Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 1 vasario d. 19:32
„Dievo avinėlis“ pagal Martyną Rimeikį: dokumentinėje medžiagoje – legendinio kūrinio virsmas spektakliu
Dievo avinelis

„Dievo avinėlis“. Generalinė repeticija | Pranešimo spaudai nuotr.

Dokumentinis projektas „Teatro repeticijos“, fiksuojantis skirtingų Lietuvos teatro režisierių kūrybos genezę ir skirtingų spektaklių atsiradimo procesus, pristato trečiąją ciklo dalį, kurioje – choreografo Martyno Rimeikio režisuoto Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ repeticijos.

1982 m. sukurtas ir legenda tapęs „Dievo avinėlis“ 2022 m. rudenį buvo pirmą kartą pastatytas teatro scenoje pilna sudėtimi, apimančia visus kompozitoriaus numatytus sceninės raiškos elementus. 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsisakyta minčių statyti kūrinį partizaninės kovos tema, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m., režisierius Jonas Vaitkus perkėlė jį į Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro sceną, atskiri fragmentai nuskambėjo simfoniniuose koncertuose. Vis dėlto tai nebuvo sumanymo didingumą atskleidžiantis opera-baletas, kokį savo vaizduotėje ilgai nešiojosi kompozitorius.

Menotyrininkas ir šokio istorikas Helmutas Šabasevičius „Dievo avinėlį“ įvardijo kaip vieną įsimintiniausių 2022 m. teatro įvykių. Jo teigimu, režisierius ir choreografas M. Rimeikis sukūrė spektaklį, kuriame prozą nurungia poezija, su muzikos sparnais pakylanti į asociatyvių apmąstymų erdves. Romano herojai, pagrindinės temos išlieka, bet jų santykiai netenka buitiškumo atsidūrus akistatoje su amžinybe virstančiu laiku, kurį ženklina juodos ir baltos mirties spalvos.

Dievo avinelis

„Dievo avinėlis“. Generalinė repeticija | Pranešimo spaudai nuotr.

Libreto autoriai: lietuvių literatūros klasikai

„Tuo metu buvau labai įsitraukęs į vokalinę muziką ir norėjau parašyti operą, bet ne istorinę apie praėjusius laikus, o tų dienų. Partizanų tada nebebuvo, bet jų tema Lietuvoje dar buvo labai skaudi. Ieškodamas siužetų, daug skaičiau. Po ranka pasitaikė Rimanto Šavelio romanas „Dievo avinėlis“. Rašytojas mano prašymu sukūrė pradinį libreto „karkasą“. Tada pasikvietėme poetą Marcelijų Martinaitį, kuris pridėjo keletą gražių epizodų, parašytų labai ilgais, gremėzdiškais sakiniais. Galiausiai kreipėmės į Sigitą Gedą, kuris suteikė tekstui lakoniškumo ir liaudiško humoro. Taip gimė galutinis „Dievo avinėlio“ libreto variantas. Apie tai, kad šiame spektaklyje opera jungsis su baletu, galvojau nuo pat pradžių, palikdamas didelius muzikos epizodus, skirtus vien šokiui, be jokio dainavimo“, – prieš keturis dešimtmečius prasidėjusį kūrybos procesą prisimena F. Bajoras.

Dievo avinelis

„Dievo avinėlis“. Generalinė repeticija | Pranešimo spaudai nuotr.

Ateina laikas – tiesos laikas

Spektaklio režisieriaus ir choreografo M. Rimeikio teigimu, „Dievo avinėlis“ perteikia materialaus ir nematomo pasaulių sąveiką. Dvasinis pasaulis ar kolektyvinė atmintis visą laiką yra šalia mūsų, bet į materialius dalykus susitelkęs žmogus dažniausiai jo neišgirsta.

„Kalbantis su kompozitoriumi išryškėjo, kad mums abiems nesinori atkuriamosios dokumentikos apie pokario laikotarpį, nes prasminiai „Dievo avinėlio“ akcentai yra visai kitur. Nevengiame pokario kovų temos, bet tai labiau laiko aplinkybės, negu esmė. Ne veltui kūrinio finale choras skelbia: „Ateina laikas – tiesos laikas!“. Pagrindinis spektaklio personažas – žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje. Dabar, išgyvendami sudėtingą laikotarpį, mes visi esame ribinėje situacijoje, todėl susimąstymas, kaip gyvename ir kas iš tikrųjų svarbu, man yra šio spektaklio esmė”, – teigia spektaklio režisierius ir choreografas M. Rimeikis.

Spektaklį kūrė kompozitorius Feliksas Bajoras, režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis, libreto autorius Rimantas Šavelis, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas.

 

Dokumentinis projektas „Teatro repeticijos“ (VšĮ „Ketvirta versija“) fiksuoja skirtingų Lietuvos teatro režisierių kūrybos genezę ir spektaklio atsiradimo procesą. 2020 m. buvo pristatyta pirmoji projekto dalis – Gintaro Varno spektaklių „Sombras“ pagal Federico Garcíos Lorcos ir Luigi Pirandello tekstus (Kauno dramos teatras, 2019) ir „Gyvenimas – tai sapnas“ pagal Pedro Calderóno de la Barcos pjesę (Krokuvos teatras „Bagatela“, 2019) repeticijų filmuota medžiaga. 2021 m. – Oskaro Koršunovo spektaklio „Otelas“ (OKT/Vilniaus miesto teatras, 2021) repeticijos. 2023 m. pristatatomos Martyno Rimeikio režisuojamo Felikso Bajoro operos-baleto „Dievo avinėlis“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2022) repeticijos.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!