Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.; Viktoras Paukštelis. Autoportretas. 2022 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Europos kultūros sostinės titulas įsiūbavo Kauną – čia ir toliau vyksta įdomūs renginiai. Vasario 16-ąją nusprendus sutikti Laikinojoje sostinėje, šventė vyko jos specialiai nešvenčiant.

Paukštelis

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, aplink kurį ir kuriame vyksta pagrindiniai šio miesto renginiai, švenčių dienomis alsavo neįtikėtina gyvybe. Pačiame muziejuje buvo atidaryta unikalaus lietuvių menininko – pianisto ir tapytojo Viktoro Paukštelio paroda, prieš kurią muziejaus Muzikos salėje menininkas atliko Johanno Sebastiano Bacho ir Frédérico Chopino kūrinius. Laisvės pojūtis atlikėjui leido per trumpą laiką tiek įsijausti į kūrinių pasaulį, kad rodėsi, jog sėdi garsiausioje pasaulio salėje su pačiu geriausiu akustiniu lauku. Be jokių natų Paukštelis leido muzikai sklisti taip, kad Bacho Angliškoji siuita nr. 3 g-moll (BWV 808) įgijo tokį platų asociacijų lauką, jog kartkartėm priminė ir Čiurlionio muzikinius leitmotyvus, asocijavosi su įvairiais vaizdiniais, jūros peizažu, kuris, kaip netrukus išaiškėjo, iš tiesų yra ištapytas.

Viktoras Paukštelis. Jūra. 2022 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Antrajame aukšte įsikūrusi Viktoro Paukštelio naujausių darbų paroda (kuratorė – Raminta Jurėnaitė) – tikras atradimas. Menininko darbai parodose sutinkami jau ne pirmus metus, tačiau jie kaskart iš naujo nustebina. Šįkart visi darbai didelio formato, apjungti vienos temos – muzikos. Visi jie monochrominiai, nors iki šiol Paukšteliui buvo būdinga spalvų įvairovė. Šįkart į vieną ar kitą paveikslą tik minimaliai įvesta kokia nors spalva. Dažniausiai tai mėlynas potėpis ar raudonas „siūlas“, raižantis, atrodytų, kruopščiai nutapytą paveikslą. Įsimintiniausias paveikslas – Richardo Wagnerio portretas, kurį skrodžia jo paties minčių audra. Genijus, muzikos reformatorius – asociacijų laukas išsiplečia ir tapyba ima skambėti įvairiomis kryptimis. Ar Paukštelio tapyba naikina meno galios mitą ar dar labiau jį sustiprina?

Viktoras Paukštelis. Misteris W. 2021 | Daivos Šabasevičienės nuotr.; Viktoras Paukštelis. Fleitininkas (pagal É.Monet). 2022 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Šie du – muziko ir dailininko pradai, menininko universalumas – ne vien intensyvaus darbo rezultatas. Su pasauliu Paukštelis kalbasi ne tik grodamas ar tapydamas. Pirmiausia, jis yra filosofas, leisdamas ne tik fiksuoti ir atpažinti pasaulį, bet ir suteikti jam naujas slinktis. Su tapybos pagalba jis fiksuoja muziką, tiksliau, tą būseną, kuri įvyksta nuskambėjus garsui. Paukštelis tapo muzikos judesį, matydamas ir girdėdamas dar neišgrotas natas. Pavyzdžiui, Édouardo Manet „Fleitininkas“ Paukštelio vaizduotėje iki galo „nematerializuotas“. Jo fleita šalia, mes regime tik Fleitininko tuščias rankas, bet jos jau judesyje, berniukas jau girdi muziką, o dailininkas neleidžia šiai būsenai būti išbaigtai. Būtent žiūrovui leista užbaigti drobę, jam leista ne tik vaizdu, bet ir įsivaizduojamu garsu pajusti tai, ką kalba muzikos instrumentas, kai prie jo prisiliečia žmogus. Radikaliausias XIX amžiaus pabaigos Paryžiaus novatorius Manet mažąjį muzikantą nutapė raudonomis kelnėmis, su kepuraite, bepučiantį savo instrumentą ir žiūrintį tiesiai į mus. Paukštelis išsaugo kompoziciją, bet atsisako spalvos, būtent monochromija jis siekia įveiksminti garsą. Toks dialogas su kūriniu skatina lyginti laikotarpius, tapybos manieras, turinio prasmes. Galų gale imi justi amžininko pasaulį, tą siekį per savo asmeninę patirtį priversti stebintįjį suvokti naujus, iki šiol žinotus, bet ne visada patirtus dalykus. Toks Paukštelio subjektyvumas tampa universalia patirtimi, jis tampa atpažįstamas. Neatsitiktinai prie jo darbų ilgesniam laikui stabteli patys įvairiausi parodos lankytojai. Muzikos tema tapyboje – unikalus, savaip čiurlioniškas atvejis. Smarkių potėpių meistras net ir be spalvos išlaiko sugestiją. Jam nesvetimas ir švelnus humoro jausmas. Prieš akis – didžiulis paukštis. Tai – Paukštelio autoportretas. Tokį mes jį ir pažįstame – muziką ir tapytoją, kartas nuo karto skrodžiantį meno pasaulio erdves.

