Kūrinys „Žagsulys“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.; Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Kovo 17 ir 18 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvykusi premjera „Sapnai ir kaktusai“ susideda iš dviejų choreografų prieš daugiau nei dešimt metų skirtingose šalyse sukurtų šokio spektaklių, kurie buvo dažnai statomi vienoje ar kitoje šalyje. Meniniai klonai šokio pasaulyje – norma. Dramoje jie taip pat pasitaiko, bet ne taip dažnai. Choreografija – didelių matematinių, grafinių pastangų reikalaujantis menas, todėl šiuos – perstatymo – darbus dažniausiai nudirba kokie nors labai atsidavę ir ypatingu profesionalumu pasižymintys choreografų asistentai. Lenkas Robertas Bondara, Lietuvoje geriausiai žinomas nuo baleto „Čiurlionis“ (2013) ypatingai sėkmingo pastatymo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ir šį kartą rado laiko atvykti ir pastatyti du choreografinius darbus – „Žagsulį“ (Hiccup) ir „8m68“, o Alexanderis Ekmanas visą Lietuvos šokio bendruomenę pamalonino atvykdamas tik į premjerą. 2012 metais sukurtą kūrinį Klaipėdoje iš naujo pastatė jo asistentė Ana-Maria Lucaciu.

Klaipėdoje atgimusių choreografinių darbų pagrindinis stebuklas – tikslus atlikimas, žavintis savo laisve ir choreografinio piešinio vaizduote. Surinkti skirtingų mokyklų šokėjai parengti taip akademiškai, jog šokio visuma tapo lengvai sklindančia plastine jėga, leidžiančia šokamiems siužetams virsti gilesnių apmąstymu šaltiniu.

„Žagsulys“ (Hiccup)

Iš trijų kūrinių labiausiai išskirčiau pirmąjį, nors jis ir pats trumpiausias. „Žagsulys“ sukurtas pagal Jacko Nitzsche’s ir Michało Jacaszeko muziką. (Pasaulinė premjera įvyko 2015 metais Didžiajame teatre Varšuvoje.) Šokėjai Yanas Malaki ir Mykhailo Mordasovas šoko vieną žmogų. Šiais laikas, atrodytų, nieko ypatingo, tačiau šis šokis tiksliai iliustravo lenkų teatro tradiciją, keliaujančią ir stipriuosiuose lenkų dramos teatro režisierių darbuose.

Šokėjai Yanas Malaki ir Mykhailo Mordasovas, kūrinys „Žagsulys“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Pirmiausia, tai kūrinys, nesiekiantis tapti sunkiasvoriu, tačiau pats apgalvojimas ir įvairių meno aplinkybių išmanymas yra ne dirbtini, o išprovokuoti viso meninio konteksto. Tai lyg psichoanalizės seansas, būdingas dažnam šiuolaikiniam individui. Du viename. Tokia pradžia ir yra: žmogus suskyla į dvi dalis, kurios tarpusavy bando ne tik kovoti, bet ir įvertinti viena kitą. Bondara šiuos vaidmenis skyrė šviesiaplaukiam ir tamsiaplaukiam šokėjams, nevengdamas tam tikro tiesmukumo, tačiau Malaki ir Mordasovas taip patikėjo savo dualistinės sielos jėga, jog tapo tikrais partneriais dvyniais. Šokėjų šokis tampa tikra vieno žmogaus drama. Lengva, vasaros gaivą skleidžianti muzika susidvejinusio žmogaus kūne virsta slegiančiais apmąstymais.
Muzika neiliustruoja nei dualistinių žmogaus santykių, nei būsenų, ji kuria pasaulį, kuriame būtent ir įvyksta žmogaus drama. Šokėjų sugebėjimas suspėti sušokti muzikos kuriamas nuojautas yra pagrindinis tikslas. Malaki ir Mordasovas tai atlieka plastiškai ir lengvai. Pradžioje net sunku atskirti jų kūnus, rankas, sinchroniškus judesius… Kol kažkas nutraukia harmoningai besitęsiantį gyvenimą. Tai panašu į žagsulį, kuris keičia visą kūrinio ritmą, apšvietimą, choreografinį piešinį. Kūnai vis labiau išsiskiria, minkšti apsikabinimai tampa griežtais, kampuotais, laužytais. Plastiškų rankų mostus keičia griežti šuoliai. Žmogus suskyla ir bando save iš naujo surinkti. Minoras kūną paverčia sunkia, nejudria, beprasmybę spinduliuojančia būtybe. Pats žmogus bando save užčiaupti, prikelti parpuolusį ant kelių. Krenta, kyla, puola ir vėl prisikelia… Muzika keičiasi, perauga į triukšmą, lyg girdėtum sugedusio grotuvo garsą… Visa tai vyksta tol, kol žagsulys vėl viską sustabdo, tarytum nukratydamas ant kūno prilipusią gyvenimo ligą.

