Jovita Jankelaitytė | B. Fratczak nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Jovita Jankelaitytė.
Prieš atsakydama į klausimus, norėjau pasidalinti vienu vaikystės prisiminimu. Kai buvau pradinukė, mokykloje per pertraukas su klasės draugais pildydavome vienas kito sąsiuvinius, kuriuos vadinome ,,anketomis“. Kiekvienas turėjom po storą sąsiuvinį, keliavusį iš rankų į rankas. Pamenu, kad pildyti ,,anketas’’ nebuvo labai įdomu, nes keletą kartų per dieną turėdavai rašyti apie save tą patį per tą patį, bet visuomet laukdavau, kol mano sąsiuvinį užpildys kitas žmogus ir su nekantrumu skaitysiu naują įrašą. Kai šiemet prieš šventes grįžau namo, mama į mano kambarį atnešė didelę dėžę ir paprašė peržiūrėti senas knygas ir sąsiuvinius, o ko nereikia – išmesti. Toje dėžėje radau tą ypatingąjį, labai pavargusį, bet daug prisiminimų talpinantį ,,anketų’’ sąsiuvinį. Vajėzau, kaip buvo juokinga jį skaityti! Tai buvo savotiška kelionė laiku. Pildydama menininko anketą, tikiuosi, po 10, 20 arba 30 metų galėsiu ją perskaityti iš naujo ir bent trumpam nukeliauti į save dvidešimt septynerių. Įdomu, ką tuomet galvosiu, kokius jausmus manyje sukels atsakymai, kuriuos šiandien parašysiu. Labai įdomu.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti?
– Kūryba – dar vienas gyvybiškai svarbus mano vidinis ,,organas“, įsikūręs kažkur netoli širdies (atsakinga už jausmus) ir plaučių (atsakingi už kvėpavimą). Kartais per kūrybą ieškau prasmės, atsakymų arba klausimų, kartais per kūrybą ieškau dialogo (kai trūksta drąsos pasirinkti žodžius), kartais per kūrybą bandau išgirsti ir įsiklausyti į save. Kūryba – tai ieškojimas, mano profesija, kurioje telpa visos įmanomos meno rūšys, reikalingos vaidmens gimimui ir gyvenimui. Labiausiai kūrybai mane įkvepia gamta, žmonės ir meno kūriniai, sukėlę daug emocijų ir minčių.
Jovita Jankelaitytė | B. Fratczak nuotr.
– Kaip manai, koks yra didžiausias iššūkis aktoriui? Ar tau tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? Iš kur jos kyla ir kaip pavyksta su jomis susitvarkyti?
– Aktoriaus profesijoje vienas svarbiausių iššūkių – nesikartoti, skirtinguose darbuose kaskart surasti ką nors naujo, kitoniško, neįprasto. Kiekviename darbe tapti tuo ,,kitu“. Nustebinti patį save. Dažnai idealizuojančios Jovitos pasaulyje kiekvienas naujas vaidmuo turėtų būti iššūkis. Neįkandamas, nesuprantamas, nepasiekiamas. Akių užsidegimą ir azartą aktyvuojantis mygtukas, priverčiantis aktorių išlipti iš komforto zonos, ieškoti giliau ir stipriau. Kiekvienas aktorius, kurdamas vis kitokį vaidmenį, turbūt skirtingai atsakytų į šitą klausimą. Paskutinis didelis iššūkis man buvo vėl išmokti groti pianinu po dvylikos metų pertraukos pianistės vaidmeniui A. Schillingo spektaklyje ,,Barbarai“ Valstybiniame Jaunimo teatre. Bijojau. O jeigu nepavyks? O jeigu staiga, vidury kūrinio, pamiršiu, kas toliau? O jeigu suklysiu? Kaip gerai, kad namuose turime pianiną. Jis tapo geriausias mano draugas viso kūrybinio proceso metu. Nežinau, kaip kaimynai ištvėrė mano kasdienius ,,bandymus’“ groti. Turėjau net privačias pianino pamokas, kurių dėka greičiau ir lengviau išmokau visą muzikinę dramaturgiją, pradėjau labiau savimi pasitikėti, nors iki šiol grojant spektaklio metu rankos vis dar dreba. Gal tai vaidmens dalis? Personažo savybė?
Kūrybinės krizės kartais labai tampriai būna susijusios su iššūkių nebuvimu. Kai nedega akys – nėra azarto. Kai nepavyksta atrasti motyvacijos, kai nesupranti, kodėl kuri, kokia prasmė, kam? Man atrodo, kad geriau nieko nekurti, jeigu nieko nejauti. Žiūrovas viską supranta ir viską jaučia intuityviai: gali pasislėpti už gražiausių šviesų, tūkstančio projekcijų, didingiausios scenografijos ir nuostabiausių kostiumų, bet visa tai bus veltui, jeigu nėra visumos variklio – minties, emocijos ir įsitikinimo, kad šis spektaklis žūtbūt turi išvysti dienos šviesą, turi gyventi.