Viktoras Paukštelis. Be pavadinimo. 2021 | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Vydūnas

Vydūno tiesos dabartinėje Lietuvoje skleidžiamos tik uždarose mokslininkų bendruomenėse, tad išgirsti jo tekstus, skambančius Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Ne sau žmonės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre – kultūrinės brandos ženklas. Vasario 16-osios išvakarėse šis teatras nušvito balkšva, viso spektaklio metu beveik nekintančia šviesa, kuri sceninį veiksmą pavertė poetine misterija, spinduliuojančia amžinybės tiesomis. Teatro misija tokia ir turi būti: ne pristatyti tobulybę ar eksperimentais kvepiantį „produktą“, o žadinti sąmonę, tiek budinant tautą, tiek skatinant pažinti savo ištakas, suprantant jų tąsos būtinybę. Vydūno tekstai, tariami Kauno dramos teatro scenoje, yra tiek pat svarbūs, kaip ir antrąkart iškovota Nepriklausomybė. Kai kurie iš jų skamba taip organiškai, jog atrodė, kad tai režisieriaus ar net pačių aktorių interpretacijos. Dvi valandas trunkantis spektaklis sugėrė galybę filosofinių apmąstymų, kurie aktorių lūpose kartais buvo suasmeninti, o kartais tapo apibendrinimais, atveriančiais naujus apmąstymus Ukrainos karo fone. Bet kokiu atveju, Vydūnas šiandien reikalauja ramios, mąstančios auditorijos, teatriniuose labirintuose ieškančios aukštesnių vertybių, o ne kasdienybėje smilkstančių tekstų.