Šis dešimties minučių dviejų jaunuolių šokis žavingas dar ir dėl to, kad yra vientisas, jame ryški ir raiškiai perteikta dramaturgija. Nors, atrodytų, kalbama apie paprastus dalykus, jie – ne paprasti, nes yra arti kiekvieno žmogaus. Būtent šis choreografinis kūrinys neturi senumo simptomų, nes jame – paprasti ir amžini dalykai. Kostiumus ir šviesų dizainą sukūrė pats choreografas Robertas Bondara, siekdamas dar didesnės stilistinės vienovės, nukreiptos į pagrindinį šio meno tikslą – išraiškingą šokį. „Žagsulys“ – giliamintiškas, dualistinis šokio proveržis.

„8m68“

Tai kūrinys, skirtas pačiam šokiui, patiems jį šokantiems, tam tikrai jų priklausomybei, ryšio užmezgimui, jo sutvirtinimui ir nutrūkimui. Jei nesi elektroninės muzikos gerbėjas, kūrinys nesujaudina, bet sužavi ypatingai tiksliu atlikimu. Pagal kompozitoriaus Amono Tobino elektroninės muzikos garsus šokamas žmonių gyvenimas. Iš dirbtinio sniego prisikelia vienas, antras, trečias… Unifikuotas gyvenimas dauginasi, išsivysto penkių žmonių žemiško gyvenimo „išpažintys“. Jas šoka Daria Verovka, Roman Budko, Kirstin Ann Zahradnick, Roman Semenenko, Oleksandra Borodina. Jie visi prisikelia iš sniego ir bešokdami tą sniegą paverčia pūga, kuri padeda judesiui, kūno plastikai, jausmų skilimui, nuotaikų kryčiams. Šių žmonių gyvenimas savo pasikartojimais iš esmės yra nuobodus, nes per daug gyvenime atpažįstamas, per daug knygose aprašytas ar teatre suvaidintas. Kasdienybėje besikeičiantys santykiai buvo ir išlieka svarbūs kiekvieno žmogaus gyvenime, tačiau kiekvienas laikas turi savo laiko ženklus. Nors kūrinio pavadinimas labai „mandras“ – „8m68“, jis ne daug ką nusako. Jis tiek pats keistas, kaip ir žmonių santykiai. Poros kryžminasi, keičiasi partneriai… Muzika kartais padeda žmones suartinti, o dažniausiai ji bejausmė, šalta, neprileidžianti prie harmonijos. Žmogus – it nukankinta laiko švytuoklė, žerianti dirbtinį sniegą ant savo paties galvos.

Kūrinys „8m68“ (choreografas Robertas Bondara) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

„8m68“ Robertas Bondara sukūrė prieš vienuolika metų. Jis ne tik šio kūrinio choreografas, bet ir režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas. Akivaizdu, kad didžiulį darbą atliko asistentė Evgeniia Meissner, padėjusi pasiekti matematinį kūrinio atlikimo tikslumą. Balta sniego spalva kūrinyje tapo kontrastu, nes pats šokis – čaižaus, intravertiško gyvenimo atspindys.

„Kaktusai“ (Cacti)

Alexandero Ekmano pavardė bet kuriam šokiu besidominčiam žmogui gerai žinoma. Ir kūrinio versija jau daug kam matyta, nes sukurta 2010 metais Hagos „Lucent Danstheater“. Kaip ir dažnai būdinga autoriniam teatrui, didžiąją kūrinio dalį sumano tas pats vienas žmogus. Šiuo atveju, choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas yra Ekmanas. Tik šįkart Lietuvoje daugiausiai dirbo jo asistentė Ana-Maria Lucaciu, parengusi ne vien šešiolika artistų, bet ir styginių kvartetą. Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinius atliko Rasa Šimelionytė (I smuikas), Alina Karinauskienė (II smuikas), Gintaras Stebuliauskas (altas), Matvejus Goldbergas (violončelė). Savo instrumentais šokėjus jie tiesiog provokavo, audrino, tapo tam tikrais jų sceninio gyvenimo pratęsėjais.

Ana Maria Lucaciu ir Alexanderis Ekmanas. Martyno Aleksos nuotr.

„Kaktusų“ šokėjai – įvairių tautų, profesionalūs, ištikimi šokiui. Tai – Oleksandra Borodina, Romanas Budko, Anna Chekmarova, Seojung Yun, Ksenija Jermakova, Yuliia Kovalenko, Yanas Malaki, Mykhailo Mordasovas, Tymuras Orobchenko, Simonas Richardas Schuh, Romanas Semenenko, Iryna Suslo, Illia Temchenko, Brayanas Stevenas Valencia Sarmiento, Daria Verovka, Kirstin Ann Zahradnick. Šešiolika šokėjų nuo pat pirmų akimirkų sugebėjo sutelkti žiūrovų dėmesį į neeilinį, kondensuotą šokį. Ekmanas, kiekvienam skyręs po kvadratinę plokštumą, sudarė pačias įvairiausias kompozicijas, sąmoningai atpalaiduojančias nuo bet kokių perteklinių apmąstymų. Šiame kūrinyje svarbus tempas, vis išnyrantis humoras ir ypatingai koncentruota partnerystė. Dinamiškas, tiksliai atliktas, net pats mažiausias šokio judesys formavo bendrą kūrinio atmosferą – tam tikrą suaugusiųjų žaidimą.

