Gediminaičių stulpai Paparčiuose | Andrejaus Tomenko nuotr.
Kad Lietuvoje rastum stebuklų, nebūtina ieškoti paparčio žiedo. Galima rasti… ir patį papartį! O tiksliau – Paparčių kaimą, kuriame dar žiba didingas LDK palikimas – dominikonų vienuolyno likučiai. Ir nors šie likučiai, tikrąja ta žodžio prasme, yra tik likučiai, ypatinga vietos istorija ir jos tąsa Paparčius paverčia stebuklinga, apsilankymo verta vieta.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2020 m. gruodžio 29 d. portale vilniausgalerija.lt
Filosofijos profesoriai ir didžiausia biblioteka
Paparčių vienuolynas pradėtas statyti 1650 m. LDK iždininko Stanislovo Beinarto iniciatyva. Būdamas aktyvus krikščionybės skleidėjas, S. Beinartas dominikonams negailėjo nieko: šalia buvusio Paparčių dvaro pastatų išdygo ištaigingas dviejų aukštų vienuolynas su bažnyčia bei vidiniu kiemu, vienuoliams užrašyta ir nemažai aplinkinių žemių. Buvusį vienuolyno grožį savo knygoje „Kelionė Nerimi“ giria ir XIX a. etnografas Konstantinas Tiškevičius: „Praplaukiant šią vietą, kairiajame jos krante, iš už kėnių tamsio tolumoje kyšo du balti bokštai ir nuostabios bažnyčios stogas, kurių taisyklingos linijos ir dailūs kontūrai aiškiu baltumu vilioja ir išryškėja žaliame kraštovaizdyje…“
Dominikonų vienuolyno vartai | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Dominikonų vienuolyno vartai | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Dominikonų vienuolyno vartai | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Dominikonų vienuolyno vartai | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Žinoma, vienuolynas garsėjo ne tik dailiais bokštais: jame veikė seminarija, kurioje dėstė vienuoliai (neretai – teologijos ar filosofijos profesoriai žinias įgiję didžiausiuose Europos miestuose), švietėjišką misija palaikė ir milžiniška vienuolyno biblioteka. Manoma, kad vienu metu ši biblioteka buvo didžiausia Lietuvoje, o dėl retų leidinių į vienuolyną atvykdavo ir svečiai iš tolimiausių kampelių. Beveik du šimtus metų vienuolynas tiesiog klestėjo tuo pačiu metu keldamas ir visos apylinkės gyvenimo lygį: vieta tapo ne tik religiniu, moksliniu, bet ir ūkio centru. Deja, bet po 1863 m. sukilimo žymusis vienuolynas buvo visiškai nugriautas: tai buvo žiauri caro bausmė už aktyvią vienuolyno veiklą remiant sukilėlius. Šiandien iš vienuolyno nelikę beveik nieko, išskyrus koplyčią, senuosius vartus (beje, labai siurrealistiškai prijungtus prie medinio namo), vienuolių sodintas obelis ir vietines legendas.
Paslaptiniai tuneliai iki Kernavės
O legendų apie turtingąjį vienuolyną netrūko [Driaučiūnaitė R, 2008]: pasakojama ir apie link Kernavės nutiestus tunelius, ir tarpukariu šiuose tuneliuose moksleivių rastą lobį, ir apie tariamai atkastas vienuolių vyno statines (ši, jau sovietmečiu balandžio 1-ąją „paleista“ naujiena, iš tiesų sukėlė didelį tuometinės valdžios susidomėjimą). Ir nors legendas šiandien jau sunku atskirti nuo tiesos, aišku viena – vienuolyno dvasia dar ilgai gyveno kartu su Paparčių kaimo gyventojais. Vienas iš jau įrodytų šio ryšio ženklų– tarpukariu gimusi tradicija per atlaidus keliauti iš Paparčių naujosios bažnyčios į senąją vienuolyno teritoriją: jo griuvėsių vietoje laikytos pamaldos, o šalia augusiame medyje netgi įtaisytas varpas.
Šiandien dar viena legendų tąsa tampa ir visai netoliese įsikūręs Aušrinės Marijos moterų vienuolynas. Tai vienas asketiškiausių, uždariausių ir paslaptingiausių vienuolynų Lietuvoje: jau jo prieigose pasitinka ženklai prašantys laikytis tylos ir gerbti vienuolių ramybę. Šios vietos parinkimas naujajam vienuolynui neabejotinai turi sąsają su senuoju: pirmąsias seseris dar 1994 m. į Lietuvą pakvietė Audrys Juozas Bačkis.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Koplyčia su vaizdu į piliakalnį
Lietuvoje taip jau susiklostė, kad po kiekviena unikalia krikščioniška istorija slypi unikali pagoniška istorija. Paparčiai – ne išimtis. Nuo seno minima, kad dailioje vietoje įsikūrusi gyvenvietė su dvaru visais laikais traukė LDK didikų dėmesį, taigi nenuostabu, kad S. Beinartas dominikonams padovanojo būtent šias žemes. Dar vienas istorinis objektas, puikiai matomas nuo išlikusios koplyčios ir keliantis klausimų apie būtent šios vietos svarbą vienuolyno atsiradimui, yra Paparčių piliakalnis. Nors Žiežmaros upelio krante ir pakankamai netoli Neries pūpsantis piliakalnis sistemingai netyrinėtas, yra spėjimų, kad ant jo stovėjusi reikšminga pilis, o Tarasenkos aprašymuose minimos ir legendos apie ant piliakalnio buvusį šventą ir labai svarbų lietuviams aukurą. Šiandien piliakalnio papėdės irgi kone šventos – itin vaizdingais šlaitais driekiasi Paparčių botaninis draustinis.
Miškas – Gedimino stulpai
Na ir pabaigoje – jau mūsų laikų Paparčių pasididžiavimas, Lietuvos stojimo į Europos sąjungą dešimtmečiui (2014 m.) sodintas miškas, ošiantis visai šalia aprašyto piliakalnio ir vienuolyno. Kiekvieną rudenį meistriškai susodintos skirtingos medžių rūšys nusidažo taip, kad iš viršaus matosi milžiniški geltoni Gedimino stulpai, primenantys didingą Paparčių, o kartu – ir visos Lietuvos istoriją. Jeigu turite galimybę pakelti droną, būtinai įamžinkite šį girininkų A. Stepankevičiaus ir V. Sakaliūno kūrinį, o kas žino… gal kada virš jo praskrisite ir lėktuvu!
Daugiau lankytinų Lietuvos objektų rasite čia.