Vienos dalies misterija sudaryta iš Vydūno dramų – trilogijos „Probočių šešėliai“ („Anga“, „Vėtra“, „Ne sau žmonės“, „Šventa ugnis“), tragedijos „Pasaulio gaisras“, taip pat straipsnių ir laiškų. Vaitkus visada garsėjo aistra sudėtingų kūrinių inscenizacijas rašyti pats. Kurti dramaturginį audinį tuomet, kai tekstai tarytum nukelia į bendratis, į gyvenimo transcendenciją, kai realybė susikryžmina su anapusybe, režisieriui rūpėjo ir prieš kelis dešimtmečius, kai tame pačiame teatre kūrė Broniaus Kutavičiaus ir Sigito Gedos „Strazdą – žalią paukštį“, ir šiandien, kai naujoji misterija taip pat tapo dramma per musica. Naudodamas anapusines kategorijas, režisierius siekia teatriniu tekstu pabrėži, išryškinti egzistencinę laisvę, ją priartindamas prie žmogaus patyrimų. Kiekviena vydūniška tiesa Vaitkui tapo svarbi ne kaip deklaracija, bet kaip nuoroda į galimybę paneigti nevisavertę aplinką, sąmoningai pasirenkant dvasinės kultūros ugdymą. Ši teatrinė kelionė taip pat reikalauja ypatingo susikaupimo ir ypatingos aplinkos, – Vasario 16-oji tam tapo palanki. Spektaklio metu žiūrovai nuščiuvę klausėsi tiesų, lyg jos būtų skelbiamos Jono Basanavičiaus ar jį sekusiųjų lietuvių tautos budintojų.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Iš pažiūros komplikuotas spektaklio pavadinimas „Ne sau žmonės“ vis dėlto labai tiksliai nusako kūrinio tikslą, kurį įvairiuose tekstuose iliustruoja pats Vydūnas: „Gyvenu Amžinojoj Meilėje ir Malonėje. Ir norėčiau kitiems žmonėms įvairiuose tekstuose padaryti galimą taip manyti ir tikėti.“ Rašydamas naują sceninį kūrinį, Vaitkus Vydūno neredagavo. Jo inscenizacija – tai atskirų minčių, siužetų junginys, paliekant autentiškus Vydūno išsireiškimus, sakinių konstrukcijas, kalbą. Ir visa tai spektaklio neapsunkina. Anaiptol, girdint įvairias mintis, besiliejančias iš pačių įvairiausių personažų, supranti jų svarbumą, būtinybę būti ištartomis.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Dramos teatre nebūdinga rodyti žmogaus tobulėjimo paskutinį etapą absoliuto akivaizdoje. Šioje filosofinėje abstrakcijoje „Ne sau žmonės“ aktoriai kartais nesufokusuoja minties, daugelį svarbių žodžių „nurydami“ ar tardami neaiškiai, patylomis. Tačiau spektakliui įpusėjus, kuomet daugiau tekstų skiriama žmogaus ir tautos santykiui išreikšti, mintys, skirtos tarnystei, apsidavimui, tampa artimos, suprantamos, – gal dėl to ir sklandžiai perteikiamos. Įpusėjus veiksmui spektaklis atsigauna, ima alsuoti, tampa suprantamas, nors stilistiškai lieka poetine misterija.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Toks Vydūno perskaitymas didžia dalimi priklauso nuo dailininko Jono Arčikausko sprendimo. Režisierius, visą kūrybinį gyvenimą nemažai dėmesio skirdamas spektaklių vizualumui, ir šįkart leido dailininkui sukurti atvirai vizualinę misteriją, kurioje vaizdiniai kartu su personažais ne mažiau svarbūs, nei patys tekstai. Ypač tai akivaizdu spektaklio pradžioje, kai režisierius pirmenybę atiduoda vaizdiniams. Jis atvirai pripažįsta, kad panteistinės dvasios spektaklis neišvengiamai turi remtis plačiaformačiais vaizdiniais. Tuo tarpu nuopuolio ir prisikėlimo idėjas Vaitkus skelbia personažus priartindamas prie žiūrovų, tokiu būdu nevengdamas tam tikros statikos ir antiteatrinės išraiškos. Antrojoje spektaklio dalyje vaizdas išlieka tas pats – monochromiškas, su iš praeities atklydusiomis pamėklėmis, tačiau žodžių dokumentalumas tampa tiek pat svarbus, kaip ir Nepriklausomybės aikštėje įvykęs Vasario 16-ajai skirtas renginys, su visais dvasiniais pakylėjimais ir žmonių susitelkimu tragedijos akivaizdoje.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Ritualinis reginys, sąmoningai įjungiant praeities spektaklių vaizdinius, veiksmui suteikė sakralumo, paslapties. Ypač brangintinos scenos, kuriose visa tai sustiprino Tomo Kutavičiaus sukurti muzikiniai motyvai. Tai – XXI amžiaus kompozicijos dariniai, tačiau čia pat jie jungėsi su Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto unikalaus skambėjimo liaudies dainomis, sudarydami savarankiškai egzistuojantį muzikinį audinį, kuris tam tikrais momentais peraugo į šiuolaikinę operą. Čia vienodai svarbūs ir chorai, ir vokalinės solo partijos. Kutavičius vidūniškai susitelkė į esamas dramos teatro pajėgas ir pasiekė neįtikėtino rezultato. Spektaklis „Ne sau žmonės“ užaugintas, sukurtas teatrui ištikimų kūrėjų. Jo dvasią sudaro jaunieji, dar neseniai teatro istoriją pradėję rašyti aktoriai. Spektaklio metu tarp jų net kūrybinė konkurencija susiformuoja. Kartais atrodo, laimi merginos, dainuodamos gražiais balsais, tačiau čia pat jas keičiantys vyrai savo sudėtingomis variacijomis nė kiek nenusileidžia partnerėms. Chorai ir pavieniai balsai tampa kaip sceniniai dialogai. Spektaklio muzika – ne fonas, ne papildymas, o visavertė kūrinio dalis, formuojanti bendrą kūrinio polifoniją.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Ypač gražios scenos, kuomet Arčikausko vaizdinių teatrą pratęsia Rido Beržausko ir Vladimiro Šerstabojevo vaizdo projekcijos, o gal net paties scenografo sugalvoti vertikaliai judančių linijų ir garso junginiai, stebinantys žiūrovą. Atrodytų, nieko naujo nei technologine, nei vaizdine prasme kūrėjai nekuria, tačiau rezultatas paveikus. Jeigu pradžioje kiek šlubavo spektaklio dinamika, tai vėliau susikalbėjimas įvyko, archetipiniai ženklai padėjo apibendrinti ir muzikines Kutavičiaus prasmes.