Kūrybinės krizės ateina ir išeina, niekada nežinau, kodėl, kartais iš anksto nujaučiu atplaukiant, kartais atsiranda lyg iš niekur nieko. Stengiuosi neforsuoti savęs, kai jas išgyvenu. Daugiau laiko praleidžiu su šeima ir artimaisiais. Daugiau ilgų vakarų, pokalbių ir atvirumo. Kartais padeda stiprus įsižeminimas: kai ateina kūrybinė krizė, valau namus, viską šveičiu, siurbiu, plaunu, tvarkau. Tai padeda man būti čia ir dabar. Kartu su namų dulkėmis išsivalo ir mano mintys, atrodo, kad namuose susikuria erdvė naujoms idėjoms.
Jovita Jankelaitytė | B. Fratczak nuotr.
– Menininkams, ypač jauniems, kūrybą dažnai tenka derinti su kokiu nors papildomu darbu. O kaip yra tavo atveju?
– Aktoriaus profesija žavinga būtent tuo, kad yra daugiakampė. Gali vaidinti teatre, kurti vaidmenis kine, garsinti knygas, filmus, serialus arba reklamas, gali dirbti su vaikais mokykloje, bibliotekoje, darželyje, universitete ar vasaros stovykloje, gali teikti paraiškas ir pildyti savo kūrybines svajones, gali toliau mokytis, gali keliauti po pasaulį gastroliuodamas, gali ieškoti to, kas arčiausiai tavo širdies. Šis sezonas man gausus naujų darbų, pažinčių ir draugysčių. Valstybiniame Jaunimo teatre nuo rugsėjo jau gimė trys premjeros, kuriose dalyvauju: A. Juškos ,,Guašas“, N. Jasinsko ,,Edžio pabaiga“ ir A. Schillingo ,,Barbarai“. Taip pat įvyko K. Sabaliauskaitės pirmosios dalies ,,Silva Rerum“ mano įgarsintos audio knygos premjera. Visi darbai, kuriuos dirbu, vienaip ar kitaip yra susiję su kūryba, todėl džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad kasdien galiu daryti tai, ką myliu.
– Kokia kūrybinė atmosfera tau reikalinga? Ar turi tam tikrų ritualų, kurie neatsiejami nuo tavo kūrybos proceso?
– Kiekvienas procesas sukuria labai savitą ir kiekvieną kartą skirtingą atmosferą. Tai priklauso nuo žmonių, su kuriais dirbi, nuo medžiagos, kurią repetuoji, nuo režisieriaus, teatro ir daugybės kitų mažų ir didelių smulkmenų. Pavyzdžiui, spektaklio ,,Austerlicas“ atmosfera buvo labai stipri minčių intensyvumu, bet išoriškai pilna tylos ir susikaupimo, kuriame lengvai bendravome vienas su kitu. O spektaklio ,,Geltonų plytų kelias“ atmosfera visiškai kitokia, pilna juoko, improvizacijos, atsipalaidavimo, fizinio pasirengimo ir muzikos. Labai vertinu tuos mažus pasaulėlius, kurie susikuria kiekvieno proceso metu.
Yra vienas dalykas, kurį turbūt galima pavadinti ,,mano“ ritualu. Kiekvieno proceso metu ieškau personažo muzikos. Susikuriu atskirą muzikinį takelį ir prieš spektaklį jo besiklausydama pamažu įsileidžiu personažą į save. Jei tai muzikinis spektaklis, ieškau prasmių tose dainose, kurias atlieku spektaklio metu. Dabar turiu tris tokius personažus savo kišenėje. Teatras man yra neatsiejamas su muzika.
– Kokios muzikos klausai? Kokie atlikėjai, grupės yra tavo klausomų dainų sąrašuose? Jei tavo gyvenimas turėtų garso takelį, kokia daina, muzikos kūrinys tai būtų?
– Klausausi labai daug skirtingos muzikos, bet esu iš tų žmonių, kurie, suradę savo kūrinį, klausosi jo be paliovos visur ir visada iki kol neišmoksta mintinai kiekvieno garso. Tada paleidžiu, ieškau toliau. Šiuo metu mano grojaraštis yra pilnas nerealios lenkų kompozitorės Hania Rani muzikos, niekada neatsibostančios grupės Earth Wind and Fire, Arethos Franklin, Bon Iver, Sufjan Stevens ir filmo ,,La la land“ muzikos.
Šiandien mano gyvenimo kūrinys yra Etta James ,,Something’s got a hold on me“, nes organizuoju savo vestuves, kurios įvyks šią vasarą ir kasdien jaučiu vis didėjantį jauduliuką, laukdama tos ypatingos dienos.
