Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Prancūzų romanisto ir dramaturgo Floriano Zellerio (g. 1979) pjesę „Tėtis“ statyti rusų kalba Vilniaus senajame teatre vertėjo dėl aktoriaus Vytauto Anužio. Jis taip pat yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, kurio gimtoji kalba – lietuvių. Tuo pačiu tai labai prancūziškas spektaklis, nes kūrinys, kaip ir būdinga šiuolaikinei prancūzų dramaturgijai – daugiažodis. Dramos konstrukcijos nėra, dominuoja žodžiai.

Tai proza, parašyta dialogais. Išgyvenimais, apmąstymais, reminiscencijomis grindžiama tema nepalieka abejingų. Veiksmas sukasi apie tų apmąstymų protagonistą, kuriam suvaidinti reikėjo lietuviško Anthony Hopkinso, o Vytautas Anužis kaip tik toks ir yra. Tuo labiau, kad jo Karalius Lyras, 2014 metais sukurtas tame pačiame teatre, iki šiol išlieka vienas iš įspūdingiausių šio šekspyriško personažo įsikūnijimų Lietuvos teatre. Kiekviename teatre per sezoną nors vienas spektaklis turėtų būti skiriamas vieno ar kito teatro talentingam aktoriui. Tai yra ne mažesnis masalas už režisūrinio teatro sprendimus.

Jono Vaitkaus kuriamas „Tėtis“ – neskubrus spektaklis. Režisierius mąsto nuosekliai, dinamiškai, veiksmą įsukdamas klasikiniu principu. Ir ši literatūrinė medžiaga pamažu integruojasi į režisūrinius sluoksnius ir tampa įdomiu kameriniu spektakliu, kuriame visas veiksmas sutelkiamas pasąmoniniuose dalykuose. Iš pradžių, atrodytų, statiški personažai pamažu užaugina savo individualias istorijas, kurios tampa tiek pat svarbios, kaip ir pagrindinio veikėjo. Per juos ir su jais atsiveria įvairiausios situacijos, kurias bando „pasimatuoti“ kiekvienas žiūrovas. Ir visai nesvarbu, kad tavo aplinkoje nėra Alzheimeriu sergančiųjų, bet tu pats gali susirgti, o svarbiausia, kad bet kokia kita liga neišvengiamai pasiveja daugelį žmonių. Tad ilgai spektaklis balansuoja ant ribos, kada demonstruojama pakantumo situacija, kai ūmia forma sergantis Vytauto Anužio Tėtis vis dar gyvena namų aplinkoje, vis dar išsiverčia su aplinkinių priežiūra. Spektaklyje daug dėmesio skiriama ribinių situacijų analizei. Tai pati sudėtingiausia, spektaklyje plona, raudona linija brėžiama riba. Kada ji peržengiama, kada ligonis turi būti atiduotas slaugai, ar apskritai turi būti atiduotas, ar tai artimųjų prerogatyva, ar turi būti paisoma ligonio noro bet kokiomis aplinkybėmis mirtį pasitikti namie?.. Šie socialiniai svarstymai pamažu sukuria teatrinę dramaturgiją, leidžiančią apie žmogų galvoti jo gyvenimo kontekste, tuo labiau, kad Vaitkus išorinį pasaulį demonstruoja pakankamai lėkštą, grįstą griežtos logikos principais. Šiuolaikiniame gyvenime jie dominuoja, tačiau nieko gero nežada.

Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Kai spektaklio veiksmas priartėja prie šios ribinės situacijos analizės, tuomet prasideda įdomioji dalis, nes be vaidybos gali stebėti spektaklio režisūrinį išlukštenimą, kuomet visi spektaklio komponentai it kaleidoskope sudaro ne tik estetiškai besikeičiančius vaizdus, bet ir įveiksminami. Iš lėto paruošęs dirvą scenoje, ima klestėti Vaitkus. Visi kūrę sąlyginėje laisvėje tampa pavaldūs režisieriaus sprendimams. Įvairių poetinių vaizdinių pagalba veiksmas užauginamas iki simbolinių apibendrinimų – finale mirštantis Tėtis papuola į dangaus karalystę, padedamas angeliškų sparnų. Šie sparnai – tai kadaise mirusios vienos iš dukrų apklotas, kuriuo apgobiamas Anapilin iškeliaujantis Tėtis. Šviesos ir grafinių plokštumų pagalba sukuriamas gyvenimo pabaigos įprasminimas. Jis – ne sentimentalus, jis tiesiog taurus, nežiūrint visų žemiškų griežtos logikos valdomų aplinkybių.

Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Vytautas Anužis neslepia savo benefisinės situacijos. Aplinkiniai net kompoziciškai išsidėsto taip, kad Anužis visais atvejais lieka centre. Neaišku, kam reikalingi mikrofonai, kai aktorius turi unikalų, raiškų balsą, be to, vaidinama geriausią akustiką turinčiame teatre. Anužis, kaip ir dažname spektaklyje, taip giliai ir atvirai priėmęs savo personažo gyvenimą, kad iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per daug „lengvas“, per mažai užsikertantis, ko galėtum tikėtis iš į ligą grimztančio jo personažo. Bet jis žaismingas, gyvas, atviras gyvenimui, visiems, kurie nors truputį skiria jam dėmesio. Jis nepamiršęs ir savo praeities išgyvenimų, autoavarijoje žuvusios dukros. Bet aplinka tam beveik akla. Visi statiški į jį žiūri, tardami vienus ar kitus žodžius. Vienų balsas pakeltas, kitų – duslus ar griežtas. Nė vienas nekalba normaliu balsu. Imi galvoti, kodėl? Gal taip yra sąmoningai: režisierius kiekvienam leidžia išlikti „socialiniu tipu“, intonacijas pasirenkant pagal natūralaus gyvenimo aplinkybes. Nors režisieriui lig šiol tokia aktorių saviraiška buvo svetima. Abejonių kelia ir jų judėjimo schematiškumas. Griežtame ir tuo pačiu poetiniame scenovaizdyje visi elgiasi tiesmukai, išskyrus Anužį. Visiems partneriams tarytum trūktų daiktų, kad jie neliktų scenoje lyg amo netekę.