Spektaklyje – du tuzinai aktorių. Juos padėjo apvaldyti choreografė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Monochromiškos būtybės kartais veikė kaip personažai-individai, kartais virsdavo Gamtos jėgomis. Šioje filosofinėje misterijoje įvairių kompozicinių junginių susiformavimui ir išsiskaidymui būtent plastika tapo svarbi. Vyresnės kartos aktoriams lyg ir pritrūko noro atviriau jungti tekstą su plastika, tačiau jaunieji integravosi į nuolatinio judėjimo sklidiną medžiagą, leisdami vientisiau rastis spektaklio polifoniškumui neskaidant jo į atskiras scenas.

Kiekvienam aktoriui skirti kelių veikėjų tekstai, tačiau šis sugretinimas savaip artimas Vydūnui. Jo personažų erdvė nepaprastai sudėtinga, nes kiekvienas iš jų kalba nuo savęs tam, kad išliktų individu tarp visos gausos jį supančiųjų. Svarbu išlikti stipriam, savitam, kai tiek daug pagundų susiniveliuoti… Svarbiausia – nebijoti išlikti kitokiu. Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Motiejus Ivanauskas, Vaidas Maršalka, Iveta Raulinaitytė, Greta Šepliakovaitė, Inga Mikutavičiūtė, Agnieška Ravdo, Audronė Paškonytė, Daiva Rudokaitė, Sigitas Šidlauskas, Andrius Alešiūnas, Dovydas Pabarčius, Henrikas Savickis, Gintautas Bejeris, Justina Burškaitytė, Saulius Čiučelis, Kamilė Lebedytė, Saulė Sakalauskaitė, Martyna Gedvilaitė, Goda Petkutė, Eugenija Bendoriūtė, Marius Karolis Gotbergas ir Kęstutis Povilaitis įgyvendino tai, kas beveik neįmanoma – suvaidino tai, kas peržengia įprasto žmogaus galias, kas gretinama su gamtos stichijomis, jų galia. Sujungė realų žmogų su dvasia, su mirusiųjų karalyste ar ateities vizijomis… Juk lietuvių vardynas yra išplėstas būtent Vydūno, jo mintyse deivės tapo daivomis ir panašiai. Neatsitiktinai Vydūną cituodavo Lietuvos partizanai, nes jis sunkiausiais gyvenimo etapais kėlė dvasią, atvirai kviesdamas nepasiduoti nutautinimui.

Spektaklis „Ne sau žmonės“ (rež. Jonas Vaitkus) Nacionalinis Kauno dramos teatras | Svetlanos Baturos nuotr.

Vydūnas prikeltas teatre. Šiandien jis gyvas ir artimas, šiandien jis reikalingas ir išgirstas. Retai tokioje tyloje ir taip pakylėtai gali jaustis dramos teatro žiūrovai. Spektaklis „Ne sau žmonės“ išsiskiria vidiniu turiniu, siekiu prabilti į kiekvieną atskirai tam, kad gimtų vienybė. Vydūno egzaminas išlaikytas: žmogus – sau, žmogus – tautai ir žmogus – žmonijai. Tik jausdamas savo tautos šaknis žmogus gali tapti žmonijos dalimi. Anot Vydūno, „pasaulis yra pilnas taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nori pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštąją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Tik tada išnyksta ir tai, kas tarp žmonių viso piktumo ir žemumo pradžia yra.“ Spektaklis pilnas išminties, ir ji tik pradeda kerotis, nes kol kuriami tokie spektakliai, galvojama apie techninę spektaklio struktūrą, tačiau veiksmui įsibėgėjus, prasideda tikrasis jų gyvenimas. Vien dėl to šiam spektakliui reikia įsibėgėjimo, išsilaisvinimo, kad mintis taptų greitesnė už žodį, kad aktoriai drąsiau suvoktų Vydūno tekstų misionieriškumą ir siektų juos kuo raiškiau paskleisti.