 1928; Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446)

 Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių Lietuvos ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, profesorius Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato Antaną Smetoną (1874–1944). Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Smetona Antanas (1874–1944), lietuvių publicistas ir politikas, pirmasis ir ketvirtasis Lietuvos prezidentas, gyvenimo pabaigoje – politinis emigrantas. Gimė, anot jo paties, nuošaliame senoviškame kampelyje, Užulėnio kaime, ne per toliausiai nuo Ukmergės, mažažemių šeimoje. Ėjo mokslus Mintaujoje (dab. Jelgava) ir Petrapilyje. Jau tuo metu dalyvavo veikloje prieš tautinių ir religinių teisių pažeidimus (pavyzdžiui, garsiame Mintaujos mokinių streike prieš rusiškas pamaldas). Baigęs Teisės fakultetą Petrapilyje, 1902 m. įsikūrė Vilniuje, iš pradžių advokatavo, paskui tarnavo banke. Nuomojosi su žmona trijų kambarių butą, kur vakarais, ypač šeštadieniais, rinkdavosi lietuvių inteligentai. Suartėjo su „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ būreliu, kartu su kitais vadovavo draugijai „Vilniaus aušra“, kuri rūpinosi lietuvybe mokyklose.

Antanas Smetona

Prezidentas Antanas Smetona. J. Tallat Kelpšienės nuotr., 1928

Smetona buvo vienas iš svarbiausių Didžiojo Vilniaus seimo (1905) dalyvių, atstovavo jame Lietuvių demokratų partijai, 1908 m. iš jos išstojo. 1907–1913 m. leido ir redagavo Vilniuje laikraštį Viltis, 1914–1915 m. – laikraštį Vairas. Juose kūrė būsimos tautininkų partijos programą ir plėtojo jos ideologiją. Lietuvą Smetona suprato kaip etninį vienetą, kurį jungia pirmiausia kalba, ekonominiai poreikiai ir bendra ateitis: jis kėlė tautinės vienybės šūkį, rūpinosi švietimu bei kultūra ir aršiai priešinosi lenkų dominavimui Lietuvoje, ypač Vilnijoje. Jo pažiūros, atitikusios lietuvių sodiečių bei inteligentijos interesus, tapo labai populiarios ir tebėra įtakingos ligi šiol. Beje, Smetona visada pabrėžė, jog tiktai Vilnius gali būti lietuvių tautinės kultūros bei valstybės centru. Jo laikais tai anaiptol nebuvo akivaizdu, nes lietuviškai kalbančių žmonių Vilniuje buvo nedaug (ne vienas veikėjas, ypač krikščionių demokratų, laikė svarbesniu centru „Palemono miestą“ Kauną).

Susiję:

Per Pirmąjį pasaulinį karą Smetona tapo svarbiausiu lietuvių politiniu veikėju. Dalyvaudamas konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, siūlydamas laipsniškų žingsnių taktiką ir orientuodamasis pirmiausia į Vokietiją, jis drauge su kitais siekė Lietuvos nepriklausomybės etninėje teritorijoje su sostine Vilniumi. 1917 m. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku, 1918 m. vasario 16 d. tapo vienu iš Nepriklausomybės akto signatarų. Tų pačių metų pabaigoje pasitraukė nuo bolševikų kariuomenės į Berlyną, iš ten grįžo į Kauną ir Vilniaus daugiau nebematė.

Valstybės Taryba išrinko Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu (1919–1920). Vėliau jis buvo išstumtas į opoziciją ir daugiausia atsidėjo publicistikai, jo politinė įtaka sumenko. 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs perversmas pašalino kairiosios pakraipos vyriausybę ir teisėtą prezidentą Kazį Grinių. Perversmininkai pakvietė į prezidentus Smetoną. Jo autoritarinė valdžia truko ligi 1940 metų. Kai Vilnius 1939 m. grįžo Lietuvai, Smetona dėl grėsmingos tarptautinės padėties nespėjo – beje, ir neskubėjo – persikelti į sostinę: rengėsi nuvykti Vilniun 1940 m. birželio 23 d., bet kaip tik tuo metu Lietuvą okupavo stalinistinės SSRS kariuomenė. Birželio 15 d., įvažiuojant į Kauną sovietų tankams, Smetona pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV ir tenai (Klivlando mieste) žuvo savo namuose per gaisrą.

Antanas Smetona

Antanas Smetona. Skulpt. B. Šaliamoras, ~1934

Smetonos asmuo ir veikla istorikų vertinami gana įvairiai, bet sunku nepripažinti jo vaidmens atkuriant bei stiprinant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Autoritarinė Smetonos valdžia ir „tautos vado“ kultas kėlė daugelio, net ir jaunesniųjų tautininkų, nepasitenkinimą („kovoti prieš Smetoną“ buvo madinga), tačiau jo laikais labai sutvirtėjo ir Lietuvos ekonomika, ir kultūra. Sakoma, jog Smetona neparengė Lietuvos pasipriešinti okupacijai (nors paskutiniame vyriausybės posėdyje ragino bent simboliškai gintis). Antra vertus, jo pasitraukimas iš esmės buvo teisingas žingsnis, nes pabrėžė Lietuvos okupacijos ir vėlesnės aneksijos nelegalumą. Gyvenimo pabaigoje jis užėmė vienintelę moraliai neginčijamą tuo metu poziciją, orientuodamasis ne į nacių Vokietiją, o į Vakarų sąjungininkus. Vilniaus likimui reikšmingas buvo atkaklus Smetonos nusistatymas tik Vilnių laikyti tikrąja Lietuvos sostine. Tą požiūrį jis gebėjo paversti plačių lietuvių tautos sluoksnių nusistatymu.

Tilto g. 1 yra Smetonai skirta memorialinė lenta (ten jis gyveno 1907–1908 m.). Jo vardu vadinama viena iš gatvių miesto centre: šalia jos yra kitų dviejų tarpukario Lietuvos prezidentų – Aleksandro Stulginskio (1885–1969) ir Kazio Griniaus (1866–1950) gatvės.

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 13).

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!