Kita vertus, praėjus kelioms dienoms, šie aštresni spektaklio kampai užsimiršta, lieka turinys, kurį vis dėlto suvaidina visi aktoriai, ne vien Anužis. Imi suprasti, kad Vaitkus sukūrė monospektaklį, kuriame aplinkiniai žmonės ir yra tie patys, tik dar nepavogti to į užmarštį puolusio vyro „daiktai“, kurių dėka jis tik ir tegali egzistuoti. Tai be galo sudėtingas procesas, geriausiai nusakomas nevilties iškankintos dukros Anos, kurią vaidina Aleksandra Metalnikova (šį vaidmenį kuria ir Julijana Volodko), žodžiais. Kai Tėtis vėl apkaltina savo slaugę laikrodžio vagyste, dukra be jokio pykčio paprašo, kad Tėtis jo ieškotų virtuvės spintelėje, ten, kur slepia ir kitus iš jo „pavogtus“ daiktus.

Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Kai Andrė – Tėtį – pamažu palieka atmintis, o tuo pačiu ir kasdienybė, visi su juo susiję žmonės tampa tam tikrais fantomais. Dukters Anos buvusį vyrą vaidina Vladimiras Dorondovas (dubliuojasi su Telmanu Ragimovu), tačiau per kelis jo sceninius pasirodymus imi kaip tas Tėtis painiotis, galvodamas, ar čia buvęs vyras, ar naujas draugas. Realybė tampa paini, nes ją painioja ne tik aštuoniasdešimt aštuonerių metų vyriškis, bet ir pats gyvenimas. Žmonės tampa tam tikromis funkcijomis. Žmogiškumas dingsta iš sveikų žmonių su tokiu pat pagreičiu, kaip ir progresuojanti liga.

Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Slaugę Lorą vaidinanti Jevgenija Rusakova bene vienintelė supranta Andrė būsenas, tačiau ji bejėgė pakeisti realybę. Aktorė – jautri, atidi, atsisakanti bet kokių trafaretinių slaugės bruožų, ji vaidina tiesiog gerą žmogų.

Marten, moterį baltais drabužiais, vaidina Inga Maškarina. Nors vaidmuo nedidukas ir labai griežtas, tačiau tikslus ir labai įdomus. Net primenantis siurrealistines slaugytojas, kurių apstu įvairiuose filmuose.

Inga Maškarina spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Jelenai Orlovai teko svarbus, jungiamasis vaidmuo. Eliza, jaunesnioji Anos sesuo, yra prisiminimų vizija. Aktorė tai sukinėjasi aplink vaikišką lovelę, stovinčią scenos gylyje, tai vaikšto po tuščius kambarius kiaurai sienų… Aktorė turi suvaidinti vaiduoklį, o Orlovai šis vaidmuo labai tinka, nes ji plastiška, išradingai „sušokanti“ nebylų vaidmenį. Galiausiai ji tampa angelu, palydinčiu Tėtį į Anapusybę. Tai bene gražiausia spektaklio scena.

Dailininkų darbas šiame spektaklyje labai svarbus. Scenografo Artūro Šimonio pamėgtas sceninis asketizmas, baltos ir mėlynos spalvos dominantė visą spektaklį paverčia atviru dialogu su gyvenimu. Čia nėra kur per daug pasislėpti, scenovaizdis gražiai sugeria visas pagal prasmes kintančias šviesas, kurias sukūrė Vilius Vilutis, jame raiškiai nuskamba Rūtos Vaitkevičiūtės vaizdo projekcijos ir, aišku, šviesaus kolorito gamoje labai gerai išryškėja kiekvieno personažo kostiumai, kuriuos sukūrė Jolanta Rimkutė. Ji spektaklį taip pat kilstelėjo nuo buitiškumo. Kiekvienas aktorius apvilktas stilizuotais ir tuo pačiu organiškai derančiais drabužiais.

Jevgenija Rusakova ir Vytautas Anužis spektaklyje „Tėtis“ | D. Matvejevo nuotr.

Intensyviausiai į spektaklį integruojasi Tomo Kutavičiaus muzika. Jos spektaklyje daug ir ji intensyvina kiekvienos scenos, netgi mizanscenos dramatizmą. Gal kompozitoriui ir nebuvo sunku ją sukurti, tačiau tai retas jo darbas, kada muzika tikrai atlieka „gyvo personažo“ vaidmenį.

Režisierius Jonas Vaitkus, dirbdamas su kadaise kartu kūrusiais menininkais, sukūrė estetišką, giliamintį spektaklį. Kiekvienam leisdamas skleistis tiek, kiek jis pats to nori ir gali, jis paliko tam tikras tylos zonas, leisdamas jose visiems pasitempti. Šios tylos zonos kartais buvo užpildomos turiningai, kartais likdavo nebyliomis, bet tuomet viską stengdavosi išlyginti Anužio Tėtis, primindamas, kad kartais liga yra tik tam tikra slėptuvė nuo paties gyvenimo.