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Man šis kūrinys svarbus tuo, kad galima buvo atpažinti aukščiausius emocinius ir energetinius taškus pasiekusių žmonių būsenas. Tai tokia lyg Dievo karalystė, kuri duota ne kiekvienam. Tik retas žmogus gali savo energija papildyti bendrą žmonijos energiją. Tai yra būtinoji ir aukščiausioji žmogaus galia, kuri geriausiai išreiškiama judesiu. Ir ne bet kokiu, o tokiu, kurį per kitus demonstruoja Ekmanas.

Švedas Alexanderis Ekmanas (g. 1984) šiek tie panašus į norvegą Jo Strømgreną (g. 1970), kuris taip pat kuria „rimtai nerimtą“ meną. Gal tik Strømgrenas daugiau socialinių reiškinių analitikas, savo personažus „apdovanojantis“ įvairiomis žmonėms būdingomis anomalijomis. Ekmanas balansuoja tarp klasikos ir šiuolaikinio pasaulio. Bent jau ausų jo „Kaktusų“ spygliai nebado. O akį stebina greitis ir šokio jėga. Choreografinė įtaiga pasiekiama ir per gyvai atliekamą muziką. Ji nėra įprasta, nepabodusi ir savaip „lengva“. Franzas Schubertas skamba iš įrašo, o Josephas Haydnas ir Ludwigas van Beethovenas atliekami gyvai. Parinkti kūriniai leidžia spręsti apie Ekmano muzikinį išsilavinimą, sugebėjimą apjungti ne tik sudėtingus autorius, bet per juos užmegzti naują dialogą. Kartais dar įjungiamas žodis, dar labiau pabrėžiantis jungčių prasmes ir tuo pačiu – žodžių beprasmybę. Spenseris Theberge’as parašė šmaikštų tekstą, „kvepiantį“ rimtu absurdu. („<…> Noriu pasakyti, kad galime atsigulti čia / Dabar kaktusų dalis? / Ne, man regis, ją jau atlikome / Manau, dabar grupinė dalis, visi jau grįžta į sceną.“) Įdomu tai, kad Ekmanas pasirinktą muziką choreografiniais judesiais kartais išretina, o dažniausiai ją dar labiau sutankina. Tarp muzikinių pauzių kartais šokama taip greitai, lyg bandant ir pačią muziką paspartinti, delnais beldžiant į kiekvienam skirtas kvadratines plokštumas.

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Kiekvienam skirtas atskiras „žemės lopinėlis“. Su šviesos pagalba (dailininkas – Tom Visser) išskiriami duetai ar pavieniai šokėjai, tačiau visais atvejais vėl grįžtama į visumą, į bendrą vaizdą. Šokėjai ir šokėjos aprengti kūno spalvos triko ir juodomis kelnėmis-šortais, – toks unifikuotas kostiumo dizainas.

Kaip ir priklauso didesnio formato kūriniui, būtini atokvėpiai. „Kaktusuose“ kvadratinės plokštumos sudedamos į abstraktų statinį, o baltai ištiestame take vyksta dviejų žmonių šmaikštus plastinis pašnekesys: „<…> Skaudėjo / Žinau / Bet aš vis tiek tave myliu / Manau, mums reikėtų šiek tiek atsitolinti / O kaipgi katė“. Ir staiga iš dangaus į sceną įkrenta katė, paskleisdama gyvenimo dulkes. Salėje nuvilnija juokas, užleisdamas vietą tolimesniam kaktusų šokiui. Tik šį kartą kiekvienas šokėjas jau paliktas tik su kūno spalvos triko, rankose laiko po didelį vazoną su vienokiu ar kitokiu kaktusu. Žmonės sustingsta it skulptūros. Žmonės – it kaktusai, kuriems nereikalinga išskirtinė aplinka, jie prisitaiko prie sunkesnių išgyvenimo sąlygų. Kaktusai – meno kritikai, bandantys racionaliai viską sudėlioti – net tai, ko nesupranta.

Kūrinys „Kaktusai“ (choreografas Alexanderis Ekmanas) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras | Martyno Aleksos nuotr.

Šokėjai, kalbėdami apie kitus, pirmiausia tai išreiškia kūno kalba, mimika. Šokėjams reikalinga didelė koncentracija, kad kūrinys taptų raiškiu savo asociacijomis. Neatsitiktinai per dešimtmetį šis kūrinys daugiau kaip dvidešimt kartų buvo atkurtas įvairiuose pasaulio žemynuose. Čia viskas tapo svarbu – nuo šokėjų iki gyvų muzikantų, nuo ypatingai sklindančių pavienių šviesos spindulių iki bendrų vizualinių, choreografo sukurtų paveikslų. Neatsitiktinai kūrinys pavadintas „Kaktusai“. Tai – jauniausia augalų grupė, Žemėje nepaliekanti jokių pėdsakų, atspaudų – fosilijų. Gal dėl ji tokia artima šokio pasauliui.